Tikėjimo liudijimas piligriminiame žygyje iš Alytaus į Pivašiūnus – pėsčiomis

Audronė Anušauskienė

Ankstyvą rytmetį žygio dalyviai Alytuje

Vaišės Mikalave

Kelionės pabaiga ant Pivašiūnų kalnelio: rodos ir vargo nebuvo! Kairėje – Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys

Žygeivius veda Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris, Vyskupijos Šeimos centro kuratorius kun. dr. Žydrūnas Kulpys

Mons. Vincas Baublys dalija lankstinukus apie popiežius Joną XXIII ir Joną Paulių II

Pavasariška žygeivių kolona Junčionyse

Alytaus dekanas Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys

Labiausiai patikusi visiems žygio nuotrauka iš www.facebook.com. Čia mes su Rimgaile gydome jos nuospaudas

Vyriausia žygeivė – Jadvyga Cegelienė iš Šv.Liudviko parapijos

Jau sykį esame ėję iš Alytaus į Pivašiūnus. Bet 2013 m. lapkričio 23 d. žygis buvo visiškai kitoks. Kiekvienas žygis net ir tuo pačiu maršrutu bus vis kitoks, juk sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi. Balandžio 26 dieną, Atvelykio, Gyvybės dienos ir popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II paskelbimo šventaisiais išvakarėse, buvo labai saulėta, šilta, žygiavo 100 piligrimų, dalyvavo daug jaunimo su tikybos mokytojomis, buvo garso stiprinimo aparatūra, o keliai dulkėti kaip Palestinoje, kur pats Jėzus keliavo su savo bendražygiais (galima eiti asfaltu, kaip ėjome nuo Skraičionių iki Junčionių, bet tada automašinos tik ir švilpia pro šalį – pats pavojingiausias kelionės ruožas, – todėl geriau dulkėtas, bet ramus keliukas).

Kad šeima būtų gyvybės lopšys

Šiemet vyskupai paskelbė Šeimos metus. Ko reikia šeimoms, kad jos būtų vieningos, tvirtos, saugios gyvybės lopšys, kaip šį žygį pavadino renginio organizatorė Rita Kaupinienė? Esu vargonininkė, todėl žinau, kad per santuokos sakramento apeigas giedama psalmė: „Laimingas žmogus, kuris Viešpaties bijo“. Trumpiau tariant, reikia tikėjimo, kurio jau mažai belikę, nes televizija ir internetas dažnai aukština aistras ir kūniškus poreikius ir nepalieka vietos dvasiniams. Bažnyčiai, savo ir šeimos dvasiniam augimui reikia skirti laiko bent sekmadienį! Mes su vyru, pasiklausę mokymų šeimoms, skiriame vienas kitam pasimatymus – tai laikas, kai būname kartu. Tai gali būti ir sekmadienio šv. Mišios, ir toks žygis kaip šis.

Šiame žygyje dalyvavo mažai šeimų. Kodėl taip atsitiko, gali atsakyti net gausios mūsų šeimos pavyzdys. Trims dalyvavusiems iš keturių vardan šio žygio teko atsisakyti labai svarbių renginių, kurie vyko tuo pačiu metu: Rimgailei – orkestro repeticijos, tėčiui – globalaus (!) lietuvių renginio Kaune, man – retorikos paskaitos gidų kursuose. Tik Simas paaukojo mažiausiai – filmus iš interneto. O Ieva su Donatu pasidavė vilionėms, viena išvyko su „Ratilio“ į Palangą, kitas nuėjo klausytis džiazo į Kaunas Jazz. Vyriausia dukra Dovilė jau sukūrusi savo šeimą, tai galima jos ir neskaičiuoti. Taigi aš čia ta mama, kuri prašiau visos šeimos palaikymo piligriminiam žygiui ir, galima sakyti, pasisekė didesnę pusę šeimos į jį išvesti!

