Pražūtinga aukštojo mokslo reforma

Gintaras Visockas

Šie jauni žmonės dar Lietuvoje. Ar netrukus jie neemigruos, ieškodami geresnių studijų sąlygų užsienyje Artūro ŠULCO nuotrauka

Vasario 22-ąją Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas forumas apie aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius. Beveik tris valandas trukęs renginys paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, „Solidarių Lietuvos studentų“ lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių. Pavyzdžiui, prof. V. Daujotis teigė, kad šiuo metu į Didžiosios Britanijos universitetus mokytis išvažiuoja maždaug tiek pat lietuvių, kiek ir iš Indijos. Retorinis prof. V. Daujočio klausimas buvo visiems suprantamas: kiek lietuvių studijuos Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos aukštosiose mokyklose po dešimties metų. Buvusi studentė O. Suprun pabrėžė, kad šiandieninė aukštųjų mokyklų veikla taip absurdiškai sudėliota, jog valstybės finansavimą universitetuose dabar gali gauti nebūtinai tas, kurio atsineštos žinios bei mokymosi rezultatai geresni. Pakliūti į valstybės finansuojamas vietas nūnai nėra sunku blogiau besimokantiems, o tiems, kurie susikrovę didesnį žinių bagažą, atsiranda nenumatytų trukdžių. Pavyzdžiui, pakiša koją keistai sudėliotos formulės, pagal kurias skaičiuojama, kuris studentas vertas valstybės finansuojamos vietos. Žodžiu, neretai susiklosto paradoksali situacija: blogesnius vidurinės mokyklos rezultatus turintis ir blogiai besimokantis iš valstybės finansuojamos vietos dažnusyk išstumia už save visa galva gabesnį, pareigingesnį, imlesnį studentą.

Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja O. Suprun prisiminė ir kai kuriuos kitus keistus Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės sprendimus. Pavyzdžiui, premjero A. Kubiliaus sumanymas, kad Vyriausybės nefinansuojami studentai Privalomąjį sveikatos draudimą privalo sumokėti iš savo asmeninės kišenės. Jos manymu, į valstybės finansuojamas vietas nepakliuvę studentai ir taip jau atsidūrę nepavydėtinoje finansinėje padėtyje palyginti su tais laimingaisiais, kuriuos remia valstybė. O jei ant jų pečių užkrausime dar ir PSD mokestį, šie studentai atsidurs dar blogesnėje padėtyje nei iki šiol. Kai kurie iš jų privalės visai atsisakyti studijų. O. Suprun tvirtino, kad jie kategoriškai nepritaria Vyriausybės nuostatai, esą PSD mokestis valstybės lėšomis bus apmokamas tik tiems studentams, kurie studijuoja valstybės finansuojamose vietose.

Poetas M. Martinaitis pastebėjo, jog lietuvis nėra toks abejingas ar užsidaręs, kaip kai kas bando įtikinti. Tiesiog lietuvis būna įpainiotas į tokius biurokratinius voratinklius, kad nebegali pajudėti. Poetas M. Martinaitis skambino pavojaus varpais: beveik nėra nė vienos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų išvykęs į kitas šalis. Bet iš išvykstančiųjų jis nėra girdėjęs, kad jie nekenčia Lietuvos ir neketintų į ją kada nors sugrįžti. Poeto įsitikinimu, Lietuvos nereikia tik banditams, kuriais mes aprūpiname visą Europą. Tiesa, ne vienas jų tikriausiai net nenujaučia, kad jau nebegalės grįžti, nes valstybė jų nelaukia ir nelauks. Dinkite, rupūžės, ir viskas, be jūsų bus mažiau rūpesčių.

Pasak poeto M. Martinaičio, Lietuvoje atsirado vienas naujas reiškinys. Jauni žmonės vasarai išvažiuoja užsidirbti šiek tiek pinigų, kad galėtų užsimokėti už staiga pabrangusį mokslą. Jo manymu, reikia tik stebėtis, kad Vakarų aukštosiose mokyklose studijuoti yra žymiai pigiau arba iš viso nieko nereikia mokėti. O štai neturtingoje Lietuvoje, remiantis išganingomis rinkos ekonomikos doktrinomis,  įvestas drakoniškas mokestis už studijas, atveriantis kelią  turtingųjų elitui. O štai mažažemio valstiečio sūnui Marcelijui Martinaičiui iš Paserbenčio kaimo mokslai dabar būtų visiškai neprieinami. O tai reiškia, kad tas M. Martinaitis tikriausiai nebūtų išleidęs jokios poezijos knygos.

Rašytojas Vytautas Bubnys pastebėjo ne mažiau keistą negerovę. Jo žiniomis, dabar aukštuosius mokslus gali baigti net blogai besimokantys. Svarbiausia, kad tie blogai besimokantys laiku mokėtų pinigus į aukštosios mokyklos biudžetą. Žodžiu, ten, kur negalima pritaikyti laisvosios rinkos dėsnių, kur pinigai neturėtų nieko lemti, viskas apversta aukštyn kojomis. Vaizdžiai tariant, šiandieninės reformos įgalina studentus tiesiog pirkti aukštojo mokslo diplomus.

