Kuo jūs mane vadinate?

Vysk. Kęstutis Kėvalas kalba „Sadutės“ karuselėje Laimos Penekaitės nuotrauka

Vysk. Kęstutis Kėvalas kalba viešbučio „Daugirdas“ vestibiulyje Modesto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Vysk. Kęstutis Kėvalas groja akordeonu

Krikščioniško jaunimo renginio – Lietuvos jaunimo dienų, kurių tema – „Jus aš draugais vadinu“, – proga, apie bičiulystę, gyvenimo džiaugsmą ir išmintį Kauno vyskupą augziliarą Kęstutį Kėvalą kalbina atstovė spaudai Viktorija Urbonaitė.

Ekscelencija, kokios nuotaikos vykstant šioms Jaunimo dienoms?

Be abejo, pakilios. Atrodo, kad dėl bendrystės patirties visi esame nešami džiaugsmo sparnais. Kai aplink save matai tiek daug besišypsančių jaunų žmonių, atrodo, kad šis pasaulis kitoks, per vieną dieną tarsi persikėlęs į kitą planetą. Nuotaika labai pakili, šventinė, visi esame apsvaigę nuo to džiaugsmo.

Šių Jaunimo dienų tema – „Jus aš draugais vadinu“. Šiuos žodžius pasakė Viešpats Jėzus. Ką Jums asmeniškai reiškia šie žodžiai?

Jie reiškia nepaprastą artumą ir pasitikėjimą žmogumi. Turbūt vienas iš stipriausių žodžių, kuriais Viešpats pavadino žmogų, yra šis: „Jus aš draugais vadinu“. Iš tiesų bendrystė yra kaip vaistas, gydymas, nes žmogui negera būti vienam. Tai, kad kiekvienas ilgimės gilios bendrystės, yra žmogiška prigimtis. Yra daug žmonių, kuriuos vadiname pažįstamais, kuriuos esame matę, su jais kalbėję, bet draugais vis dėlto pavadinti žmones gali, tik kai esi, kaip armėnų patarlė sako, suvalgęs su jais daug druskos, taigi, nuėjęs drauge tam tikrą kelią, nebūtinai džiaugsmingą, bet kartais ir tokį, kuriame reikėjo spręsti problemas. Bendrystė gilina žmonių gebėjimą tiesti tiltus vienų į kitus. Kai Jėzus mus vadina draugais, tai reiškia, kad Jis pirmas tiltą tiesia į mus, norėdamas, kad į tai atsilieptume. Tai yra padrąsinimas. Jeigu Jis mus vadina draugais, tai kaip mums Jo taip nevadinti? Ir koks yra padrąsinimas, kad Dievas yra labai arti žmogaus, kad Jis nėra nutolęs danguose: visa apimantis Visatos principas, bet mylintis asmuo, su kuriuo galima bendrauti, užmegzti ryšį, kuris mus gydo savo kalbėjimu, guodžia savo artumu ir įkvepia savo tikėjimu mumis. Jis beldžiasi į žmogaus širdies duris ir Jo didžiausias troškimas ir lūkestis, kad tos durys būtų atidarytos, kad mes tikrai atsivertume tai draugystei. Šiais žodžiais Jis siūlosi būti draugu. Jus aš draugais vaidinu, o kuo jūs mane vadinate? Aš jūsų draugas, pažįstamas, gal esu tik svetimas, o gal iš viso abejojate, ar aš esu? Taigi, yra daug skirtingų lygmenų ir „Jus aš draugais vadinu“ yra vienas iš stipriausių.

Mes turbūt gyvenime sutinkame įvairių žmonių, kuriems išdrįstame pasakyti: „Esi man draugas“. Koks draugas yra vyskupas Kęstutis? Kokie yra vyskupo Kęstučio draugai? Ar keitėsi bičiuliai tada, kai Jūs buvote tiesiog Kęstutis? Ar keitėsi, kai Jūs tapote kunigu, vyskupu?

