Gyvoji pamoka minint rudeninę tremtį...

Mokiniai su savo mokytojais Kovo 11-osios salėje. Kairėje – Seimo Visuomenės informavimo ir žiniasklaidos poskyrio vyresnysis specialistas Rimas Rudaitis

Mokiniai su savo mokytojais prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti

Minint 1951 metų spalį Lietuvos žmonių tremtį, pavadintą „Ruduo“ (Osen) su didele Kauno Stasio Lozoraičio mokyklos jaunesniųjų klasių mokinių grupe pabuvojome Vilniuje, apsilankėme Genocido aukų muziejuje ir Seime. Vykome kartu su klasių vadovėmis – iškiliomis mokytojomis – Jūrate Valatavičiene, Alma Murzine ir Violeta Mickevičiene, besistengiančiomis nuo jaunumės pradinukų širdelėse sėti Tėvynės meilės sėklą, žadinti jose geresnio savo krašto istorijos pažinimo norą.

Sovietų Sąjungos valdžios vykdyti žmonių trėmimai glaudžiai siejosi su rusiškojo imperializmo baudžiamosiomis tradicijomis. Rusijoje šie trėmimai ypač aktyviai reiškėsi XVIII amžiaus antroje pusėje kolonizavus Sibiro plotus. XIX amžiuje čia buvo tremiami dekabristai, 1831 ir 1863 metų sukilimų Lietuvoje ir Lenkijoje dalyviai ir kiti vienokiu ar kitokiu būdu drįsę priešintis Rusijos patvaldystei žmonės. Daugiausiai tremta į Užbaikalę, Jakutsko, Tomsko, Irkutsko sritis ir joms gretimas gubernijas. Šaltinių duomenimis, XX amžiaus pradžioje Sibire gyveno apie 300 tūkstančių tremtinių. Sovietų valdžia, tęsdama buvusios carinės Rusijos tradicijas, prisidengusi vadinamos klasių kovos kauke, trėmimu stengėsi įbauginti gyventojus, susidoroti su politiniais priešininkais, sovietinei melo ideologijai nepaklususiais žmonėmis. Iš savo namų buvo tremiamos net kai kurios tautos, ištisos bendruomenės. Okupavus Lietuvą sovietinei kariaunai, tuoj prasidėjo ir mūsų aktyviausių tautos žmonių naikinimo procesas – suėmimai, žudymai, masiniai trėmimai. Dar formaliai nepaskelbus Lietuvoje sovietinės valdžios, vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo potvarkiu patvirtinus jį marionetiniam „prezidentui“ Justui Paleckiui, iš Lietuvos buvo ištremtas nors ir nuolaidžiavęs okupantui buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys bei buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su šeimomis, suimtas ir įkalintas buvęs Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Seimo pirmininkas filosofijos mokslų daktaras Leonas Bistras. Suimtas į Lietuvą grįžęs I ir XIV Lietuvos Ministrų Kabinetui vadovavęs Augustinas Voldemaras su žmona. Vien tik 1941 metų birželį iš Lietuvos ištremta 17600 žmonių. Vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir kaip kaliniai būdavo išvežami į lagerius. Tremtiniai buvo paverčiami vergais, jie dažnai turėjo tik už duonos plutą ir viralo šaukštą dirbti pačius sunkiausius fizinius darbus. Daugelis to meto tremtinių nuo bado ir šalčio mirė. Į tremiamųjų sąrašą pakliuvusių žmonių gyvybė buvo visai nevertinama, jie buvo laikomi kaip didžiausi sovietinės valdžios priešai. Žmonės, vežami gyvuliniuose vagonuose, neturėjo net vandens, duso dėl oro trūkumo, nebuvo jokių gultų, pakelyje dažnai mirdavo vaikai, seneliai, ligoniai. Mirusiuosius čekistiniai barbarai tiesiog išmesdavo į lauką išalkusiems žvėrims pasimaitinti... Vadinamos to meto svarbiausios propagandinės „komjaunuoliškos“ statybos ir tiesiami geležinkeliai buvo nukloti čia dirbusių nepakeliamomis sąlygomis išbadėjusių ir iškankintų žmonių lavonais. Apie patirtus išgyvenimus, kūdikių ir motinų kančias liudija gausūs tremtinių atsiminimai, laiškai, tremtyje sukurti eilėraščių posmai, dainos. Pokario metais daugiausiai žmonių iš Lietuvos ištremta 1948 metų gegužę, 1949 metų kovą ir 1951 metų rudenį.