Tačiau giliausią įspūdį paliko filosofo V. Radžvilo kalba. „Kiekvienas, turintis bent krislelį sąžinės ir nuoširdžiai norintis suvokti, kas gi iš tiesų dedasi, mato, jog Lietuva tyliai miršta“, – kalbėjo filosofas V. Radžvilas. Kad Lietuva gęsta, byloja daugybė parametrų – emigracija, savižudybės, girtuokliavimas. Tačiau lietuviai prasigeria, žudosi ir emigruoja ne dėl to, kad jiems būtų labai sunku gyventi Lietuvoje. Lietuviai jaučia, kad mus naikina kažkokia galinga jėga, bet nepajėgia tos baisios jėgos įvardinti ir atpažinti ir jaučiasi supančioti, paralyžiuoti. Analizuodami pragaištingą dabartinę aukštojo mokslo reformą, mes rūpinamės ne tik studentų, ne tik jaunų žmonių reikalais.

Filosofas V. Radžvilas pabrėžė, kad lietuvius naikino ir gūdžiais sovietmečio laikais. Tas mūsų žudymas buvo įvardinamas kaip „ėjimas į šviesią komunizmo ateitį“. Atgavus nepriklausomybę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis padarė esminę klaidą: manė, kad po Kovo 11-osios mus ištirpdyti norinčios jėgos kažkur prapuolė. Deja, ištirpdyti Lietuvą siekiančios jėgos ir vėl mus veda į „šviesų rytojų“, tik prisidengia kitais šūkiais. Dabar mūsų priešas –  globalizmas. Skirtumas toks, kad komunizmui ir rusifikacijai mes priešinomės, buvome atsparūs, o šiandieniniams pavojams nesipriešiname. Jei sovietmečiu siekta viską suvalstybinti ir panaikinti bet kokią asmeninę laisvę ir individualumą, tai šiandien pulta į kitą kraštutinumą. Esą turime viską atiduoti į privačias rankas, tapti individualistais ir nesirūpinti tautos likimu.

Filosofas V. Radžilas teigė, kad ir anksčiau, ir dabar Lietuva tapo didžiųjų jėgų vykdomo eksperimento aukomis. Beje, tokį eksperimentą galima atlikti tik labai atsilikusiose šalyse. Brandžiose valstybėse, kurioms rūpi tautiškumas, patriotizmas, valstybingumas, tokie eksperimentai neįmanomi. Tie „ekspertai“ bando sujaukti (ir jau sujaukė) aukštojo mokslo apibrėžimą. Bent jau anksčiau Lietuvoje visi suprato, jog aukštasis mokslas ir studijos universitetuose negali tapti pelningu verslu. Visos demokratinės brandžios Vakarų valstybės subsidijuoja aukštąjį mokslą ir nereikalauja, kad tas išlaidas padengtų patys studentai iš savo ar savo tėvų kišenių. Dabartiniai „išminčiai“ sumanė pinigą išspausti ir iš aukštojo mokslo. Žodžiu, aukštasis mokslas tapo verslo objektu, mažai kuo besiskiriančiu nuo prekybos automobiliais ar ledais. Visos šalys, kurios nesivadovauja tokia nuostata, turi aukšto lygio universitetus. O mes ritamės žemyn, nes rinkos dėsniai ir laisvosios rinkos institutai nepripažįsta tokių vertybių, kokias pripažįsta aukštasis mokslas.

Beje, filosofas V. Radžilas norėtų sužinoti pavardes tų „ekspertų“, kurie pritarė dabartinei Lietuvos aukštojo mokslo reformai, nesirūpinančiai studento žiniomis, bet susirūpinusiai jo piniginės storiu. Sukomercintos aukštosios mokyklos bei jų vadovai, dėstytojai norom nenorom verčiami pataikauti vartotojui – studentui. Tiksliau tariant, studentas perka aukštojo mokslo teikiamą paslaugą,  todėl jis diktuoja sąlygas universitetų vadovybei. Universiteto profesorius ar docentas iš universiteto negali išmesti blogai besimokančio, tačiau pinigus mokančio studento. O tai yra didžiausia nesąmonė.

Taigi Lietuva šiandien atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje nei sovietmečiu. Bet ši tiesa kruopščiai slepiama tų jėgų, kurioms labai patinka, kad Lietuva gęsta, kad Lietuvoje nelieka lietuvių, arba tie lietuviai – neišsilavinę, neturtingi.