Turiu draugų iš visų savo gyvenimo epizodų. Ir tada, kai buvau tik Kęstutis, ir kai tapau kunigu ir, aišku, tapęs vyskupu. Kai kurie mano draugai iš tiesų lydi mane nuo pat vaikystės. Esu tikrai labai dėkingas Dievui, kad turiu juos savo gyvenime. Būdamas kunigu neišvengiamai sutinku nepaprastai daug žmonių. Ir tikrai – draugų būrio geografija prasiplečia. Tikrai labai džiaugsminga, kad mano draugai nėra tik iš Lietuvos. Teko studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ten sutikti tokių puikių žmonių, draugų, kurie visada atvyksta mano lemiamais gyvenimo momentais pabūti prie manęs, pastovėti šalia. Kai jie atkeliauja didžiulį atstumą, tikrai suprantu, kad jie ir draugu vadina, ir kad aš jiems svarbus. Koks aš turiu būti dėkingas jiems už tą draugystę! Ji, nors ir skiriama vandenyno, yra tokia, kurią gali jausti kiekvieną dieną, nes gali bet kuriuo metu pakelti telefono ragelį ir paskambinti. Aišku, draugų žmogaus gyvenime ne tiek gausu, kaip pažįstamų. Bet mano gyvenime dažnai taip atsitinka, kad žmonės, kurie kartu pakeliauja, pabūna, nejučia tampa draugais. Pavyzdžiui, teko dirbti Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre ir ta komanda, kuri kartu dirbo, visam gyvenimui tapo mano draugais, žmonės, su kuriais teko dirbti, man yra draugai, nes taip gali pavadinti žmones, kurie tave supranta, kurie matė tave ir džiaugsmo dieną, ir apsiniaukusiu veidu, kurie vis dėlto liko šalia, suprato žmogiškumą, palaikė, neatstūmė ir toliau bendrauja. Reikia juos gerbti už kantrybę ir meilę, nes tai nėra vien tiktai emocinis prieraišumas, meilė yra apsisprendimas. Jei žmogus liko šalia nepaisydamas netgi mano užimtumo ir tai ištvėrė, jis tikrai yra mano draugas, ir tokie draugai yra be galo mieli, kad kartais net graudu kalbėti, kaip gražu.

Kas Jus labiausiai džiugina, kai Jūs susitinkate savo draugus?

Džiugina, kad mūsų gyvenimo kelionės eina paraleliai ir galime pasidalinti patirtimis, nors nesimatę esame kartais pusmetį ar netgi ilgiau. Gera, kad galime dalintis savo gyvenimais, ir tai žmogui teikia supratimą, kad jis nėra vienas šioje planetoje: kad tie mūsų pasauliai su žvaigždėmis ir skirtingomis planetomis kažkokiu būdu susilieja, jie turi sąsajas. Ta patirtis yra gelbėjanti, guodžianti, nes mes „repetuojame“ intensyvią bendrystę, kurią tikime būsiant Dangaus Karalystėje. Kitais žodžiais tariant, esame bendrystės praktikoje, kuri parodo mums, kas bus toje tikrovėje, kur bendrystė bus visiška, absoliuti ir galutinė. Taigi, jeigu pasiseka suartėti su žmogumi, iš tikrųjų išgyvename „Dangaus blyksnį“, nes kas gi yra Dangus, jei ne absoliuti bendrystė su Dievu ir su kitu žmogumi?

Jėzus visas draugystes perkeičia į daug galingesnį intensyvumą. Mes nebešnekame tik apie orą, apie kainas, apie automobilių modelius ar madingas rūbų spalvas. Mes šnekame, kas mes esame, kuo gyvename, ką jaučiame, ir tai yra daug galingesnis lygmuo – įžengiame į žmogaus širdį. Reikia pripažinti, jog nemažai draugysčių remiasi išore, tuo, ką žmogus dėvi, kam jis priklauso, kokius turtus turi, kokiuose namuose gyvena ar kokiame darbe dirba. Gaila, kad žmogus yra pasirenkamas tokiais motyvais, bet, deja, tokia tikrovė. Ir jeigu Jėzus įeina į tą bendrystę, kalbame ir apie rūbus, ir apie automobilius, ir apie namus, ir darbus, bet tas kalbėjimas yra daug intensyvesnis – kalbiesi ne tik kūno prasme, bet, kaip sako apaštalas Paulius, ir dvasine prasme. Įžengiame į pačią slapčiausią žmogaus vietą – širdį. Ir toks pasivaikščiojimas po širdį yra pasivaikščiojimas po Dangų.

