Brolybė, malda ir misija

Šventojo Tėvo patarimai kunigų seminarijų studentams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina Popiežiškosios airių kolegijos Romoje seminaristus, kurie patarnavo per praėjusią Sekminių iškilmę Šv. Petro bazilikoje

Šventasis Tėvas draugiškai bendrauja su jį aplankiusiais kunigų seminarijos studentais

Šiais metais popiežius Pranciškus ne vieną kartą draugiškai ir pamokančiai bendravo su Bažnyčiai ypač brangiais jaunais žmonėmis, kunigystei besiruošiančiais vaikinais, kuriems yra skirta būti šiandienos pasaulio apaštalais pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių pavyzdžiu. Kaip tik į šią užduotį Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį lapkričio 11 dieną paskelbtame laiške Prancūzijos kunigų seminarijų studentams, kurie buvo susiruošę piligrimystei į garsiausią šios šalies Lurdo Dievo Motinos šventovę, netrukus po joje vykusios nacionalinės vyskupų konferencijos plenarinės asamblėjos. Paskatindamas tokias klierikų dvasinio pobūdžio išvykas jis rašo: „Labai apsidžiaugiau, kad jūs susibūrėte prie Marijos, Viešpaties Motinos, Lurdo šventovėje, kuri labai mėgstama visame pasaulyje“ Pabrėždamas, jog tai primena maldingą pirmųjų apaštalų bendrystę su Švč. Mergele Marija, popiežius Pranciškus priminė Apaštalų darbų knygos pasakojimą apie laukimą Šventosios Dvasios, kurią savo mokiniams buvo pažadėjęs atsiųsti prisikėlęs Išganytojas: „Jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. (...) Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 13–14). Apmąstydamas tą išskirtinį sektino pavyzdžio įvykį pirmųjų Sekminių išvakarėse, Šventasis Tėvas laiške pabrėžia esminius jo bruožus, kurie turi būti ir seminaristų gyvenime itin svarbūs – brolybę, maldą ir savosios misijos suvokimą. Iš tikrųjų Apaštalų darbų knyga akcentuoja, kad pirmieji Jėzaus mokiniai, nepaisant kiekvieno jų kaip asmeninių skirtumų, buvo tarsi vienos širdies. „Mokinių brolybė, kuri išreiškia širdžių vienybę, yra integrali jūsų gauto pašaukimo dalis“, – rašo Prancūzijos seminaristams Popiežius Pranciškus, primindamas, jog kunigiška tarnystė neturi nieko bendro su individualizmu, skatinančiu susvetimėjimą ir vienišumą.

* * *

Brolybės ir bendrystės reikia mokytis jau kartu gyvenant seminarijoje per tarpusavio pažinimą, vertinimą, palaikymą, o kartais ir vienas kito pakentimą. Tai reikalinga būsimajai tarnystei, kai pateikiamas artimo meilės liudijimas. Juk per savęs dovanojimą Dievui ir kitiems pirmiausia ir pažįstamas Jėzaus mokinių tapatumas, kuris patraukia aplinkinius. Kviesdamas priimti šį jo pamokymą brolybei su jaunystei būdingu polėkiu, Šventasis Tėvas laiške pabrėžia, kad tokiu būdu ir pati seminaristų bendruomenė gali dvasiškai stiprėti meilėje ir vienybėje priimdama Šventosios Dvasios dovanas, o po šventimų advekačiai tiesoje išgyventi ir kunigišką brolybę. Toliau aiškindamas maldos svarbą ir dar kartą primindamas, kad būtent melsdamiesi Jėzaus pirmieji mokiniai sulaukė Šventosios Dvasios, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad dvasinės formacijos pagrindas yra apšviečiantis ir stiprinantis Dievo Žodžio kontempliavimas. Ragindamas seminaristus kiekvieną dieną maldai skirti pakankamai laiko, nes taip ugdomas įsimąstymas ir pažinimas, jis priminė, kad Jėzus pats tyloje panirdavo į savo dangiškojo Tėvo slėpinį. „Maldoje jūs irgi rasite Viešpaties mylintį buvimą, leisdamiesi būti Jo perkeisti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Padrąsindamas nebijoti sekinančios tamsumos, jis nurodė, kad ir Mozė drąsiai įžengė į tamsųjį debesį nuolankiam ir artimam pokalbiui su Dievu... Kaip draugas kalbasi su draugu“. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad seminaristų malda būtų nuoširdus kreipimasis į Šventąją Dvasią, „kuri stato Bažnyčią, vadovauja mokiniams, įlieja į juos pastoracinę meilę“. Tik Šventosios Dvasios sustiprinti jie galės apaštalauti tarp tų, pas kuriuos bus pasiųsti, suvokdami, jog iš Dievo vyrų laukiama tikro Jėzaus liudijimo ir vedimo pas dangiškąjį Tėvą.

* * *

Pagaliau būsimuosius presbiterius Popiežius kviečia stengtis geriau suvokti jų laukiančią labai svarbią Evangelijos skelbimo misiją. „Su kunigystės šventimais jūs priimsite Dievo Žodžio skelbimo užduotį likdami savo vyskupų atsakomybėje“, – primena Šventasis Tėvas laiške seminaristams. Jis vėlgi nurodo paskutinį Viešpaties įsakymą apaštalams, kurių sekėjais skirta būti kunigams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami jos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Taigi, galutinis dvasinės formacijos kunigų seminarijos tikslas yra tapti uoliais ir nuolankiais misionieriais, kurie galėtų ugdyti kitus Viešpaties mokinius. Popiežius Pranciškus linkėjo seminaristams geriau pažinti pasaulį, į kurį jie bus sinčiami apaštalauti, išvystyti išėjimą iš savęs refleksą, kad galėtų sutikti ir priimti kitus, ypatingą dėmesį skirdami labiausiai nutolusiems nuo Bažnyčios asmenims. Jis pabrėžė, kad ėjimas į sekuliarizuotus krikščioniškos visuomenės pakraščius jokiu būdu nereiškia atsitraukimo nuo centro, nuo prisikėlusio Jėzaus Kristaus, kuris visada žengia priekyje ir visų laukia Tautų Galilėjoje. Baigdamas laišką piligrimystėje į Lurdą dalyvavusiems prancūzų seminaristams, Šventasis Tėvas apibendrindamas savo mintis darė išvadą, kad „kunigiška misija neatskiriama nuo maldos, kadangi joje atsiveriama Šv. Dvasiai, kuri vadovauja toje misijoje. O misija, kurios siela yra meilė, reiškia apaštalavimą tarp sutiktųjų, siekiant kad jie priimtų Viešpaties apglėbiantį švelnumą, priimtų Krikšto sakramentą ir iš jo kylančią užduotį, šlovintų Dievą, gyventų iš Eucharistijos ir patys vertingai dalyvautų Bažnyčios misijoje“. Taigi, apaštalavimas neturi būti formalus sakramentavimas, bet sąmoningų ir atsidavusių krikščionių, kurie būtų pasirengę išbandymams ir aukai, ugdymas. Popiežius Pranciškus kvietė seminaristus, kad jie save patikėtų globai Dievo Motinos, kuri ištikimai lydėjo Jėzų Jo misijoje, ir melsti, kad Švč. Mergelė Marija padarytų juos ganytojais pagal Dievo širdį.

© 2014 „XXI amžius“