Forumo dalyviai kvietė žiniasklaidą, visuomenininkus, mokslininkus gelbėti komercijos liūne skandinamą aukštojo mokslo ir universitetų dvasią bei savigarbą. Ne sykį buvo pabrėžta, kad „aukštojo mokslo reforma atsidūrė aklavietėje“. Tiesmukai ir primityviai taikant tariamai laisvosios rinkos principus aukštojo mokslo srityje ir įvedus studijų „krepšelių“ finansavimą netruko išryškėti destruktyvūs tokios „reformos“ padariniai. Lietuvoje sukurta socialiai neteisinga ir atvirai diskriminacinė, aukštojo mokslo prieinamumą jaunimui mažinanti, tik labiausiai atsilikusiose šalyse egzistuojanti studijų finansavimo sistema. Mokestis už studijas Lietuvoje yra didesnis, o studijų kreditavimo per privačius užsienio bankus sąlygos yra nepalankesnės negu turtingesnėse Europos Sąjungos šalyse. Vykdant reformą studijų kokybė dar labiau nusmuko, nes aukštosios mokyklos verčiamos bet kokia kaina pritraukti „krepšelius“. Visi Lietuvos universitetai, išskyrus Vilniaus universitetą, atsisakė nustatyti mažiausią stojimo į juos balą, todėl pradėta ignoruoti net elementariausią ir visada laikytą savaime suprantama rimtų ir kokybiškų akademinių studijų sąlygą, kad stojantys į universitetus asmenys privalo turėti bent jau minimalius visavertėms studijoms būtinus gebėjimus ir pasirengimą. Įgyvendinus „krepšelinę“ aukštojo mokslo reformą, šalies jaunimas pradėjo masiškai rinktis studijas užsienio universitetuose, siūlančiuose palankesnes finansines mokymosi sąlygas, todėl protų nutekėjimas iš Lietuvos įgijo didžiulį ir grėsmingą mastą.

Forumo dalyvių manymu, būtina ryžtingai šalinti šios neapgalvotai ir neatsakingai pradėtos reformos padarinius ir nedelsiant imtis pirmųjų būtinų žingsnių šia linkme. O tie žingsniai galėtų būti tokie. Aukštojo mokslo reforma turi tarnauti ne užsienio bankų, bet besimokančio jaunimo, visuomenės ir valstybės interesams. Kad studijų finansavimas nebebūtų vien lengvo pasipelnymo iš valstybės šaltinis komerciniams bankams, studijų kreditavimo funkciją turi perimti valstybė. Būtina dar iki naujųjų mokslo metų pradžios įsteigti valstybinį studijų fondą, teikiantį studijų paskolas palankiausiomis studijuojantiems sąlygomis.

Siekiant užkirsti kelią ydingos reformos nuostatų keliamam pavojui, kad bent jau toliau nesmuktų studijų kokybė, būtina įstatymiškai įtvirtinti minimalų priėmimo į šalies universitetus balą, turintį laiduoti, jog mokysis tik tinkamai pasirengę asmenys. Už šalies aukštojo mokslo būklę atsakingos institucijos, pasitelkusios tikrai nepriklausomus ir nešališkus ekspertus, turi būti įpareigotos išsiaiškinti, kokia aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams skiriama valstybės biudžeto dalis atitenka ne realiems šalies kultūrinės ir ūkinės plėtros poreikiams tenkinti, bet ideologizuotoms, pažintinės ir praktinės vertės neturinčioms studijų programoms vykdyti ir analogiškiems pseudomoksliniams tyrimams finansuoti.

Taigi turi būti atliktas išsamus aukštojo mokslo sričiai skiriamų valstybės ir ES lėšų finansinis auditas ir apie jo rezultatus informuota visuomenė bei akademinė bendruomenė.

Žengus šiuos pirmuosius žingsnius, leidžiančius ištaisyti jau dabar įmanomas pašalinti reformos ydas, vėliau būtina iš esmės keisti pamatinius reformos principus ir jos įgyvendinimo strategiją. Bendradarbiaudamas su akademine bendruomene, aukštojo mokslo ekspertais ir visuomene, forumas skatins ir rems naują reformos koncepciją ir sieks, kad ji būtų nuosekliai ir ryžtingai įgyvendinta. Besąlygiškai pripažindami būtinybę atnaujinti ir sumoderninti aukštojo mokslo sritį, kategoriškai reikalausime, kad šios srities reformos būtų skirtos ne privačių finansinių institucijų pelnams didinti, bet skatintų ilgalaikę šalies mokslo ir švietimo plėtrą. Visos valstybėje vykdomos reformos privalo tarnauti besimokančiųjų ir bendrajam visuomenės gėriui bei atitikti gyvybinius tautos ir valstybės interesus.

Bet ar pavyks įgyvendinti šiuos tikslus? Filosofas V. Radžvilas aiškiai pabrėžė: liberalas G. Steponavičius puikiai supranta, ką darąs. Todėl naivu tikėtis, jog jis po sugėdinimų ar konkrečių faktų staiga praregės ir pasikeis. Žodžiu, lieka pats pagrindinis klausimas – kaip būtų galima priversti, kad Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija imtųsi ginti lietuvių interesus?

© 2011 „XXI amžius“