Į Sibirą: susitikti su giminės šaknimis ir savimi

Sigita Bendikaitė dažo tvorelę Tukačiovo kapinėse Gintauto Aleknos nuotrauka

Sigita Bendikaitė prie kryžių Galiašoro kapinėse

R. Dichavičiaus paminklą Tukačiove dažo Robertas Ožalinskas Gintauto Aleknos nuotraukos

Vilniaus Pilaitės gimnazijos gimnazistė, debatų klubo narė, kandidatė į jaunąsias šaules Sigita BENDIKAITĖ rugpjūtį dalyvavo bendrijos „Lemtis“ organizuotoje ekspedicijoje po lietuvių tremties vietas Sibire. Sigita buvo jauniausia ekspedicijos dalyvė. Su S. Bendikaite, beje, apie kelionę pasakojusia Lietuvos žurnalistų sąjungos pokalbių klube, kalbėjomės apie ekspediciją, jos metu padarytus darbus ir išgyventus įspūdžius, tokių kelionių pėdsaką jaunam žmogui.

Koks buvo ekspedicijos tikslas?

Dešimties asmenų grupė, kurioje buvo 4 nepilnamečiai mokiniai, lankė lietuvių tremties ir kalinimo vietas Permės srityje (buv. Molotovo), tvarkė likusias kapines, kuriose palaidota lietuvių. Sutvarkėme Galiašoro kapines, kuriose palaidota apie 80 lietuvių (daugiausia Permės srityje), Tukačiovo ir Ust Onovkos kaimų kapines, susitikome su ten tebegyvenančiais lietuviais.

Kaip patekai į šią sudėtingą ekspediciją?

Pavasarį pradėjau domėtis ekspedicijomis į Sibirą, peržiūrėjau visų misijų video medžiagą, perskaičiau dalyvių dienoraščius. Pagalvojau, labai ten noriu pabuvoti. Maniau, kad nuvyksiu į Sibirą vėliau, kai baigsiu mokyklą, turėsiu gyvenimiškos patirties ir subręsiu padaryti kažką svarbaus savo gyvenime, tačiau močiutė paprašė palydėti ją į tremtinių susitikimą. Ten priėjau virpančiomis kojomis ir drebėdama prisistačiau Gintautui Aleknai, ekspedicijų į Sibirą vadovui. Pasakiau, kad mano seneliai buvo ištremti, nuoširdžiai papasakojau, ką manau apie vykimą į Sibirą. Man G. Alekna atsakė, kad rugpjūtį vyksta su mokiniais į ekspediciją, jau yra 3 mokiniai, jei atsirastų daugiau rėmėjų, galėčiau vykti ir aš. Pasisekė, išvykau.

Tad kaip ruošeisi kelionei, kokios buvo nuotaikos, senelės priesakai tau?

Likus savaitei iki išvykimo, galvodavau, kaip to noriu ir kaip bijau. Šeštadienį prieš išvykstant su visa šeima buvome pas močiutę sode, atsisveikindama močiutė nusakė kelias vietas, kurias turiu būtinai pamatyti, papasakojo apie augalus, kuriuos ten skindavo ir valgydavo, kad nemirtų iš bado. Ištarė, kad ji labai džiaugiasi, kad aš ten vykstu, bet ir bijo, išgyvena dėl manęs, kad aš dar pakankamai jauna. Paskutinį vakarą kraudamasi kuprinę apsiverkiau. Pasakiau mamai, kad nežinau, ar verkiu todėl, kad bijau, ar kad padarysiu tai, ko noriu. Tikėjausi išvykti su patirtimi, bet likimas lėmė, kad išvažiavau be jos, bet grįžau su patirtimi. Tai buvo gyvenimo kelionė.

Kaip buvo ištremti tavo seneliai?

Mano senelis Pranas Dzimidavičius gimė 1925 09 27 Kaišiadorių apskrityje, Jačiūnų kaime. Atėjus sovietų valdžiai, nepanoro tarnauti tarybinėje armijoje, todėl 1945 metų vasarą įstojo į antisovietinį nacionalistinį ginkluotą būrį „Perkūnas“, kurio vadas buvo Pranas Jaromskas-Perkūnas. Senelis buvo pasirinkęs Puntuko slapyvardį. Tame pačiame būryje kovojo  ir senelio vyresnis brolis Antanas Dzimidavičius slapyvardžiu Riteris. Antanas 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje irgi slėpėsi nuo mobilizacijos į sovietinę armiją, todėl įstojo į „Žalio Velnio“ būrį.