Ar gali būti mano draugas kažkuo panašus į Jėzų?

Mūsų draugų paieška giliausia prasme yra Dievo paieška, nes kai nematau Jėzaus, tai į ką aš nukreipsiu žvilgsnį? Turiu ieškoti žmogaus, jo akių, jo šypsenos, jo kalbėjime pažinti Jėzaus kalbėjimą, jo širdies šilumoje – Dievo meilę. Aišku, draugai yra riboti žmonės, ir vis dėlto draugas labiausiai panašus į Jėzų, kai jis besąlygiškai myli. Jėzus įsakė žmogui mylėti besąlygiškai: neteiskite vieni kitų, nevadinkite grubiais žodžiais, nes tas „mylėkite“ turi daug reikšmių: pavyzdžiui, „įsijauskite vienas į kitą“ arba „būkite vieni kitiems kantrūs“. Jeigu ugdai savo širdį, Jėzus duoda jai kokybę. Jėzus turi stovėti kiekvieno draugo užnugaryje. Tokia draugystė yra amžina.

Prieš trylika metų, birželio 29 dieną, kai Bažnyčia šventė Petro ir Pauliaus, šventųjų apaštalų, šventę, ant Kauno Arkikatedros Bazilikos grindų kryžiumi gulėjote ir buvote šventinimas kunigu, o šalia Jūsų irgi kryžiumi gulėjo Jūsų bičiulis, kuris irgi tapo kunigu. Kaip atsimenate tą dieną?

Buvo įspūdinga diena. Atsimenu, su kunigu Arvydu Žygu tą dieną ėjome drebėdami, ir esu labai dėkingas, kad jis buvo šalia, kai turėjome eiti per Katedrą ir gultis prieš altorių. Kai jauti kitą žmogų šalia, kuris yra lygiai toje pačioje situacijoje, galima sakyti, kad to draugo veiksmu ir jo buvimu šalia tave lydi Dievo ranka. Kunigo Arvydo Žygo buvimas mano gyvenime – turbūt viena įspūdingiausių Dievo man duotų dovanų. Aš buvau įkvėptas ateitininkijos veiklos ir kunigo Arvydo, tuo metu biochemijos profesoriaus, gyvenimo pavyzdžio, jo aistros tikėti, daryti gera. Tiesiog neįtikėtina, su kokiu nuoširdumu jis viską darė.

Mes labai daug šnekėjomės įvairiomis progomis, o šiandien tik su ilgesiu pamąstau, kaip būtų smagu, jei jis būtų šalia. Turbūt tokia Dievo valia, kad dabar reikia išgyventi kitokią draugystės formą, nes vis tiek jaučiu, kad jis lydi mane, nors jau nebegalime kalbėtis čia, žemėje. Mane ne kartą lyg magnetas traukė noras su juo pasikalbėti. Kunigas Arvydas buvo tokia asmenybė, kad tekdavo net eilėse stovėti norint prie jo prieiti. Kartais to nedarydavau iš gailesčio jam, žinodamas, ką tokios eilės reiškia. Žinau, kad gailestingiausias veiksmas, kurį aš galiu padaryti, – leisti žmogui miegoti. Tik tiek, labai paprastai. Paskutinį kartą jį matyti teko jau Amerikoje, kai jis buvo grįžęs ir studijavo daktarato studijose teologijos srityje. Kažkaip valiūkiškai išsiskyrėme, tad tas išsiskyrimas man taip ir liko atmintyje. Vienas iš džiaugsmingiausių momentų – labai šviesaus atminimo vaizdas – jis išvažiuoja automobiliu, ir aš jam sakau: „Arvydai, naktis, būk atsargus“. O jis pro atdarą langą man sušunka: „Viskas bus gerai, nesijaudink!“ Gal draugo pareiga ir yra nuolat sakyti: „Viskas bus gerai“.

