Apie Tikėjimo metus ir piligriminius žygius

Audronė Anušauskienė

Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanas Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys ne tik palydi, bet ir kelio dalį eis kartu

Aistė Kaminskaitė neša ugnelę nuo negimusio kūdikio kapelio Šv. Angelų Sargų šventoriuje Pivašiūnų Marijai

Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanas kan. Arūnas Užupis išlydi mus iš Alytaus

Kai prie žygeivių prisijungė Stakliškių jaunimo grupelė, jaunimui tapo linksmiau

Akvilė Vervečkaitė su jauniausiais žygio dalyviais Osvaldu ir Tomu bei vyriausia – 78 metų Onute Bogušinskiene

Gintauto Videikos sodyboje stabtelėjome pamatę upelio apsemtą kelią

Štai vienas iš sprendimo būdų tiems, kas nenori sušlapti kojų

Junčionyse Rita Kaupinienė ir Irena Mikailionienė tariasi, kaip toliau keliauti su šiaurietiškomis lazdomis, kurias visai mūsų grupei atvežė Vida Vrubliauskienė

Kryžius Kazimierave

Sunkiausius paskutinius kilometrus iki Pivašiūnų įveikti padėjo deglų šviesa ir giesmė

Lapkričio 23 dieną Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro ir Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro organizuotas žygis Alytus–Pivašiūnai, skirtas tikėjimo metų pabaigai, įvyko ir pavyko. Po visko, kas vyko Tikėjimo metais, – Jaunimo dienų Kaune, piligriminių žygių ir kelionių, Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos vainikavimo Popiežiškosiomis karūnomis jubiliejinių iškilmių – žygis Alytus–Pivašiūnai ir po jo vykusi naktinė adoracija Pivašiūnų šventovėje buvo tikra Dievo dovana Tikėjimo metų užbaigimo proga mums, jo dalyviams.

Kam keliauti į tolimas šalis, jei pabūti su bendraminčiais gali ir Lietuvoje

Dar vasarį, kai mąsčiau, ko tikrai norėčiau šiais metais (kvietė ir siūlė piligrimines keliones į tolimas šalis), prisiminiau seną, dar 2003 metais, kai Birutė Žemaitytė su grupe keliavo į Vatikaną pro Pivašiūnus, neribotam laikui atidėtą svajonę keliauti pėsčiomis su piligrimais, pirmiausia Lietuvoje. Tada buvo maži vaikai, vėliau sirgo mama, o šiemet pagaliau ši svajonė ėmė pildytis.

Dar paaiškinsiu savo nuomonę apie keliones į tolimas šalis. Daug kur po užsienius yra keliavęs ir mūsų kaimo jaunimas. Kad ir pernai, dvi mergiotės Ieva ir Akvilė važiavo į Naujų metų sutikimą su Taizė bendruomene Romoje. Kai grįžo, klausiame visi, kas labiausiai patiko? Juk matė Romą, Vatikaną... Labiausiai patiko… kelionės draugai. Šiemet sūnus užsirašė važiuoti savanoriu į Taizė Naujųjų metų sutikimą Strasbūre. Klausiu, jei labiausiai patiks kelionės draugai, tai kodėl negalite važiuoti į Balbieriškį, kainuos pigiau? Sako, į Strasbūrą ilgiau trunka (suprask – tas džiaugsmas).

Pirmą žygį šiemet teko išbandyti neįprastai. Tai buvo naktinis žygis iš Kaišiadorių į Guronis kardinolo Vincento Sladkevičiaus įšventinimui kardinolu 25 metų sukakčiai paminėti. Tamsūs buvo laikai tada, 1988-aisiais, todėl ir žygis naktinis. Nueiti ten kaip ir netoli, sako, apie 12 km, bet nebuvau bandžiusi eiti pėsčiomis su grupe, todėl abejojau savo jėgomis. Žinoma, su jaunimu nespėjau, be to, nežinojau paprastos taisyklės, kad, jei sunku, reikia eiti grupės priekyje, o ne gale. Dalį kelionės ėjome geležinkeliu. Kai išgirdome atūžiantį traukinį, tai jausmas naktį buvo įspūdingas. Be to, baisu buvo užkliūti už pabėgio patamsy ir išsitėkšti ant akmenų skaldos. Simboliška, lyginant su tais sovietiniais laikais? Pabaigoje ėmė lynoti. Bet viskas baigėsi gerai, pasiekėme Guronių Rožinio slėpinių parką ir jo jaukią koplyčią.