1945 metų gegužę perėjo į „Perkūno“ būrį, buvo ginkluotas, po to iš būrio organizavo partizanų kuopą ir jai vadovavo. 1947 metų rugpjūtį, naktį iš 10 į 11 dieną, senelio brolis pateko į pasalą ir buvo sovietinės kariuomenės nužudytas. Senelis kartu su partizanu Kaziu Baura 1947 m. vasario 25 d. Žaslių valsčiaus Burdiškių kaime K. Savicko daržinėje esančiame bunkeryje buvo išduoti. Susišaudymo metu su MVD kariuomenės grupe K. Bauras buvo nužudytas, o senelis sunkiai sužeistas ir suimtas, teistas, gavo 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams. Senelis kalėjo Vorkutos ir Omsko lageriuose, o 1953 10 07 buvo atvežtas į Kamyšovlagą. Tik 1955 m. liepos 21 d. buvo paleistas iš įkalinimo pagal Omsko srities teismo nutartį sąlyginai anksčiau termino ir išvežtas MVD Novosibirsko srities valdybos žinion. Tik 1964 m. liepos 2 d. nutarimu buvo paleistas iš specialiosios tremties Permės srityje, o nuo 1965 m. birželio 3 d. leista gyventi ir Lietuvoje.

Kadangi senelis ir jo brolis buvo partizanai, jo mamą, seserį ir jauniausią brolį 1945 m. liepos 17 d. išvežė į Permės srities Galiašoro kaimą. Prosenelį suėmė, tardė, kad sužinotų, kur sūnūs slepiasi, tačiau jis pajėgė išsiderėti: jeigu jį paleidžia, jis suranda sūnus ir pristato rusams. Jis buvo paleistas, žinoma, sūnų nepristatė. Užsiaugino barzdą, ūsus, kad jo nepažintų, ir slapstėsi. Kai jo sūnų Praną suėmė (iki teismo, jį laikė Šilutėje kalėjime), lankė jį kalėjime, veždavo maisto, bet vėliau savo noru atvažiavo į Sibirą pas šeimą, vienas likti Lietuvoje nematė prasmės.

Tuo pačiu traukiniu buvo išvežta ir mano močiutė Genė Sabonytė-Dzimidavičienė, kuriai tada dar nebuvo nė 10 metų su savo mama ir dvimete sesute Brone. Močiutės patėvis buvo kareivis, šeima turėjo turėti lapelį, kad jis tarnauja sovietų kariuomenėje. Deja, jis to lapelio nespėjo atsiųsti. Močiutė pasakojo, kad 1945 m. liepos 17 d. ankstų rytą į duris pasibeldė kareiviai, pasakė, kad jie turi susidėti daiktus, nes juos išveš į Sibirą. Promočiutė verkė, kad niekur jų neveš, už miesto sušaudys kaip žydus. Kareiviai krovė į sunkvežimį jų daiktus, o prosenelė juos metė iš mašinos, sakydama, kad mums jų vis tiek neprireiks. Juos atvežė į Kaišiadoris, ten laukė, kol surinko pilną traukinį žmonių ir išvežė.

Senelis su močiute susipažino jau tremtyje, kai jį jau išleido iš lagerio. 1959 metų žiemą jie susituokė Galiašoro kaime. Gavę leidimą grįžti į Lietuvą, seneliai, žinodami, kad jų ten niekas nelaukia, planavo likti Sibire, bet atvažiavo prosenelis ir liepė susirinkti daiktus, važiuoti į Lietuvą. Ir tada su visa šeima 1965 metais (jau buvo gimusi mano mama Laimutė, vyresni buvo jos brolis Jonas ir sesuo Genutė) grįžo į Lietuvą. Grįžimas nebuvo džiaugsmingas, čia buvo artimieji, bet visos pastangos rasti gyvenamą vietą arba darbą buvo nesėkmingos. Visur buvo užtrenktos durys dėl įrašų: „Teistas, liaudies priešas“.

