| Išnašos
Devynmetės pasakos iš babos kavinės Daiva Červokienė
| | Šiaulių Centro pradinės
mokyklos trečiokė
Ugnė Timonytė
su savo pasakų knygele
Kavinės Pas babą pasakos
|  |
| Ugnė su broliuku (ant kelių)
ir sesute kavinėje
Pas babą | Kelerių metų būdamas žmogus
pribręsta parašyti knygą? Kai kam taip nutinka labai anksti, pirmą savo gyvenimo
dešimtmetį. Šiaulių Centro pradinės mokyklos trečiokė Ugnė Timonytė dar besibaigiant
mokslo metams pristatė savo pasakų knygelę Kavinės Pas babą pasakos. Kaip
sakė mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis, tai yra pirmas toks atvejis
per visą mokyklos gyvavimo istoriją, kuris gražiai sutapo su mokyklos 20-mečiu.
Ugnės mokytoja Alma Kalinauskienė prisiminė, kad Ugnė dar pirmoje klasėje, kai
vaikai dalijosi savo svajonėmis, pasakė, kad norėtų išleisti knygą. Aš jai sakiau,
kad būtinai išleisi, jei tik gerai mokysies ir atkakliai sieksi savo tikslo. Tik
negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai, sakė mokytoja.
Ugnei devyneri, todėl ir jos knygelėje yra devynios pasakėlės ir devyni jos
piešinukai. Ugnės piešinukai jau nebe pirmą kartą išeina į žmones, nes mergaitė
nuo pirmos klasės mokosi dailės bei technologijų Moksleivių namų vaikų klube Aitvaras
ir yra dalyvavusi ne vienoje parodoje ir už mokyklos ribų. Knygutėje yra ir keletas
pirmųjų Ugnės eiliavimo bandymų, netgi pažadas pagauti Pegasą: Na palauk, aš
greit užaugsiu / Ir tave pagausiu. / O tada, žinok tikrai, / Vardo nebeklausiu.
Ugnė sakė siužetų savo pasakoms neieškojusi: ji tikrai
vaikščiodama su seneliais po Tytuvėnų šilą rasdavo kiškio pyragų. Jų būdavo padėta
tai ant kelmo, tai samanose, tai žemutinėje drevėje. Dėl to Ugnei kildavo daugybė
klausimų, į kuriuos seneliai vos spėdavo atsakinėti. Beliko visa tai prisiminti
ir užrašyti. Ji tikrai matė po kavinės pamatu didelę rupūžę, kuri tarsi ginčijosi
su rasotoj žolėj šokinėjančia varle. Dėl ko jos galėjo ginčytis, Ugnė ieško atsakymo
savo pasakoje Varlės ir rupūžės ginčas. Netgi tikras gandras tuo metu virš kiemo
praskrido. Tikra buvo ir Ugnės draugės Gretos, kuri susirgo nešvarių rankų liga,
istorija. Ir vienišą skruzdėliuką matė, kuris skubėjo savo laimės ieškoti. Ir
pelę, nešamą katino, ji matė, o baba mįslingai prasitarė, kad katino dantyse ir
princesė galinti būti... Ugnė prisipažino, kad babytė
dažnai jai patardavusi ieškoti išraiškingesnių žodžių. Jei aš parašau paprastą
žodį, babytė prašo ieškoti jų daugiau tam pačiam daiktui ar veiksmui pavadinti.
Aš parašiau zuikis bėgo per mišką, o babytė manęs paprašo surašyti visus tą
veiksmą apibūdinančius žodžius. Aš parašau zuikis skuodė... dūmė... rūko... lėkė...
Tada babytė paprašo išrinkti labiausiai tam tinkamą žodį.
Per knygelės pristatymą bendraamžiai Ugnės klausė, ko reikia, kad parašytum pasakų
knygą. Reikia miegoti su baba ir kad ji prieš miegą sektų pasakas, atsakė
U. Timonytė. Ugnė savo močiutę vadina baba, nes tai, pasak
pačios močiutės, yra jos užtarnautas laipsnis, titulas, luomas tiesiog tokia
šeimos hierarchija kaip generolui antpečiai. Todėl ir knygutė vadinasi Kavinės
Pas babą pasakos. Toji kavinė nėra visiškai pramanyta. Tai yra Ugnės senelių
namo terasa Tytuvėnuose. Kai Ugnė atvažiuoja pas senelius, čia bemat susirenka
ir daugiau gatvės vaikų, o kadangi vaikai terasoje randa vaišių, terasą jie ėmė
vadinti kavine. Ugnė nusprendė, kad kavinei reikia pavadinimo ir bemat jį sugalvojo
Pas babą. Tada paprašė senelio, kad šis nuobliuotų lentą, o ji pati iškabą
išrašė... Todėl atėjus metui pasirodyti knygutei, jai pavadinimo ieškoti nereikėjo
Kavinės Pas babą pasakos. Koks babos indėlis, kad
pasirodytų ši knygelė? Tytuvėnuose gyvenanti Ugnės močiutė žurnalistė Nijolė Petrošiūtė-Mitkevičienė
sakė, kad visų pirma piniginis ji rūpinosi knygelės leidyba. Pradžia buvo tokia:
jai Ugnė perskaitė savo pasakėlę Kodėl žiema balta, po to kitą, kelis eilėraštukus.
Tada ji patarė vaikaitei visus savo kūrinėlius užrašyti: kai jų susidarys daug,
tada galės išleisti savo knygutę. O kartą Ugnė atvažiavusi ir paklausė, kada gi
leis tą jos knygelę. Tad ir išleido, nors kalbėdama apie būsimą knygelę baba nė
negalvojo, kad vaikaitę taip uždegs ši mintis. O vasarą
Ugnė tikisi pakalbinti draugę, kuri gyvena užsienyje, emigracijoje su tėvais,
bet nesijaučia ten gerai, norėtų grįžti į namus gimtinėje. Ir ketina parašyti
pasaką apie Šiauliuose, Tytuvėnuose ar kokiame nors šalies kaime gyvenančią raganaitę.
Jai keista, kad Lietuvoje taip išgarsėjo užsienio rašytojų sukurtos raganaitės.
Kam reikia svetimų raganaičių, jei daugybė jų gali gyventi kiekviename Lietuvos
kaime, miestelyje ar mieste... Tytuvėnai, Kelmės rajonas
© 2014 XXI amžius |