Piligriminis žygis – atgaiva sielai

Į antrą žygį pakvietė Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro vadovė Rita Kaupinienė. Tai – kasmetinis Šilinių proga Šiaulių vyskupo organizuojamas piligriminis žygis Kryžių kalnas–Šiluva. Šiemet mes, 700 piligrimų, eidami meldėmės už taiką Sirijoje ir visame pasaulyje. Reikėjo nueiti 70 km per tris dienas. Dar iš vakaro skambinau savo draugėms ir sakiau, kad bijau, neisiu, nes nenueisiu, nes pėsčiomis nevaikštau, visur važiuoju, esu ištižusi ir jau 53 metų moteriškė. Jos, Danutė ir Rita, nuramino, sakė, kad ten važiuoja automobilis iš paskos, jei reikės, pavėžės. Perspėju, gryna apgavystė ta viltis, kad važiuosi, nes niekas nevažiuoja, sarmata, gal nebent, jei griūtum, ir įkeltų...

Žinoma, nelengva. Bet įveikėme laimingai ir didžiausias džiaugsmas ir buvo tas, kad gali. Daugiausia ėjo jaunimas, moksleivių klasės, vienas kitas iš vyresnių. Įdomu pabendrauti su bendrakeleiviais. Begalę dalykų apie žygius išsiklausinėjome iš Kauno Jėzuitų gimnazijos žygeivių klubo vadovo. Pavyzdžiui, kad žymiai lengviau eiti žvyrkeliu arba gruntiniu keliuku negu asfaltuotu. Didelę kelio dalį meldėmės arba giedojome, vyskupas Eugenijus Bartulis giedojo, kai man vos kojos kilnojosi.

Atrodė, kaip jis ne tik eina, bet dar ir gieda? Nakvynės – palapinėse prie gražių ežerų, labai gerai talkino kariškiai – daiktus vežiojo, palapines statė ir maitinimą organizavo. O dar ir mūsų Rita atsargomis naujokams buvo pasirūpinusi.

Grįžau namo ir sakau namiškiams: buvau devintame danguje! Dukra Rimgailė, jai 15, šiemet nukeliavusi du žygius (su ateitininkais ir su Varkalių stovyklos draugais iš Kaišiadorių vyskupijos), sako, kad po piligriminio žygio visada taip būna.

Piligriminis žygis – atgaiva sielai! Deja, kažkodėl jei jau rūpinamės, tai tik kūnu. Jei taip, tai kodėl to nepakartoti dažniau, juk ne į Romą?

Piligriminis žygis šeimoms – nebrangi pramoga

Pasitarusios su Rita ir su Danute (Danutė Vervečkienė – Eičiūnų skautų vadovė ir visokių idėjų siela), suplanavome trumpą žygį per moksleivių atostogas Daugai–Pivašiūnai. Teko gerokai patyrinėti visus keliukus ir apylinkes, kur geriausia keliauti. Pavyzdžiui, jei net kelias, internete žiūrint, trumpiausias, tai nereiškia, kad „neužsirausi“ ant šunų ir piktų šeimininkų. Asfaltuoto kelio vengėme. Išsirinkome labai vaizdingą maršrutą per Kančėnus, Bukaučiškes, Pivašiūnų geomorfologinį draustinį, apie 18 km. Kai neturi patirties, kankina nerimas dėl oro, baimė, kad kas nors neatsitiktų. Baisoka net ir jaunimą įkalbinėti. Bet čia drąsi buvo Rita, paskutinę dieną susikvietė būrelį vaikų, o Simas – jauniausias vaikas mūsų šeimoje, penktokas – sakė, kad pakvietė klasės draugus, bet neaiškino, kas ten bus, jiems paskui vis tiek patiks. Vaikų tėveliai sutiko. Surinkome 20 keliauninkų iš Daugų, Pivašiūnų, Butrimonių, Stakliškių ir Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijų. Tas 18 km žygis labai pavyko ir visiems patiko. Ypač įspūdingas buvo Einoronių piliakalnis su avelėmis ir ėriukais, toli matomais vaizdais. Gera buvo pabaiga – Mildos Stanevičienės pagaminti pietūs Pivašiūnų amatų centre ir jaunimo šv. Mišios Pivašiūnų šventovėje.

Daug problemų išnyktų, jei turėtume daugiau tikėjimo

Bažnyčioje užsiminiau, kad kitas žygis galėtų būti Alytus–Pivašiūnai Tikėjimo metų užbaigimui, bet ne asfaltu, o laukų ir miško keliukais. Vėl visus baugino nerimas dėl oro. Kaip mažas vaikas vis lindau į orų svetainę kasdien po kelis kartus pasižiūrėti, koks gi bus oras lapkričio 23-iąją. Atrodo, kad pats Dievulis juokėsi iš tokio nerimo ir tą ypatingą dieną oras buvo be vėjo, be lietaus, šiltas – devyni laipsniai šilumos, tik rūkas švelniai glostė visą kelią veidus ir kėlė kažkokį nerealų įspūdį.

Šeštadienio rytą, trumpai pasimeldę, Vilkaviškio vyskupijos piligrimai Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, o Kaišiadorių vyskupijos Alytaus Šv. Liudviko bažnyčioje, 8 val. iš Alytaus pasukome trumpiausiu keliu į Venciūnus. Palydėjo ir palaimino Šv. Liudviko bažnyčios klebonas kun. Valdas Beleckas, Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanas, Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas kun. Arūnas Užupis ir Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanas, Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys. Pivašiūnų klebonas nemažą kelio dalį žygiavo kartu su mumis. Beje, jis mane įtikino, kad daugybė problemų Lietuvoje ir pasaulyje išsispręstų, jei būtų daugiau tikėjimo.

Lapkričio 23-ioji – Negimusio kūdikio diena. Tą dieną, 1955 metais įteisinti abortai. Rita uždegė žvakutę nuo negimusio kūdikio kapelio Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, ir žibintą su ta ugnele pasikeisdami nešėme Pivašiūnų Marijai, kad ji prašytų savo sūnaus Jėzaus ją perkeisti į gyvybės šviesą.

Žygio iš Alytaus į Pivašiūnus nuotykiai ir patirtys

Venciūnuose mūsų jau laukė malonus koplyčios patarnautojas, suteikė gražias ir tvarkingas patalpas ir karšto vandens pusryčiams. Pasidaliję sumuštiniais, išgėrę arbatos, skubėjome į kelią paskui kryžių, su tautine vėliava, giedodami jaunimo giesmes. Einant pro vieną namą išbėgo moteriškė, klausdama, kas mirė. Nuraminome, kad niekas nemirė, kad čia piligrimai eina su kryžiumi į Pivašiūnus.

Pakeliui kalbėjomės su kaimo močiutėmis, kad žmonės eidavo į Pivašiūnus iš visur kas sekmadieniais ar per atlaidus – iš Alytaus, Pivašiūnų, Nemajūnų, Aukštadvario, Daugų, Stakliškių, net Grendavės – ir dar basi. Juk automobiliais važinėjame kokius 50 metų, anksčiau gelbėjo kojos arba arkliai. Dabar jau bene visi pamiršę, kad kojas turi. Mano vyras Zenonas, gimęs 1960-aisiais, augęs kaime, kasdien į mokyklą eidavo 5 km bet kokiu oru pirmyn ir atgal. Ir negaliu skųstis, ištvermingas visokiuose reikaluose. Norėtųsi, kad ir vaikai nebijotų, būtų sveiki ir ištvermingi. Anais laikais galėjai ir į pakelės sodybas užsukti blogu oru. Atrodo, kad ir ši gera tradicija pagelbėti pakeleiviui išnyko. Bijome vieni kitų.

Ties posūkiu į Kalesninkų girininkiją autobusėliu atvažiavo Vervečkų Akvilė su vaikais iš Stakliškių, kur ji moko folkloro. Jie įsijungė vėliau, prieš 11 val., kad nebūtų per sunkus visos dienos žygis. Mūsiškiai iškart puola ieškoti draugų tarp jų.

Mums pasisekė, žinome, kad pietums pastogę gausime už Kalesninkų girios, Būdos kaime, pas Gintautą Videiką. Pivašiūnų klebonas rūpinosi, kaip surasti mums šį prieglobstį. Atrodo, kad p. Gintautas dažnai žmonėms padeda, nes šiuose kraštuose visi apie jį žino.

Dar planuojant šį žygį norėjosi eiti pro ežerus – Gilį, Nosą, Neveiglą... Galvojau, jei prieisime ežerus, bus proga kojas įmerkti, žinojau iš Šiluvos žygio, kaip tai atgaivina. Paskiau apsižiūrėjau, kad bus per toli, susidaro beveik 5 kilometrais toliau, todėl ežerų atsisakėme, bet vis tiek galvojau, kur čia radus kojas įmerkti. Pasukę į Videikų sodybą, žiūrime, kelią, kuriuo turime eiti, upelis apsėmęs, po lietaus gal. Atsitiktinumas ar pagalba?.. Vyrai tuoj puolė autis, nes perneš vaikus basi, kiti iš akmenų sudėliojo brastą, o mes su Rita nusiavėme, nes žinome, kaip gerai šaltas vanduo piligrimo kojoms.

Pietus pagamino Alytaus Šv. Angelų sargų parapijos „Caritas“ moterys, o finansavo Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centras – ačiū už viską! O štai vienkartiniai indai liko automobilyje prie posūkio, už kokio puskilometrio, išsigandau, ką dabar reikės daryti? Bet nieko, G. Videika su džipu greitai nuvežė iki automobilių, susirinkau indus, maistą, termosus ir tuoj vėl atsidūrėme Videikų sodyboje.

Papietavome ir vėl į kelią. Einame per Skraičionis, dainuodami partizaniškas žygio dainas. Jau Simas bando skųstis, kad kojas skauda. „Eik persiauk batus arba gali pavažiuoti automašina“, – siūlau. Yra tokia taisyklė, kad kas 5–6 km reikia keisti batus, kad nepritrintų nuospaudų. Batus persiavė, bet važiuoti – nė už ką. Net Onutė Bogušinskienė, 78 metų mūsų žygio dalyvė, visą kelią nuėjo pėsčiomis, tai ką kalbėti apie vaikus. Dar keliavo 76 metų Marytė iš Šv. Angelų Sargų parapijos, ir jos pavėžėti nereikėjo, labai gražiai vedė maldas, 75 metų Jadvyga iš Alytaus Šv. Liudviko parapijos irgi stengėsi eiti pėsčiomis, tik retkarčiais trumpai pavažiuodavo. Įdomu buvo su visais pabendrauti, išgirsti neįtikėtinų gyvenimo istorijų.

Kojas pailsinti reikėtų dažniau. Čia sąlygų lyg ir nebuvo, gal kitam žygiui ne sezono metu (kai negalima išsitiesti ant žolės), rasime kokį kluoną?

Junčionyse mūsų jau laukė Vida Vrubliauskienė su dukra Laura ir bendruomenės pirmininkė Roma Šmigelskienė. Jos ne tik vaišina saldainiais, bet ir paruošusios kelionei palengvinti šiaurietiškas lazdas, kurias bendruomenė šiemet įsigijo. Tuoj visi matuojasi ir mokosi, kaip čia reikės eiti. Visi džiaugiasi, kad su lazdomis lengviau ir sparčiau. Ponios Vida, Roma ir Laura palydi per Junčionis, mokydamos mus, nepatyrusius.

Temsta. Kazimierave iš lydinčio automobilio Donatas paduoda deglus, kuriuos nešime iki Pivašiūnų. Ugnys naktį atrodo įspūdingai. Ačiū Pivašiūnų klebonui, kad parūpino priemones. Rita perspėja, kaip rizikinga vaikams duoti deglus, tačiau jie teikia tiek džiaugsmo, tai bent prašome, kad neišdykautų ir būtų atsargūs.

Pagaliau Pivašiūnai! 17 valanda. Aikštelėje sukrauname į automobilį šiaurietiškas lazdas, nusirengiame apsaugines liemenes ir einame į bažnyčią. Čia mūsų laukia parapijiečiai, sveikiname vieni kitus, įveikę nelengvą kelionę – daugiau kaip 30 kilometrų vėlų rudenį. Pagarbiname Švenčiausiąjį giesme ir malda, skubame beauštančios vakarienės, kurią be jokio atlygio paruošė Eičiūnų šeimininkių šeimininkė Gražina Žiužnienė. Valgome ir giriame! Akvilė su 9-uoju ir 10-uoju gimtadieniu sveikina Osvaldą ir Tadą iš Stakliškių ir po vakarienės su Stakliškių bei Butrimonių vaikais atsisveikiname, nes jų tėveliai prašė grįžti namo iki 18 val.

18 val. prasideda padėkos šv. Mišios Pivašiūnų bažnyčioje. Aukoja klebonas mons. Vincas Baublys, patarnauja Marijonas Grincevičius, Giedrius Leškevičius, gieda Eičiūnų jaunimo giesmininkai, vadovaujami Ievos.

Po šv. Mišių išstatomas Švenčiausias Sakramentas pagarbinimui per naktį. Du piligrimai – Onutė Bogušinskienė ir Vladas Dapkevičius – po žygio lieka budėti iki ryto su kitais parapijiečiais. Mūsų šeima grįžta namo, netrukus visi pavargę užmiega, o man vis sukasi galvoje dienos kelionės įvykiai, matau, kad nepavyks užmigti. 24 valanda.

Jau paskelbti Šeimos metai. Tikiu, nueisime ne vieną piligriminį žygį šiais metais, kad būtų daugiau tikėjimo ir vienybės šeimose.

© 2013 „XXI amžius“