Aš pasiilgsiu Tavęs, Paragvajau...

Džiaugsmu persunkti ir neišdildoma patirtimi paženklinti prisiminimai iš Pietų Amerikoje, Paragvajuje, vykusios pasaulinės jaunimo organizacijų lyderių stovyklos „World Camp 2012“.

Jogilė Bulavaitė

Jogilė Bulavaitė

Limpio projekto šalys-dalyvės

Vaikų žaidimų aikštelė mokyklos kieme

Vietiniai gimnazistai

Apsilankymas vietinėje indėnų bendruomenėje

Projekto dalyviai is Afrikos – Kongo ir Ruandos (vidury)

Limpio projektas – vaikų žaidimų aikštelė mokyklos kieme

Laisvalaikis

Pirmieji stovyklos dalyviai

Net ir Paragvajuje galima pačiužinėti su pačiūžomis

Žaidimų aikštelės atidarymo ceremonija mokykloje

Vaikai išbando naujas pramogas

Remansito projekto dalyviai šalia būsimo bendruomenės centro sienų

Paso Jobai projektas – tvarkomas centrinis parkas

WorldCamp 2012 dalyviai Brazilijoje prie Iguazu krioklių

Teksto autorė Asunsjone, šalia prezidento rezidencijos

Teksto autorė Šalia stovyklos vėliavos

Paskutiniai potėpiai gražinant mokyklos aplinką

2012 metų liepą Pietų Amerikoje vyko kas trejus metus organizuojama pasaulinė katalikiškų jaunimo organizacijų, priklausančių federacijai FIMCAP, lyderių stovykla „World Camp 2012“. Ji yra šeštoji federacijos istorijoje. Stovyklos tema – „Con amistad y esperanza la solidaridad se alcanza“ („Building solidarity through friendship and hope“ – anglų k.) – „Solidarumo kūrimas, remiantis draugyste ir viltimi“. Pagrindinė organizatorė šį kartą buvo FIMCAP narė jaunimo organizacija NIPPAC (Ninos Perseverantes Paraguayos Catolicas) iš Paragvajaus. Šiai organizacijai nuolat stinga savanorių, tad tikėtina, jog po tokio masto renginio išaugs ne tik naujų savanorių skaičius, bet ir vyriausybė skirs daugiau dėmesio neformaliajam jaunimo ugdymui. Tai yra labai svarbu šalyje, kurioje savanorių veikla nėra visuotinai remiama.

Viena iš pagrindinių stovyklos idėjų buvo sukurti sąlygas organizacijų narių atstovams susitikti, užmegzti naujus ryšius ir praplėsti bendradarbiavimo sritis. Pirmąją savaitę dalyviai kartu leido laiką, keliavo po apylinkes, bendravo su vietinėmis jaunimo grupelėmis, keitėsi patirtimi tarpusavyje, gludino kultūrinius skirtumus ir ruošėsi būsimiems projektams, įrašė naująją FIMCAP himno versiją – šį kartą 17 kalbų. Tai buvo vienas iš labiausiai jaudinančių momentų.

Kitas dešimt dienų šešiasdešimt dalyvių buvo padalinti į tris grupes ir paskirti į skirtingas Paragvajaus vietas dirbti savanoriais. Trijuose miesteliuose vyko projektai: Limpyje buvo pastatyta vaikų žaidimų aikštelė Šv. Salvadoro mokyklos kieme, aplankyta viena skurdžiausių vietinių indėnų bendruomenių, leistas laikas su jais, užsiimta su vaikais; Remansite pradėtas statyti mūrinis vietinės bendruomenės centras (pasibaigus projekto laikui teliko uždengti stogą ir atlikti vidinę apdailą); San Salvadore sutvarkytas centrinis parkas, išgrįstas akmeninis pasivaikščiojimo takas. Projekto dalyviai leido laisvalaikį su vietiniu jaunimu, keliavo po apylinkes, mokėsi ispanų ir guarani (vietinė Paragvajaus kalba) kalbų, dalyvavo kultūriniuose renginiuose. Kadangi dalyviai gyveno šeimose, jie pamatė tikrąjį šalies veidą.