Ar sunki buvo jūsų kelionė į Sibirą?

Iš Vilniaus skridome į Maskvos Šeremetjevo oro uostą, ten 8 val. laukėme skrydžio į Permę. Buvo daug laiko apmąstymams, perbėgdavo virpuliukas. Maskvoje galvojau, kad kelio atgal nėra, ir tuo džiaugiausi. Permėje susitikome su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna, kuris ten jau buvo nuo liepos vidurio. Kitą rytą išvažiavome į Kudimkarą, papietavome pasitiesę polietileno staltiesėlę. Išvažiuodama galvojau, kaip bus su maistu. Namuose lašinių nevalgau, o ten pirmą dieną jie buvo toks skanus maistas, kad supratau: ekspedicija labai mane pakeis.

Papasakok apie pirmąjį ekspedicijos dalyvių aplankytą Galiašoro kaimą ir ten atliktus darbus, išgyventas emocijas.

Galiašoro kaimas jau išnykęs: dabar ten tik pievos ir miškas. Įsikūrėme prie upelio, už kurio močiutė rinko valgomas žoles, šalia kapinių. Jas aptvėrėme nauja tvora, išpjovėme nereikalingus medžius, krūmus, pastatėme tris naujus kryžius, vieną – meniškai padarytą ekspedicijos dalyvio Roberto, baigusio Dailės akademiją, su labai gražia saulute. Kitus du Roberto vadovaujami pagamino ir pastatė komandos vyrai. Žinia, tos kapinės kažkada išnyks, bet kol kas užklydę žmonės supras, kad jų dar negali griauti...

Į Velvo Bazės parduotuvę važiavome nusipirkti maisto kelioms ateinančioms dienoms. Išgirdau, kažkas klausia: „Kuri čia Dzimidavičiaus anūkė?“ Sureagavau į pavardę ir atsisukau taip, kad, atrodė, kaklas gali lūžti. Žinojau, kad ten bus žmonių, kurie pažinojo lietuvius tremtinius, bet, kad atsimintų mano šeimą, buvo labai didelė staigmena. Prisistačiau, kad esu Boliaus proanūkė, Prano – anūkė. Tas keturias dienas, kurias praleidome Galiašore, prosenelį ir senelį pažinojęs Leonidas Ladanovas man buvo gyva enciklopedija. Jis man pasakojo šeimos istoriją, nuvedė ir parodė, kur stovėjo senelio barakas, kur buvo parduotuvė, kurioje prosenelis dirbo. Mes įsikūrėme prie tvenkinio, kuriame būdama trejų metukų mano mama vos nepaskendo. Vis šeimos takai.

Dirbant kapinėse, kai nešiau kelias mažas eglaites, užplūdo mintys, kad galbūt prieš daug metų čia irgi mano senelis ar prosenelis nešė eglaitę, kad padarytų baldą ar karstą. Buvo gera suvokti, kad vaikštau tais pačiais takais, kaip mano šeima. Nuliūdino kapinių vaizdas. Kai vadovas jas aprodė, buvo skaudu. Keli dar išlikę mediniai kryžiai griūva, tręšta. Vis kupstai, kupstai. Žinai, kad turi jį perlipti, ant jo atsistoti baisu: čia ilsisi žmogus, kuris negrįžo į tėvynę, o tu dar mindai jo kapą...

Gyvenome palapinėse netoli miško. Bijojome meškų. Vyrai pagavo žuvyčių, o sprendėme, ką daryti su žuvimis ir peiliu, kad meškos neužuostų maisto. Žuvis paslėpėme puode vandenyje, o peilio ašmenis deginome lauže tol, kol neliko kvapo.

Kelis kartus nuėjome iki Velvo Bazės, tris kilometrus nuo mūsų stovyklavietės. Ir kai grįžusi močiutei papasakojau, kur buvau, kad maudžiausi ties to upelio posūkiu, ji pasakojo, kad, kai ji susituokusi su seneliu, žiemą važiavo rogėmis ir, atsikabinus vadelių pusei, vos neišvirto iš rogių. Galiašorą palikti buvo liūdna – žinojau, kad laukia svarbūs darbai, bet sunku atsisveikinti su vieta, kur vis lydėjo mintis: „Mano šeima buvo čia“, jaučiausi kaip antruose namuose. Žinau, kad ten yra labai daug skausmo žmonių, kurie negrįžo, ilgėjosi tėvynės, o aš ilgiuosi tos vietos, nes ten prisiliečiau prie šeimos praeities. To labiausiai norėjau.