O dabar patys žemės ūkio darbai, gal kam ir tarnyba, tai jei dalyvavo, tai tik po pusę šeimos.

Tiesa, Rimgailė dieną prieš žygį apsiavė naujus batus ir prisitrynė nuospaudas. Pusę nakties nemiegojau, svarstydama, vestis ją, ar palikti, o ji atsikėlė ir net neužsiminė, kad gal geriau neiti. Pasiėmė kroksus persiauti ir žygyje vedė giesmes bei laimino pasitinkančius. Kai ką nors darai, nelieka laiko mintims apie tai kur skauda. Įsitikinome, jog galima nueiti 30 km ar net daugiau ir su nuospaudomis. Lankau vaikų globėjų kursus. Ar išdrįsčiau tokią neįkainojamą patirtį leisti įgyti globojamam vaikui?

Tikėjimo ir ištvermės liudijimai

Kaip matyti iš Pivašiūnų parapijos nuotraukų www.facebook.com, žygyje dalyvavo ir vaikai, ir seneliai, ir bedieviai, ir labai tikintys. Mažiausi buvo pirmokai, vyriausia – ponia Jadvyga iš Šv. Liudviko parapijos. Ji lyg ir pasiskundė, kad klebonas nesakė, kad čia vien jaunimas, jis skuba, todėl norėjosi grįžti namo... Ji buvo viena iš pirmojo žygio lapkritį dalyvių. Tada jai sunku buvo su visais spėti, teko įkalbėti ir kokią atkarpėlę automobiliu pavažiuoti.

Dabar, jau apie Kalesnykus, žiūriu eina ponia Jadvyga šiaurietiškomis lazdomis pasispirdama. Kai sustojome pietums, klausiu, ar nors kiek pavažiuoja. „Tai kad ne!“ – sako. Tada supratau, kad nebuvo šalia jos tokių, kas įkalbinėtų pavažiuoti! O jai 76 metai ir apie sveikatos problemas galėtų daug papasakoti.

Ar pavyko tikinčiųjų liudijimas, ar atsirado daugiau tikėjimo? Tikimės… Palaiminti sutinkančius išmoko dauguma piligrimų, o giesmė „Tas, kuris tiki, turi gyvenimą“ žygio pabaigoje nuskambėjo smagiai. Tikrai džiaugiamės kunigų ir Pivašiūnų parapijiečių palaikymu. Žygyje dalyvavo ir savo tikėjimą liudijo Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanas, Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis, Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centro direktorė Lina Braukylienė ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris, Vyskupijos Šeimos centro kuratorius kun. dr. Žydrūnas Kulpys.

Besirūpindama žygio reikalais, ne viską girdėjau, ką sakė, tačiau paglostė jo žodžiai, kiek nedaug žmogui reikia, pasakyti žygio metu... Jau per baigiamąsias šv. Mišias Pivašiūnuose jis dėkojo Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanui, Pivašiūnų klebonui mons. Vincui Baubliui už daug ką žygyje, paminėjo ir tikėjimo liudijimą – tokią šiltą dieną lydėti piligrimus apsivilkus sutana.

Mons. V. Baublio tarnystei Pivašiūnuose – 20 metų

Šiomis dienomis minime 20 metų sukaktį, kaip mons. Vincas Baublys yra Pivašiūnų klebonas. Balandžio 25 dieną prieš 20 metų jis buvo vyskupo paskirtas, o gegužės 9-ąją perėmė Pivašiūnų parapiją. Daug visko buvo per tuos metus... Labai išpuošta Pivašiūnų šventovė, įkurti ir veikia Pivašiūnų globos namai, Eičiūnų koplyčia, daug įvairių bažnytinių organizacijų, išpuoselėta gyvoji Bažnyčia – ypač daug dėmesio susilaukia vaikai ir jaunimas. O ir vyresnieji jį labai myli. Keisti mūsų senoliai. Teko girdėti, jie svajoja, kad palaidotų būtent Pivašiūnų klebonas. Gal kad niekad per laidotuves neskuba, visada paguodžia artimuosius, išklauso skausmo prislėgtą.