Paskutinės dienos stovykloje prabėgo visiems besidalinant įspūdžiais iš vykusių projektų, dalyvaujant kultūriniuose vakaruose, bendraujant, ilsintis, mėgaujantis žieminės saulės spinduliais, besikeičiant kontaktais ir atminimo dovanėlėmis, šokant, dainuojant ir džiaugiantis, kad galimybė dalyvauti šiame unikaliame projekte nusišypsojo būtent mums. Paradoksalu, tačiau būtent tada daugelis suvokėme, kad bendravimui nereikalingos kalbos ir gramatikos žinios. Po keleto dienų negirdėti ispanų kalbos žodžiai tampa žinomi, išmokti kelis prancūziškus tampa juokų darbas, o išreikšti savo emocijas ir potyrius neužtenka nei žinomų žodžių, nei gestų. Ir ne todėl, jog sunku, todėl, kad jie tampa nebereikalingi, kai visi mąsto vienodai ir jaučia tą dvasią, kuri suvienija visus dalyvius iš visų pasaulio kampelių: Austrijos, Belgijos, Maltos, Lietuvos, Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Slovakijos, Šveicarijos, Šri Lankos, Indijos, Filipinų, Čilės, Paragvajaus, Haičio, Pietų Afrikos Respublikos, Burundžio, Kongo, Ruandos ir Ganos.

Pateikiu dienoraščio, rašyto stovykloje, ištraukas. Tie unikalūs momentai yra sunkiai aprašomi, bet jų nutylėti paprasčiausiai neįmanoma, kad kiti jauni žmonės, susidūrę su panašiomis galimybėmis, nedvejotų ir jomis pasinaudotų, kad mano patirtis neliktų tik man, bet galbūt pradžiugintų ar sudomintų kitus. Linkiu nors akimirką pajusti tą atmosferą, kuri buvo stovykloje šią vasarą.

Liepos 13-oji

„Trečia diena Paragvajuje, o jausmas toks, tarsi būčiau namie. Pastebėjau, kad ir kokiam pasaulio kampelyje beatsiduriu, jaučiuosi puikiai. Čia gražu ir atrodo kaip sava. Autobusai spalvingi, gatvės ir gatvelės pilnos veiksmo: pašėlusių jaunuolių ant motorolerių, pamiršusių ar niekada net neturėjusių šalmų; turtingesnių ponų, tingiai sėdinčių už naujos automašinos vairo; prekybininkų, išsidėliojusių prekes ant šaligatvių; kaži kur skubančių, bet vis sustojančių pasišnekučiuoti su senu pažįstamu, tradicinės matės pilnus puodelius nuolatos prie lūpų glaudžiančių gyventojų; ramios vietelės nusnausti ieškančių benamių šunų ir įvairiausių garsų, kurie sujungia viską į vieną visumą. Visa tai primena meksikietiškas televizijos noveles... Ir gyventojai tarpusavyje labai pagarbiai bendrauja, ir vaikinai labai džentelmeniški, visada padeda merginoms su nešuliais, joms duris atidaro.

Mes apsistoję didelėje rančoje, nuolat atvyksta vis naujų dalyvių. Aš pati pirmoji atvykau, prieš porą dienų net interviu radijui daviau. Labai keista, kad visi aplinkui kalba ispaniškai (labai laukiu jaunimo iš Pietų Afrikos, žinau, jog jie angliškai mokės), bet jau vis daugiau suprantu. Dabar lepinamės žieminės (25 laipsniai šilumos!) saulės spinduliais ir laukiame rytojaus, kada stovykla oficialiai bus atidaryta.

P.S. Naktimis čia labai šalta, vos tik saulė nusileidžia (apie 17 val.), iš karto sutemsta ir temperatūra laikosi apie nulį“.

Liepos 15-oji

„Atvykę kiekvienas gavome po tradicinę skrybėlę dovanų, o šiandien lankėmės pas vieną garsiausių regiono amatininkių. Ji ir yra tų sombrerų – iš palmės lapų gaminamų skrybėlių –  pynėja. Pasirodo, palmės turi būti specifinės rūšies, lapai yra skinami dar neprasiskleidę ir specialiai džiovinami. Primena Lietuvą... Tik medžiagos skiriasi, bet idėjos tos pačios, – koks mažas tas pasaulis“.