Galiašore jaučiausi išskirtinė: Leonidas, kuris pažinojo mano šeimą, atnešė priskynęs mėlynų uogų: „Čia Sigitai“. Kitądien atnešė rusiško šokolado „vėl Sigitai“. Kai paskutinę dieną jis padėjo mums dirbti, vis ragino mane ilsėtis. Paskutinį vakarą, kai padėkojau, kad jis taip rūpinosi manimi, papasakojo apie mano šeimą, atsakė, kad džiaugiasi atvykusiais lietuviais, jie čia labai svarbūs ir šaunūs, bet: „Tu man svarbesnė už kitus, nes aš pažinojau tavo šeimą. Tavo prosenelis buvo labai geros širdies žmogus, jį visi gerbė ir mylėjo“. Leonidas perdavė linkėjimus mano šeimai, pakvietė užsukti pas jį į namus, ten gėrėme arbatą. Buvo neįtikėtinai smagu, kad jis tebežino močiutės Genės, mamos Laimutės, mamos brolio Jono ir sesers Genutės vardus. Ir nuo vaikystės, kai mokėsi su lietuviais, atsimena kelis žodžius lietuviškai.

O kokius įspūdžius paliko kita vieta – Tukačiovo kaimas?

Dar prieš atvažiuodami į Tukačiovo kaimą Kudymkare susitikome su dviem tremtinėmis – Adele ir Marija Vyšniauskaitėmis, kurios moka lietuviškai ir papasakojo savo istorijas. Jas išvežė, nes brolis buvo partizanas. O vienos iš jų, Adelės, istorija labai tragiška: ji iš tremties buvo pabėgusi į Lietuvą, po dviejų tėvynėje praleistų metų ją pagavo ir grąžino į Sibirą. Čia ji liko gyventi.

Labai džiugu, kad Sibire gyvenantys tremtiniai dar sutinka su mumis pasikalbėti, nes jų prisiminimai yra labai skaudūs. Visi ten likę lietuviai yra gyva istorija, kurios nesutiksi Lietuvoje. Buvo labai liūdna, kai su tremtinėmis atsisveikinome. Jos sakė: „Viso gero, sėkmės, jūs – mūsų žemiečiai“, o galvoji, galbūt tai paskutiniai žodžiai, kuriuos jos taria lietuviškai ne viena kitai. Suvirpino širdis ir tai, kad viena su mumis net nekalbėjo, sakė, kad atsiminimai jai yra per skaudūs.

Tukačiove stovyklavietę įkūrėme šalia maždaug prieš 10 metų apleistų namų, žmonių ten jau nėra.

Užklydę į vieną apleistų namą radome daug senų daiktų, aš iš ten pasiėmiau rusišką knygą. Jei Galiašiore reikėjo vos minutės nueiti iki kapinių, tai Tukačiove reikėjo eiti 4 km. Artimiausias kelias – už 3 km, bet veda per upelį, tad mes rinkomės mažumą ilgesnį. Einant per mišką vadovas pradėjo rėkti, mes paklausėme, kodėl. „Matote, čia – posūkis. Jei meška yra netoli, o vėjas pučia ne link jos, neužuos mūsų ir greitai gali išbėgti. Mes turime leisti stiprų garsą, kad ji pabėgtų“.

Tukačiove buvome trumpiausiai, kapinėse dirbome vos vieną dieną. Nudažėme Rimanto Dichavičiaus paminklą, 1969 metais pastatytą jo tėvams, mirusiems tremtyje. Tai buvo vienas iš didesnių mūsų uždavinių. Kapinėse dažiau tvorelę, buvo toks geras jausmas, lyg džiaugtumeisi, jei kažkas atvažiuotų ir sutvarkytų tavo šeimos kapą. Nepamiršiu vakaro Tukačiove, kai sužinojome, kad du vaikinukai iš mūsų grupės moka partizanišką dainą „Alytė“. Labai ilgai prašėme jų padainuoti. Martynas su Vytautu nuėjo toliau nuo mūsų repetuoti, tikėdamiesi, kad negirdėsime. Visgi girdėjome, aidas skambėjo labai gražiai. Kai jie atėjo prie laužo ir dainavo, mes stovėjome priešais, gerklėje atsirado didelis gumulas: kažkada čia buvo lietuviai, kurie dainavo lietuviškas dainas; dabar tremtinių kaime vėl yra lietuvių, jaunesnė karta, kuri irgi dainuoja lietuvišką partizanų dainą.

Dar tvarkėte lietuvių kapus Ust Onolvoje?..

Ust Onolva – gyvenamas kaimas, ten yra žmonių, nedidelė mokyklėlė, dvi parduotuvės... ir lietuvis Zigmas Zondulas. Jis papasakojo savo istoriją. Įsikūrėme greta nedidelio upelio, kuriame sėmėmės vandens prausimuisi. Tačiau greta tos vietos radome meškų pėdsakus. Buvo baisu, kad neateitų svečių, bet buvo vėlu, nebuvo laiko ieškotis naujos vietos stovyklavietei. Išmiegojome normaliai, vyrai ryte sukūrė laužą, papusryčiavę išėjome apžiūrėti kapinių. Jos buvo didelės, gražiai aptvertos, daugiausia rusų, bet yra ir lietuvių kapų. Miestelyje juodų dažų nebuvo pakankamai, tad nusipirkome kelių spalvų ir sumaišėme, kad būtų kuo tamsesni. Ten dažiau tvorelę, kryželį. Buvo labai gera dirbti. Aš priklausiau maisto virimo komandai, bet kai vadovas pasakydavo, kad turėčiau eiti į mišką tvarkyti kapų, ėjau mielu noru. Miške dirbti buvo gera, ten pavėsis, jutau, kad darau kažką labai prasmingo, prisiliečiu prie praeities, kuri liks visam gyvenimui.

Ust Onovkoje palaidota apie 20 lietuvių, radome 12 pakankamai geros būklės kapų. Perdažėme tvoreles, kryžius, ten kur reikėjo, ant kryžių užrašėme, kieno tai kapas. Paskutinę dieną nuėjome susitikti su lietuviu. Jis gimė Sibire, buvo grįžęs į Lietuvą su šeima, bet jo dukrai netiko klimatas, todėl jie grįžo atgal. Sakė, kad norėjo gyventi Lietuvoje, bet svarbiau buvo vaikai.

Ar ypatiga buvo ekspedicijos dalyvių buitis?

Gyvenome palapinėse po du. Maniau, kad bus labai sunku gyventi be dušo, bet nieko: pasiimi kibirą vandens, paprašai, kad apipiltų. Į ekspediciją išvykau niekad nemiegojusi miegmaišyje, palapinėje. Visa grupė labai stebėjosi, kaip gali taip būti. Tad po pirmos nakvynės palapinėje visi man plojo, kai paklausta, kaip išsimiegojau, atsakiau: „Nuostabiai“.

Labai puikūs buvo grupės vyrai: kur tik atvažiuodavome, tuoj sukaldavo suoliukus, stalus – tai buvo labai didelis patogumas.

Svarbiausia buvo tinkamai suslėpti maistą, geriausia į vandenį, kad negestų, nebūtų sušilęs. Košė, virta ant laužo, – skaniausia, mes pasistengdavome sugalvoti kuo įvairesnių receptų. Rytais valgydavome rusišką duoną, prisipažinsiu, nesitikėjau, kad man taip patiks balta rusiška forminė duona. Ir dabar jos ilgiuosi. Tukačiove radome mėtų, prisirinkome, gėrėme šviežių mėtų arbatą.

Kadangi priklausiau maisto komandai, turėjau atsikelti anksčiausiai, nepažadinusi palapinės draugės ir išvirti arbatos, prieš atsikeliant kitiems. Tik trečią rytą tai pavyko. Atsikėliau 4 val. 15 min. Visi kėlėsi 6 val.

Gal gali apibūdinti, kaip pabuvimas Sibire pakeičia žmogų?