1951 m. rugsėjo 5 d. Maskva priėmė nutarimą: „Iškeldinti už Lietuvos SSR ribų visiems laikams į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai veikiančių prieš kolūkius buožių su šeimomis“. Rugsėjo 29 dieną, jau prasidėjus trėmimui, tokį pat nutarimą skubiai pasirašė Kazys Preikšas – M. Gedvilo pavaduotojas. Atvykėlis LSSR saugumo ministras generolas P. Kapralov nurodė išaiškintus Lietuvoje „buožių“ ūkius, kuriuose gyveno 14950 žmonių. Pirmasis 1951 metų trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Antrasis, pagrindinis vežimas vyko spalio 2–3 dienomis. Jis prasidėjo ne kaip įprasta savaitgaliais, o ankstų antradienio rytą. Trečiasis tų metų trėmimas vyko lapkričio 30 dieną. 1951 metais per tris kartus iš Lietuvos kaimo išvežtos 5139 šeimos – 20357 žmonės (Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941,1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Lietuvos istorijos institutas, 1995). Iš jų – trėmimo siaubą patyrė daugiau kaip 5 tūkstančiai vaikų. 1951 metų trėmimo operacijoje dalyvavo daugiau kaip 15 tūkstančių MGB darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų stribų, apie 8 tūkstančius sovietinių aktyvistų. Vadinamų „buožių“ ir „nacionalistų“ šeimų tremtis vyko kiek mažesniu mastu 1952 ir 1953 metais. Iš viso 1941 ir 1945–1952 metais iš Lietuvos ištremta 132 tūkstančiai žmonių. Antros sovietinės okupacijos metu buvo tremiami vien lietuviai arba su jais susiję asmenys. Iš jų 70 proc. buvo moterys ir vaikai. 1941–1958 metais tremties vietose apie 28 tūkstančiai tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo, blogo maisto, blogų gyvenimo sąlygų. Dalis tremtinių sufabrikavus kaltinimus, buvo nuteisti ir kalinami (VLE, XIII t., 2008). Prisimintinas 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarų likimas. Kazimieras Bizauskas, naiviai tikėjęs per paskutinį posėdį, įvykusį Prezidentūroje, sovietinio humaniškumo galimybe, buvo vienas iš pirmųjų sušaudytas. Sušaudytas ir Ateitininkų vyriausiasis vadas, krikščionis demokratas, žymus filosofijos daktaras Pranas Dovydaitis, badu nukankintas kalėjime kun. Vladas Mironas. Jiems visiems trims įrengtas simbolinis antkapinis paminklas Vilniaus Rasų kapinėse. Tremtyje mirė buvęs knygnešys bei diplomatas Donatas Malinauskas. Tremties dalią patyrė ir diplomatas Petras Klimas, ilgai kalintas Steigiamojo Seimo pirmininkas bei pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Trėmimai buvo viena iš sovietinės valdžios vykdytos lietuvių tautos fizinio ir dvasinio genocido priemonių. Nacistų ideologas Jozefas Gebelsas mėgdavo sakyti, kad mažos tautos – lašas ant įkaitinto akmens, o kitas tokio pat lygio, tik jau sovietinis ideologas, vienas iš svarbiausių lietuvių tautos genocido organizatorių Michailas Suslovas nurodydavęs jau ir konkretų savo taikinį – Lietuva liks, tik be lietuvių... Aukščiausiosios Tarybos priimtame 1992 m. balandžio 9 d. įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nurodyta: „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“. Pirmieji nusikaltėliai neišvengė teisingumo, o kitų – sovietinių nusikaltėlių – nusikaltimus Sovietų Sąjungos perėmėjoje dabartinėje Rusijoje stengiamasi įvairiais būdais nuslėpti, teisinti. Lietuvoje, deja, taip pat teisingumo sistema ne visada išdrįsta tarti minėto pobūdžio nusikaltėliams savo žodį.