Liepos 16-oji

„Naktį su keliais vietiniais ir mergina iš Vokietijos vykome į oro uostą pasitikti dalyvių iš Indijos. Važiuojant teko kalbėtis tik ispaniškai, kiekvieną kartą, pavykus ką nors paaiškinti ar suprasti, apimdavo nepakartojamas jausmas! O kai susitikome su indais, tai net ir vertėjauti teko. Gyvenimas pilnas siurprizų – prieš savaitę ši kalba buvo nesuprantama...

Čia laikas bėga kosminiu greičiu, – tiek daug visko nuveikiame, o kai pažiūri į programą, tai daugybė suplanuotų veiklų taip ir lieka tik planuose. Tačiau streso nėra, nėra skubėjimo. Europiečiams ypač sunku prie to priprasti, bet stengiamės.

Šiandien lankėmės Asunsjone – puiki sostinė, nei per didelė, nei per maža. Nėra ir didžiulio skirtumo tarp varguolių ir turtingesnių, tačiau likimo ironija: vienintelis lūšnynas įsikūręs tiesiai prieš parlamentą, vyriausybė ruošiasi jį iškeldinti, todėl vyksta gausybė protestų. Nors mūsų ekskursijos metu viskas buvo nurimę, šarvuotų policijos pareigūnų teko matyti ne vieną.

Lankėmės daugybėje įžymių vietų ir turėjome net tris gidus, bet nė vienas iš jų nešnekėjo angliškai. Tad stovyklautojams, suprantantiems ispaniškai, nuobodžiauti neteko, nes kiekvienas turėjo galimybę būti vertėju“.

Liepos 18-oji

„Gimtadienio dieną – kelionė į Braziliją. Lankėmės Iguazu nacionaliniame parke, prie pasaulyje plačiausią teritoriją užimančių krioklių. Geresnės dovanos įsivaizduoti negalėjau. O kiek gimtadienio dainų ir sveikinimų teko išgirsti! Ir visi skirtingomis kalbomis, pagal skirtingas tradicijas. Tai buvo vienas ilgiausių (dėl laiko skirtumo tarp Lietuvos ir Paragvajaus), ir vienas įspūdingiausių gimtadienių mano gyvenime. Nuotaika puiki. Labanakt“.

Liepos 20-oji

„Šiandien projekto pirmoji diena ir antroji sutikta vietinė, puikiai kalbanti angliškai, mokyklos, kuriai statome žaidimų aikštelę, direktorės duktė, studentė, be galo draugiška ir įdomi. Studijuoja fizioterapiją, o anglų kalbą išmoko savarankiškai, nes jai tai buvo įdomu – va čia tai užsidegimas! Sakė, kad mes esame pirmieji užsieniečiai, su kuriais ji gyvai bendrauja šia kalba. Bet koks buvo džiaugsmas mums sutikti žmogų, kuris gali papasakoti daugybę įdomių dalykų apie Paragvajų! O pirmoji sutikta moteris, kuri kalbėjo angliškai, buvo Paragvajaus nepriklausomybės muziejaus darbuotoja. Kai pasakiau jai, kad esu iš Lietuvos, ji pradėjo man pasakoti, kokia neįtikėtina yra mūsų nepriklausomybės atkūrimo istorija. Tai buvo vienas įdomiausių pokalbių šios kelionės metu.

Projekto metu mes gyvename šeimose. Jos visos noriai ir šiltai mus priėmė. Nors ir sunkoka nuolatos būti apsuptyje žmonių, su kuriais įmanoma susišnekėti tik ispaniškai, stengiamės ir mes, ir jie. Mano šeima yra vienintelė iš visų, kuri turi kūdikį – mažytę mergytę Daną. Pirmąjį vakarą juokavome, kad nei ji, nei aš nesugebame šnekėti ispaniškai, tad mes viena kitą suprantame puikiausiai. Vyresnioji dukra yra viena iš lyderių jaunimo organizacijoje NIPACC, kuri yra šios stovyklos organizatorė.

Keliaujant visada norisi pamatyti kuo daugiau vietinių žmonių gyvenimo, papročių, tradicijų... Būtent tai ir vyksta šiuo metu mūsų gyvenime. Įdomumas tęsiasi, ir nors dienos lekia žaibo greičiu, kiekviena iš jų atrodo tokia nepakartojamai ilga, kad sunku patikėti“.