Esame trapūs žmonės, kartais gyvenime nutinka keisti dalykai. Mes netenkame draugų, kartais draugai mus išduoda, kartais išskiria atstumai, aplinkybės, mirtis. Tokios patirtys nėra malonios, o kai susidraugauji su žmogumi, įsijungia egoistinis ir savininkiškas noras tą žmogų turėti sau. Kaip išsilaisvinti iš to noro savintis?

Aš manau, kad vienintelis išlaisvintojas yra Viešpats, kuris sako: „Jus aš draugais vadinu“. Praradus draugą niekas negali tavęs paguosti, tiktai Dievas. Ir tiktai tuo gali guostis, kad išsiskyrimas nėra draugystės kapas, kad ji persikelia į kitą tikrovę. Paguoda, ateinanti iš Viešpaties, tarsi pripildo tą tuštumą, kuri atsiranda. Kalbėdamas apie viltį, popiežius Benediktas XVI sako: „Kai tavęs niekas nebegirdi, Dievas vis dar girdi“. Tai reiškia, kad visada turi į ką atsiremti. Tampi pakankamai stiprus atlaikyti tą smūgį, nes žinai, kad tavo Dievas yra toks galingas, kad gali išvesti iš tos sitacijos, nes tik Jis gali rašyti tiesiai ant mūsų kreivų linijų.

Kaip susidraugauti su Jėzumi?

Ėjau vakar iš Arkikatedros ir pakalbinau dvi merginas, kurios yra šių Lietuvos jaunimo dienų savanorės. Jos sakė: „Mes švenčiame savo gimtadienį – jau treji metai, kaip esame tikinčios“. Jos dalyvavo Jaunimo dienose Panevėžyje, susidraugavo, atrado Jėzų. Šių jaunų mergaičių liudijimas man paliko didelį įspūdį. Jos tai supranta kaip šventę ir dalina lankstinukus gatvėje sakydamos: „Kodėl mes turėtumėme nuslėpti tą patirtį, kodėl neturėtume ja dalintis? Juk ši patirtis suteikė visiškai naują gyvenimo kryptį. Ji davė draugystės pojūtį, kurio neįmanoma nei apibūdinti, nei kitam perduoti, tik į jį pakviesti“. Jaunimo dienos buvo tas ruporas arba Dievo malonei įjungta klausa. Tad kaip susidraugauti su Jėzumi? Atkreipti dėmesį, kad Jis yra, kad Jis beldžiasi, kviečia, siūlo būti draugais.

Vyskupe Kęstuti, iš tiesų gera kalbėti su Jumis apie draugus, o ypač tuos bendrus draugus, turiu mintyse Jėzų.

„Jus aš draugais vadinu”, – šitas sakinys skiriamas mums visiems. Jis skirtas mums prisiminti, kad turime būti draugais vienas kitam, nešti vienas kito naštas, džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais. Tai yra tikroji draugystė, tikrasis įsijautimas į kitą žmogų. Todėl, Viešpatie, meldžiame Tavęs, kad būtume atviresni Tavo draugystei, kvietimui ir troškimui būti su mumis amžinai. Jeigu mes Tavęs nepriimtume ar nukabinę nosis slankiotume aplinkui ir nenorėtume Tavęs priimti į savo širdį, padrąsink mus savo artumo ženklais, padrąsink mus per mūsų draugus, kalbėk per juos, kad pultume į Tavo glėbį, atsilieptume į Tavo beldimą į mūsų širdžių duris ir atsilieptume į Tavo svajonę gyventi su mumis amžinai Tavo Karalystėje, apie kurią Tu dažnai kalbėjai savo draugams. Meldžiame, Viešpatie, kad mes jau dabar būtume Dangaus karalystės vaikai, kad mūsų akyse spindėtų Tavo veidas, kad galėtume vienas kitam liudyti, jog amžina draugystė yra tikrovė, nes ji gali būti jau čia, dabar, tarp mūsų. Laimink, gerasis Viešpatie, mus, einančius į Tavo draugystės glėbį.

© 2013 „XXI amžius“