Tokių minčių vedini tylos minute pagerbėme nukentėjusius bei žuvusius nuo okupantų rankos prie išpuošto gėlėmis paminklo okupacijos aukoms atminti. Prie jų pridėjome ir savo širdies dalelę. Peržvelgę buvusio sovietinio saugumo rūmų pamatuose iškaltas šiame pastate nukankintų savo Tėvynei laisvės troškusių žmonių pavardes, praėję pro simbolines sutraukytas nelaisvės grandines, primenančias ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Laisvės paminklo skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtą angelo figūrą, kurioje jis vienoje rankoje laiko sutraukytus nelaisvės pančius, o kitoje – iškėlęs laisvosios Lietuvos vėliavą, pravėrėme Genocido aukų muziejaus duris. Gražiai mus sutiko muziejaus vyriausiasis specialistas, ekskursijų vadovas Ričardas Padvaiskas.

Šių rūmų rūsiuose sovietiniais metais man taip pat teko „svečiuotis“ gyvenant universiteto bendrabutyje po padarytos 1957 m. vasario 16 d. išvakarėse naktinės kratos. Atsidūrėme vienoje kameroje su dailininkų Tarabildų atžala Arūnu, gaivinusiu Lietuvos vietovių heraldiką. Su juo kartu dalyvavome 1956 metų Vėlinių jaunimo susibūrime Rasų kapinėse prie laisvos Lietuvos simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo. Ant jo buvo dedamos gėlės, uždegta daugybė žvakučių, aidėjo laisvės Lietuvai šūkiai, sklido lietuviškos patriotinės dainos, aidėjo Lietuvos himnas, sveikinta Vengrijoje vykusi antisovietinė revoliucija. Neišsigąsta net atvykusios kariuomenės ir milicininkų būrių. Tąsyk partokratų buvau apšauktas kontrrevoliucionieriumi: kai kas paskundė, kad ant J. Basanavičiaus kapo iš akmenėlių sudėjau Gedimino stulpus ir agitavau studentišką jaunimą ateiti Visų Šventųjų dienos vakarą į Rasų kapines. Dėkoju jau Amžinybėn išėjusiems tuometiniam universiteto rektoriui Juozui Bulavui ir ypač prorektoriui Eugenijui Meškauskui, parodžiusiems didelę drąsą ginant nuo sovietinių saugumiečių ir jų partokratinių tarnų karjeristų Imrės Zakso, Jono Bielinio, Vytauto Kuzminskio ir kitų kaltinamus vadinamame Vėlinių susibūrime aktyviai dalyvavusius studentus. Tąsyk patriotiškai nusiteikusios universiteto vadovybės dėka pavyko apsiginti nuo jau ištiestų saugumiečių nagų. Apsiribota tik griežtu papeikimu ir stipendijos atėmimu. Tačiau čekistiniams partokratams pavyko atsigriebti 1957 metų vasarį: prasidėjo kratos, suėmimai, atsivėrė saugumo rūsių kameros, prasidėjo brutalūs tardymai, šalinimai iš aukštųjų mokyklų, ėmimas į rekrutus...

1992 metais įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje daug kartų teko lankytis, buvo proga gerai susipažinti su parengta ekspozicija. Todėl ir šį kartą ekskursiją pravedėme patys. Pradėjome ją buvusiame KGB vidaus kalėjimo pirmoje kameroje žvelgdami į partizaninio karo vadų Jono Žemaičio-Vytauto ir Adolfo Ramanausko-Vanago portretus. Mokiniai atidžiai klausė partizaninės kovos prisiminimų ir mano pateikto magnetofono juostoje įrašyto poeto bei kompozitoriaus Antano Paulavičiaus eilėraščio, skirto A. Ramanausko-Vanago dukrai Auksei. Stabtelėjome prie kameros, kurioje kalėjo neseniai miręs ir jau legenda tapęs bebaimis kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę mons. Alfonsas Svarinskas. Prisiminėme čia kalėjusius ir mūsų tautos dvasios vadus: arkivyskupą Teofilių Matulionį, slapta įšventinusį į vyskupus kunigą Vincentą Sladkevičių, vėliau tapusį Lietuvos kardinolu; arkivyskupą Mečislovą Reinį, buvusį diplomatą, Lietuvos užsienio reikalų ministrą; vyskupą Pranciškų Ramanauską, lageryje slapta įšventinusį kunigu A. Svarinską. Lankydami mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, susikaupę pagerbėme čia nužudytus Lietuvos laisvės kovotojus, herojišką kankinį vyskupą Vincentą Borisevičių. Įdėmiai apžiūrėjome pirmo ir antro aukšto ekspoziciją. Prieš akis praslinko Lietuvos partizaninio karo vaizdai, trėmimai, kalėjimai ir lageriai, vykęs pilietinis pasipriešinimas. Mokiniams stengėmės išryškinti ne tik sovietinės valdžios represijas, bet ir kilnų žmonių pasiaukojimą, savo namų, savo šeimos židinio saugojimą, meilę savo Tėvynei, atkaklią tautos kovą dėl nepriklausomybės atgavimo.

