„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2015 m. gegužės 15 d., Nr.5 (186)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kad patriotiškumas ne rusentų, o liepsnotų

Neatsiejama piliečio priedermė – prieraišumas savo tautai. Piliečio ir tautos santykis neretai išreiškiamas patriotiškumo terminu, kurį kiekvienas iš mūsų supranta ir interpretuoja skirtingai. Ar keldami įvairius klausimus ir pateikdami subjektyvius argumentus visuomet galime save vadinti tikrais patriotais? Subjektyvumas dingsta aiškinant ir trumpai apibrėžiant šį terminą.

Remiantis daugeliu žodynų, „patriotas – žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui“. Pastaruoju metu tenka stebėti, kad daugeliui mūsų visuomenės atstovų dingsta noras garsiai tarti žodį patriotas. Tariame lyg bijodami, lyg gėdydamiesi, o kartais net bandydami nutylėti ar ieškodami, kuo šį terminą pakeisti. Dažnai pasitaiko patriotiškumo termino pakaitalas pilietiškumas, tačiau pilietiškas visai ne tas pat kas patriotiškas. Ar mūsų visuomenės įsitikinimai, kurie atvedė tautą į laisvę, kinta? Gal pamatinės tautos vertybės ima keistis ir praranda savo prasmę? O gal turima laisvė užgožė patriotiškumą, kuris yra laisvės pagrindas, ir be jo nebūtų laisvės? Daugybė klausimų ir kartais tiek mažai atsakymų, kuriuos norėtum išgirsti ir įvertinti. Kalbant apie patriotiškumą ir laisvę, taip ir skamba filme „Knygnešys“ nuskambėjęs sakinys, kurį ištaria knygnešys, kalbėdamasis su kitu veikėju: „Lietuva yra širdyse, o ne rankose <...>, knyga neša žinią, žinia neša meilę tėvynei, meilė tėvynei neša laisvę“. Šie žodžiai tiksliai įvardina ir šių dienų realijas, nors siejami su XIX–XX a. įvykiais, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, ir knygnešiai nešė lietuvišką žodį maišais į Lietuvą. Knygnešių maišuose Lietuvą pasiekė ir pirmieji mūsų patriarchų inicijuoti laikraščiai, kurie neleido tautai skęsti tamsybės liūne. Su pirmaisiais laikraščiais „Aušra“ ir „Varpu“ pabudome ir kilome ėjimui į laisvę. Pažadinti „Aušros“ ir padrąsinti „Varpo“, nebijojome priešintis.

Skelbti mūsų laisvei lietuviško žodžio užteko. Tai įrodyta 1918 metų vasario 16-ąją bei 1990 metų kovo 11-ąją. Reikėjo imtis realių veiksmų, kad tariami žodžiai virstų realybe, kurios laukėme metų metais būdami okupacinės valdžios priespaudoje. Areštai, tremtys ir kitos įvairios represijos nepalaužė idėjos, kad turime eiti į laisvę, kovoti ir iškovoti. Ėjome drąsiai: kartu su Estija ir Latvija susikibę rankomis stojome Baltijos kelyje. Visam pasauliui pasakėme apie save Kovo 11–ąją atkurdami Nepriklausomybę. Praėjus mažiau negu metams, apgynėme laisvę tą skaudžią Sausio 13-osios naktį, laisvę aplaistydami savo tėvynainių krauju. Žmonės, dainos, maldos ir barikados padėjo apsaugoti mūsų laisvę, į kurią ėjome.

Atgavus laisvę patriotizmo banga kilo vis aukščiau ir aukščiau. Kartu kilo koplytstulpiai, atminimo ženklai ir paminklai mūsų laisvės kovotojams, kurie okupacijos metu nesusitaikė su neteisybe ir okupacija. Atrodo, kad liepsnojanti laisvės ugnis neužges niekada. Banga silpo, idėjos blėso, o nauja karta ar perėmė tą idėją ir bangos kilimą? Gal kartu su išardytomis barikadomis išardėme ir idėjas bei pasiryžimą? Gal suabejojome tuo, kuo tikėjome ir į ką ėjome? Gal tiesiog nusivylėme politiniais vėjais sakydami, kad ne to tikėjomės? O ko galima tikėtis iš jaunos, naujam gyvenimui kylančios valstybės? Reikia imti ir daryti už save ir už kitus, jei kiti to nesiima.

Ar matome šių dienų patriotinį jaunimą, kuris užaugo naujoje santvarkoje ir laisvoje Lietuvoje, kuris nebijo iš naujo pažvelgti į patriotiškumą? Daugelis šių dienų jaunuolių nebijo imti, daryti, veikti ir organizuoti, sakyti, kad esame patriotiški ir mylintys savo kraštą bei tėvynę, tą mažą gintaro kampelį prie Baltijos jūros. Valstybinės šventės, atmintinų datų renginiai ne visuomet susilaukia jaunimo „anšlago“, kada koncertuojama ir deklamuojamos eilės, bet tai nereiškia, kad jaunimas nemyli Lietuvos. Gal tuo metu jis namuose garsiai klauso lietuviškos muzikos, gal dalyvauja kitame jaunimo renginyje, kuriame pasipuošęs valstybinės simbolikos atributika žino, kiek svarbi trispalvė jo tautai ir jam pačiam. Gal negali dalyvauti miestelio renginyje, kadangi dalyvavo universiteto ar mokyklos renginyje ir garsiai giedojo himną, laikė draugo ranką ir žvelgė į trispalvę. O kur dar masiniai žygiai ar bėgimai, kurie sparčiai populiarėja. Ar tai – ne būdas išreikšti patriotiškumą? O ar mes padarėme ir darome tai, kad jaunimui ir augančiai kartai meilė tėvynei būtų kasdienybė? Neatsiribokime ir skatinkime jaunimą, kad kylanti jaunimo patriotiškumo banga ne kristų, o augtų ir stabiliai laikytųsi. Priimkime jaunimo norą kitaip švęsti valstybės šventes ir savaip didžiuotis tautos didvyriais. Bendras visų mūsų darbas „vardan tos Lietuvos“ ir patriotiškumo skatinimas gali virsti ne rusenančiu, o liepsnojančiu patriotiškumu mūsų tautai.

Andrius Bautronis,
Raseinių r. Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas,
Raseinių rajono tarybos narys, Ariogalos 13 šaulių kuopos vadas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija