Popiežius ragina studentus imtis didelių darbų

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas prie studentų globėjos Švč. Mergelės Marijos, Išminties Sosto, ikonos, keliaujančios per pasaulio universitetus

Dievo pagalba suteikia pasitikėjimą

„Su garantuota Dievo pagalba jūs turite būti ne pasyvūs žiūrovai, bet aktyvūs protagonistai šiandienos pasaulio iššūkiuose“, – maždaug tokia buvo popiežiaus Pranciškaus drąsinanti mintis, išsakyta pirmajame jo pontifikato susitikime su universitetų studentais. Pagal nusistovėjusią tradiciją dabartinis Šventasis Tėvas vadovavo Mišparams pirmojo Advento sekmadienio išvakarėse, dalyvaujant Romos studentijai bei akademinio jaunimo atstovams iš kitų šalių. Lapkričio 30-osios, šeštadienio, pavakarę šie jauni žmonės kartu su universitetų rektoriais bei profesoriais užpildė Šv. Petro baziliką. Buvo atvykę ir kartu meldėsi ir gausūs Italijos sostinės savivaldybės nariai su Romo meru Ignaciju Marinu (Ignazio Marino). Prie pagrindinio katedros Išpažinimo altoriaus buvo išstatytas per pasaulio aukštąsias mokyklas keliaujantis žymaus ikonografo jėzuito kunigo Marko Isano Rupniko (Marko Ivan Rupnik) nutapytas studentų globėjos Švč. Mergelės Marijos, išminties Sosto (Gedes Sapientiae), atvaizdas. Prieš pamaldas šią ikoną iš Brazilijos studentų delegacijos priėmė Romos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis (Agostino Vallini) ir po Mišparų ji buvo perduota Prancūzijos studentų atstovams, kad tęstų piligrimystę per tos šalies universitetus. Aukštųjų mokyklų kapelionų rūpesčiu taip skatinama viltinga akademinio jaunimo dvasinė atgaiva naujosios evangelizacijos kontekste.

Po Rožinio maldos sakytoje homilijoje popiežius Pranciškus pirmiausia komentavo apaštalo šv. Pauliaus laišką Tesalonikiečiams, kuriame buvo su pasitikėjimu prašoma Dievo suteikti didesnį šventumą ir tobulumą. Taigi šis pageidavimas rodo ne tik troškimą būti geresniu, bet ir tvirtą apaštalo tikrumą dėl Viešpaties intervencijos. Anot Šventojo Tėvo, tai labai aktualu ir šiandien tikintiesiems, ypač jaunajai jų kartai, nes prasminga krikščioniško gyvenimo pilnatvė visada reiškia atsispyrimą gundančios sekuliaristinės aplinkos vilionėms. Dėl šios priežasties (būkime tikri) Jis suteikia savo pagalbą per Šventosios Dvasios dovanas, faktiškai naują gyvenimą, atsivertimą. Gali kilti klausimas, kodėl po pirmojo dvasinių turtų davimo ir apreiškimo Dievas turi nuolat įsikišti, kad palaikytų tobulą mūsų asmenybės integralumą. Ogi todėl, aiškino popiežius Pranciškus studentams, kaip įprasta, beveik nesunaudodamas užrašais, kad esame silpni, mūsų žmogiška prigimtis trapi, taigi, reikalinga pagalba, kad Dievo dovanos išsilaikytų žemiškuose induose. Ši dieviškoji intervencija, paremiant mūsų pačių pastangas tobulėti iki galutinio susitikimo su Jėzumi yra tarsi dialogas tarp mūsų silpnumo ir Dievo ištikimybės. „Tokiu savo kreipimusi į mus Dievas tarsi užbaigia darbą, kurį padėjo kiekviename iš mūsų, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Tai suteikia mums saugumą ir didesnį pasitikėjimą. Tai reikalauja iš mūsų drąsaus bendradarbiavimo su Viešpačiu šių dienų iššūkių akivaizdoje“.

Prasmingai gyventi, ne tik egzistuoti

Tie, kurie drąsiai nesiima grumtis su iššūkiais ar jų net nepastebi, faktiškai negyvena tikrojo gyvenimo, tęsė popiežius Pranciškus. Reikia vienyti savo valią ir gebėjimus su Šventosios Dvasios malonių galia, kuri yra kiekviename iš mūsų nuo krikšto dienos ir įgalina būti ne žiūrovais, bet aktyviais savo meto veikėjais. „Prašau, nežiūrėkite į gyvenimą kaip stebėtojai iš balkono! – kvietė akademinį jaunimą Šventasis Tėvas. – Drąsiai įsiliekite į visus iššūkius, kur reikalinga jūsų pagalba kovoje už gyvybę, už pažangą, už žmogiškąjį orumą, kova prieš skurdą, kova už vertybes ir daugelis kitų mūšių, kuriuose mes grumiamės kiekvieną dieną!“ Iššūkiai, su kuriais universitetų studentija yra pašaukta dorotis „per vidinę stiprybę ir evangelinį ryžtingumą“ turi skirtingas formas. Popiežius Pranciškus nurodė dabartinio socialinio bei kultūrinio konteksto vidutiniškumą, našta tampantį nuobodulį. „Jūs neturite rezignuoti susidūrę su kasdienio gyvenimo monotonija, bet kultivuoti plačios apimties planus, nesitaikyti prie įprasto menkumo ir neleisti, kad būtų pagrobtas jūsų jaunatviškas entuziazmas“, – drąsino Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad būtų klaidinga „įkalinti save į silpną ir suvienodėjusią mintį, prisitaikėliškumą ir pačios globalizacijos supratimą, kaip visišką vienodumą, savojo tapatumo praradimą“. Kad būtų įveikta ši rizika, reikia priimti kitą, tikros ir geros globalizacijos modelį, kuriame skirtumai neišnyksta, kuriame randa sau vietą įvairūs gyvenimo bruožai, tai, ką mes vadiname pagarba vienybei įvairovėje. Taigi, ginti vienybę ir darną, reiškia ginti skirtingumus, nes kitokia, uniformiška vienybė, prarastų savo žmogiškumą. Svarbu neleisti būti sąlygojamiems dominuojančios sekuliarizuotos nuomonės, bet tvirtai laikytis krikščioniškų etinių nuostatų, religinių principų ir rasti drąsos plaukimui prieš srovę, aiškino popiežius Pranciškus universitetų studentams. Jis linkėjo, kad šis jaunų žmonių įsipareigojimas drąsiai žengti per gyvenimą remiantis krikščionišku tikėjimu ir veikloje laikantis Evangelijos vertybių būtų įprasmintas Viešpaties Gimimo šventės laukimas. Baigdamas homiliją, Šventasis Tėvas citavo jauną mirusį italų katalikiškojo studentų sąjūdžio veikėją palaimintąjį Jurgį Frasatį (Giorgio Frassati, 1901–1925), išgarsėjusį maldos apaštalavimu ir artimo meilės darbais, kuris viename laiške rašė: „Gyvenimas be tikėjimo, be dvasinio paveldo gynimo, be nuolatinėje kovoje palaikančios tiesos, yra ne gyvenimas, bet tik egzistencija. O mes turime ne tik egzistuoti, mes turime gyventi“.

© 2013 „XXI amžius“