Labai. Prieš išvykstant man pasakė: tau dar nėra 15 metų, nesi susiformavęs žmogus, Sibiras paliks tau labai didelę įtaką. Taip ir buvo. Ypač tai jaučiu dabar, kai mąstau, kaip viskas ten buvo. Tai – mano gyvenimo kelionė. Nemanau, kad dar turėsiu progą tai pakartoti. O jei taip, būsiu be galo laiminga.

Supratau, kad Sibire svarbiausia vienas kito palaikymas. Turi ištiesti pagalbos ranką, kai to prireikia. Jei vienas kitam nepadės, našaus darbo nebus. Jei kažkas blogai jaučiasi, kiti išsidalina jo daiktus ir neša, kad tas žmogus lengviau eitų. Jei kažkas negali užkopti per slidų molį į kalno viršų, kitas ištiesia ranką. Ten esame viena šeima, labai smagus buvo tas grupės bendradarbiavimas.

Ekspedicijoje buvome keturi moksleiviai, suaugusieji kaip tėvai mumis rūpinosi, bet nelaikė mažais vaikučiais, elgėsi kaip su sau lygiais. Tai buvo labai gerai.

Išmokau pastatyti palapinę, įkurti ir apkasti laužą, kad ugnis neišplistų, dažus susimaišyti, bet svarbiausia – vidiniai dalykai. Dažnai skųsdavausi mamai, kad nerandu savęs, ten pabuvusi supratau, kokia esu ir noriu būti, rudenį įstojau į Jaunųjų šaulių sąjungą, kas man be galo svarbu, nes prosenelis buvo šaulys.

Ir atsikėlusi kiekvieną rytą prisimenu Sibirą, kaip ten prabusdavau sušalusiu nosies galiuku ir užsitraukdavau miegmaišį, kad šiek tiek sušilčiau prieš keldamasi. Kai padedu močiutei užkurti laužą iš senų šakų, prisimenu, kaip ten kurdavau laužą. Nesenai skaičiau R. Gavelio knygą „Jauno žmogaus memuarai“, esą dažniausiai žmogus atsimena tai, kas palietė jo tikrąjį „aš“. Aš atsimenu viską, kiekvieną menkiausią detalę, kiekvieną valandą, praleistą ten.

Tad kas ekspedicijoje buvo įspūdingiausia?

Viskas. Visa ekspedicija paliko įspūdį visam gyvenimui. Buvo labai šiltų išlydėjimų ir atsisveikinimų: iš Galiašoro išlydėjo Leonidas, pažinojęs mano šeimą, keliaujant į Tukačiovą sėkmės palinkėjo tremtinės Vyšniauskaitės, Ust Onolvoje – lietuvis Zigmas.

Grįžtant namo, Permės oro uoste mus išlydėti atvyko močiutės sesuo Bronė Zernina su sūnumi Vladimiru ir vyru Ivanu. Prieš metus ji buvo atvažiavusi į Lietuvą aplankyti močiutės, ir kaip sakė, atsisveikinti, nes sunkiai serga. Sužinojusi, kada mes išskrendame, atvažiavo susitikti su ekspedicijos dalyviais, visiems papasakojo savo istoriją. Ji ir skausminga: negavus leidimo gyventi laisvai, ji negrįžo į Lietuvą, mokėsi ir dirbo Permėje, vėliau buvo grįžusi į Lietuvą, bet aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, grįžto atgal ir čia gyvena...

O grįžtant Maskvoje lėktuvo laukėme devynias valandas, turėjau laiko pasidairyti po Maskvą, kurią labai norėjau pamatyti. Net nenorėjau, kad lėktuvas nusileistų, nes grįšiu į realybę: savaitė iki mokslo metų pradžios, prasidės rutina. Žinojau, kad mus pasitiks žurnalistai, džiaugiausi, kai jie nepriėjo prie manęs – nieko naudingo nebūčiau galėjusi papasakoti. O žurnalistų kalbintas Vytautas Bartkus, Židikų mokykos lietuvių kalbos mokytojas, pasakoti pradėjo būtent nuo manęs, kad ekspedicija buvo į tas vietas, kur buvo ištremta Sigitos šeima. Aš labai dėkinga už tuos žodžius. Labai dėkinga esu visiems ekspedicijos dalyviams.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2013 „XXI amžius“