Iš Genocido aukų muziejaus pasukome į Lukiškių aikštę prie atminimo lentos, skirtos prisiminti 1863 metų sukilimą. Tai – bene vienintelis paminklas Vilniuje, žymintis šį įvykį. Ši granitinė lenta su iškalta sukilimo data iki 1952 metų buvo aikštės centre. Pastačius Leninui paminklą, lenta perkelta į aikštės pakraštį. Pridėta dar lentelė su užrašu: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliuciniai demokratai Z. Sierakauskas (1827–1863.VI.19) ir K. Kalinauskas (1838–1864.III.10)“. Kitas sukilimo vadas – kun. Antanas Mackevičius – buvo nužudytas Kaune. Rusijos muravjovininkai, norėdami įbauginti žmones, Lukiškių aikštėje ir kitose vietose viešai žudė žymesnius sukilėlius. Taigi ši aikštė yra lyg gyvasis kapas čia nužudytų žmonių, kovojusių dėl savo tėvynės laisvės – seniai laukiame joje ir tinkamo paminklo. Lietuvos atgimimui brėkštant prie minėtos paminklinės lentos buvo pastatytas kryžius 1941 metų birželio sukilėliams atminti. Abiejų metų sukilėliai kovojo prieš tą patį priešą, norėjusį iš mūsų širdies ištrinti Lietuvos vardą. Šį kryžių likusios sovietinės patamsių jėgos ne kartą kėsinosi sunaikinti, bet to padaryti neįstengė – jis buvo atnaujintas, simbolizuojantis ne tik mūsų tautos kančią, bet ir prisikėlimą.

Ekskursiją baigėme Seime. Čia mus sutiko Seimo nario Ryto Kupčinsko pavestas jo padėjėjas Andrius Bastys. Buvome padalinti į dvi grupes. Vieną grupę po Seimo „labirintus“ vedė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė, o kitą – Rimas Rudaitis. Jie abu yra Seimo visuomenės informavimo ir žiniasklaidos poskyrio vyresnieji specialistai. Patyrėme, kad jie – puikūs Seimo gidai. Mokiniai supažindinti su Lietuvos Seimo istorija, Seimo paskirtimi, čia vykstančiais darbais. Pabuvome visose Seimo salėse. Posėdžių salės balkone jaunieji lankytojai domėjosi, kur posėgžiauja Seimo vadovybė, vienas ar kitas jiems daugiau žinomas Seimo narys. Visiems didelį įspūdį padarė Kovo 11-osios salė. Dėmesį patraukė jau gal daug kartų matytas per televiziją, o dabar jau toks betarpiškas, artimas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelenas, kuriame spinduliuojančio kryžiaus fone švyti mūsų valstybės istorinis ženklas – Vytis. Šis švytintis Vytis su  mūsų tautos nepalaužtu Tikėjimu, pasišventimu ir auka pralaužė visas sovietinės okupacijos užtvaras. Šioje salėje, vadovaujant tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo Aktas. Prisimintina, kad priimant jį nė vienas deputatas nebalsavo prieš, susilaikė tik 6 lenkų atstovai.

Baigiantis ekskursijai A. Bastys mokiniams padarė malonų netikėtumą: atnešė negalėjusio atvykti į šį susitikimą Seimo nario R. Kupčinsko dovaną – didžiulį krepšį „seiminių“ saldainių. Vaikai jam padėkojo.

Grįždami į autobusą stabtelėjome prie Atminties memorialo, pasikalbėjome apie tas dienas, kada mūsų tauta savo vienybės dvasia ir susitelkimu apgynė Kovo 11-osios idėją, prisiminėme žuvusius Laisvės gynėjus ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jos laisvės gynėjų širdys. Nemirtingumą ir šlovę Jiems suteikia Tėvynė“.

Važiuodami į namus, autobuse surengėme gautų žinių pakartojimo ir įtvirtinimo viktoriną. Mokinių aktyvumas reiškė mūsų ekskursijos – gyvosios pažintinės pamokos – sėkmę.

Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas,
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo narys

© 2014 „XXI amžius“