Liepos 22-oji

„Cha! Čiuožinėjau Paragvajuje. Dar niekad nebuvo TAIP juokinga. Maždaug 30 kv. m dydžio čiuožykla su tragišku ledu ir koks trisdešimt bandančiųjų. Mums, europiečiams, teko dalia būti mokytojais, nes, pasirodo, vieninteliai sugebėjome išsilaikyti ant ledo ilgiau nei porą sekundžių nenugriuvę. Nuo šiol turėčiau vadintis patyrusia čiuožimo trenere.

Gavau dovanėlę nuo vienos vietinės mergaitės. Labai miela. Ir dar laišką man parašė. Ak, kaip gera žinoti, kad kažkam tapau artimu žmogumi.

Šiandien vakarieniavome visi kartu (projekto dalyviai), nes dažniausiai vakarienė būna šeimose. Valgėme tradicines empanadas. Tai specifinių daržovių, čia vadinamų mandioca (šakniagumbiai, skoniu primenantys bulves), pyragėliai su įvairiausiais įdarais. Mano mėgstamiausias – keturių sūrių“.

Liepos 23-oji

„Prasideda pirmieji palūžimai, ir kuo toliau, tuo labiau ryškėja kultūrų skirtumai. Manau, kad yra labai naudinga pajusti tą sunkų laikotarpį ir suprasti bei išmokti naujų dalykų. Kai kurie dalyviai pradeda skleisti neigiamas emocijas ir nepasitenkinimą. Tačiau ar tai būtina? Juk galima susirinkti, išsikalbėti. Netikiu, jog skaudindami vieni kitus, būsime laimingesni. Tikiuosi, jog viskas išsispręs, nes ir atvykėliai, ir vietiniai trokšta bendrumo.

Šiandien savo naująją šeimą supažindinau su lietuviška virtuve – gaminau bulvinius blynus. Arba čia bulvės stebuklingos, arba fortūna man šypsojosi, nes pati nustebau, kokie purūs, bet kartu ir traškūs blyneliai iškepė. Kadangi jie neturi nei grietinės, nei varškės, tai teko valgyti su lydytu sūriu, tačiau skonis nuo to nenukentėjo. Ir dar įdomus pastebėjimas: jie nuolat viską valgo su balta duona, tad ir blynai nebuvo išimtis. Sumuštiniai su bulviniais blynais... Gal ir nieko?..“

Liepos 27-oji

„Vakar lankėme vieną skurdžiausių regiono indėnų bendruomenių. Koks pasaulis yra skirtingas, sunku net įsivaizduoti... Sąlygos, kuriomis jie gyvena, mūsų akimis, yra tragiškos, o jie laimingi, kad prieš porą mėnesių jų teritorijoje buvo įvestas miesto vandentiekis (pora čiaupų daugiau nei šimtui žmonių), ir nebereikia gerti ir naudoti vandens iš šalimais esančio upelio, kurio net upeliu nepavadinsi – purvina bala ir tiek... Gyvena jie iš šakų suręstuose nameliuose, apdengtuose polietilenu. Vienintelis mūrinis pastatas – bendruomenės namai. O iš molio drėbta ir palmėmis dengta šventykla vos talpina visus gyventojus, apie 150 žmonių... Jie norėtų didesnės, tačiau bijo statyti, nes bet kurią akimirką gali būti iškeldinti. Vyriausybė jiems skyrė žemės, tačiau dokumentai dar iki šiol nesutvarkyti, tad ji bet kada gali būti iš jų atimta. Biurokratijos labirintuose įstrigę dokumentai – problema visuose pasaulio kraštuose.

Kai paklausėme, ką jie norėtų keisti savo gyvenime, atsakymas pribloškė: „Mums reikia geresnės mokyklos (dabartinė – namas-vaiduoklis: be durų, langų, suolų, kėdžių, lentų, knygų, sąsiuvinių...), kad jaunimas galėtų išeiti į visuomenę, dirbti. Taip pat mums trūksta žemdirbystės ir gyvulininkystės įgūdžių. Esame pripratę būti klajokliais, tačiau šiuo metu aplinkybės pasikeitė ir esame priversti gyventi sėsliai“. Kai kurie bendruomenės nariai dirba miestuose, taip nors kiek padėdami kitiems saviškiams. Tačiau keisčiausia, kad jie visi atrodo sveikai: vyrai raumeningi, vaikai vikrūs ir nenuilstantys, moterys supa kūdikius ir rūpinasi buitimi“.