Mūsų klebono rūpesčio dėka mes, piligrimai, galėjome apsistoti Venciūnų bendruomenėje poilsio, sulaukėme Krašto apsaugos savanorių paruoštų pietų Kalesnykų girioje, vaišių Skraičionyse, Junčionyse, Mikalave, Kazimierave, Bundžiuose. Miela buvo pabendrauti su kaimų žmonėmis, paruošusiais ką turi geriausio, mums, mažai pažįstamiems piligrimams.

Kazimierave pirmą kartą paragavau tokio skanaus gėrimo, kad net nesupratau, kas tai. Pasirodo, tai buvo rauginta su džiovintais obuoliukais sula! Prisipažįstu, anksčiau nesuprasdavau, kokia nauda iš sulos, man atrodė, kad tai – medžių kankinimas.

Prakalbus apie gėrimus, verta paminėti, kad mūsų šeima savo klebono dėka atrado Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdį. Klebonas jo veikloje dalyvavo dar Sąjūdžio laikais, prieš atvažiuodamas į Pivašiūnus. 2006 metais mums atvežė Blaivybės sąjūdžio lankstinukų su grėsminga alkoholizmo statistika. Daug šeimų kenčia nuo alkoholizmo ir vienintelis vaistas – tiesiog nevartoti alkoholio. Kad įmanoma gerai praleisti laiką ir be jo, liudija ir šis, ir kiti piligriminiai žygiai – džiaugsmas, nauji įspūdžiai, susitikimai, bendravimas su įdomiais žmonėmis be alkoholio sukelto svaigulio.

Padėka tikėjimą liudijusioms mokytojoms

Puiku, kad žygyje sulaukėme daug jaunimo su savo mokytojomis – Rūta Prūsevičiene iš Makniūnų, Roma Raškevičiene iš Krokialaukio, Daiva Balevičiene iš Jotvingių gimnazijos, Irena Motūziene iš A. Ramanausko-Vanago gimnazijos, Danute Vervečkiene iš Eičiūnų, Jadvyga Lapeliene iš Merkinės, Birute Pocevičiene iš Dzūkijos pagrindinės mokyklos, Rasa Gražuliene iš Volungės pagrindinės mokyklos, Jūrate Liubamirskaite iš Likiškėlių pagrindinės mokyklos, Vilma Rusiniene iš Šv. Angelų Sargų parapijos ir Laimute Žemaitiene iš Simno gimnazijos. Jų dėka žygyje galėjo dalyvauti daug pradedančiųjų, daug vaikų ir jaunimo, mokytojos vedė maldas, išsakė tikėjimo liudijimus. Jautėmės saugūs, lydimi Vilkaviškio vyskupijos Alytaus Šeimos centro savanorės gydytojos Dalios Labukienės. Pivašiūnų klebono pakviestas, didžiule piligrimystės patirtimi su visais dalijosi ir Viešpatį šlovino savo kūrybos giesmėmis brolis Marija Elijas!

Šeimoms galime paliudyti, kad tikrai neverta labai rūpintis pasaulietiniais reikalais, kai savo kelyje randi duonos, kuri pasotina dvasią.

Nuoširdžiai dėkojame visiems padėjusiems ir dalyvavusiems, laukiame jų būsimuose žygiuose: Alytus–Pivašiūnai rugpjūtį, per Žolines, ir tradiciniame Šiaulių vyskupijos žygyje Kryžių kalnas–Šiluva rugsėjį, per Šilines.

Gegužės 18 dieną šeimos laukiamos Alytaus dekanato šeimų šventėje Šv. Angelų Sargų bažnyčioje ir miesto teatre. Projektas „Tvirta šeima – stipri tauta-2014“, kurio dalis ir buvo šis piligriminis žygis, tęsiasi.

© 2014 „XXI amžius“