Liepos 30-oji

„Paskutinė diena naujoje šeimynoje. Liūdna atsisveikinti. Gera buvo su jais. Paskutinė projekto diena. Vakar buvo baigiamoji ceremonija, gavome diplomus ir „Oskarus“. Aš buvau išrinkta draugiškiausia dalyve. Gera žinoti, kad galiu suteikti žmonėms teigiamų emocijų.

Šiandien buvome mokykloje, atidarėme žaidimų aikštelę. Tiek laimingų vaikų veidų seniai esu mačiusi. Visi jie labai bendraujantys ir stengiasi suprasti mūsų laužytą ispanų kalbą. Teko kelias valandas dalinti autografus, gėrėtis vaikų pasirodymais, klausyti jų pasakojimų, matyti juos patenkintus ir laimingus, žaidžiančius vietoje, kurioje prieš dešimt dienų buvo tik plynas laukas, o dabar stūkso spalvinga pilis, pilna sūpynių, žaidimų aikštelių, suolelių...“

Liepos 31-oji

„Bėga paskutinės stovyklavimo dienos. Visų trijų projektų dalyviai vėl susirinko kartu ir mėgaujasi keliomis dar likusiomis akimirkomis. Gyvename nuostabioje vietoje su milžinišku baseinu. Kadangi šiuo metu orai yra pasakiški (dienomis apie 25 laipsnius, tiesa, naktys vėsesnės, bet prisiminkime – čia žiema), tai jis labai praverčia. Vakar Paragvajuje buvo tradicinė Draugystės diena, keitėmės dovanėlėmis.

Šiuo metu aš galiu pasakyti tik viena: esu nepaprastai laiminga dėl to, kad atvykau čia ir turėjau galimybę išgyventi šiuos neapsakomus momentus, sutikti daug nuostabių žmonių ir patirti, kad ribos tarp tautų neegzistuoja tuo metu, kai yra bendras tikslas. Ačiū likimui, kad išpildė mano svajonę aplankyti Pietų Ameriką. Tikiu, kad aš čia dar grįšiu“.

Įdomūs faktai apie Paragvajų

Pernai šalis atšventė 200-ąsias nepriklausomybės metines. Nors ji buvo deklaruota taikiu būdu, po pusės amžiaus kilęs karas su Brazilija ir Argentina buvo tragiškas: patirta daugybė nuostolių, šalis neteko beveik visų suaugusių vyrų. Sakoma, kad Paragvajų atstatė moterys.

Paragvajuje buvo nutiestas pirmasis geležinkelis Pietų Amerikoje. Paradoksalu, tačiau dabar šioje šalyje traukiniai apskritai nevažinėja.

Paragvajaus ir Brazilijos teritorijose veikia ilgą laiką buvusi didžiausia pasaulyje hidroelektrinė „Itaipu“. Tik 2012 metais Kinijoje buvo baigta statyti naujoji milžinė „Three Gorges Dam“.

Vokiečių bendruomenė yra pati didžiausia užsieniečių bendruomenė šalyje.

Penkioliktasis gimtadienis yra vienas iš svarbiausių įvykių paauglio gyvenime. Būtent šio gimtadienio vakarėlis, tiksliau, didžiulė puota, yra rengiama ištisus metus. Pagal tradicijas – tai amžius, kada vaikinai tampa vyrais, o merginos – moterimis. Yra dar viena įdomi tradicija, kai šventės metu jubiliatę tėtis apauna aukštakulniais bateliais, ir tada ji turi šokti valsą su visais dalyvaujančiais vaikinais.

Muzika ir paragvajiečiai – neatsiejami dalykai. Nepriklausomai nuo šeimos gaunamų pajamų, muzikinis centras su kuo geresnėmis ir stipresnėmis garso kolonėlėmis yra būtina interjero ir kasdieninio gyvenimo dalis.

© 2012 „XXI amžius“