Būti vilties skelbėjais

Apie popiežiaus Pranciškaus palinkėjimus Ugandos jaunimui

Mindaugas Buika

Atvykusį popiežių Pranciškų sveikina Ugandos vaikai. Šalia stovi valstybės prezidentas Joveris Musevenis su žmona Džaneta

Šventasis Tėvas laimina susitikime liudijusią AIDS infekciją turinčią jauną moterį

Afrikos jauniems žmonėms būdingas entuziazmas ir spalvingumas

Popiežių džiaugsmingai pasitiko 150 tūkstančių jaunų ugandiečių

Apaštalinio vizito Afrikoje metu popiežius Pranciškus trijose aplankytose šalyse – Kenijoje, Ugandoje ir Centrinėje Afrikos Respublikoje – susitiko su šimtatūkstantinėmis jaunimo miniomis, noriai išklausydavo jų liudijimus, išsakydavo savus paraginimus, kurie būdavo labai entuziastingai priimami. Ypač jautrus buvo Šventojo Tėvo pasimatymas lapkričio 28 dieną su jaunais Ugandos žmonėmis, kurių daugiau nei 150 tūkstančių jo laukė sostinės Kampalos pakraštyje, buvusio oro uosto teritorijoje, masiniams renginiams skirtoje Kololo aikštėje. Pradėdamas susitikimą Ugandos vyskupų konferencijos Pasauliečių apaštalato komisijos pirmininkas vyskupas Polis Semogerere (Paul Ssemogerere) sakė, kad jaunieji šalies katalikai aktyviai dalyvauja Bažnyčios veikloje. Tačiau ir jiems iškilę daug iššūkių dėl iš Vakarų sklindančių tendencijų, nešančių moralinį nuosmukį, seksualinį palaidumą, AIDS ligą, alkoholizmą ir narkomaniją. Atsiliepdamas į tai ir jaunuolių liudijimus, drąsindamas juos, popiežius Pranciškus pabrėžė vilties išsaugojimo ir stiprinimo svarbą.

Dievas paima už rankos

„Krikščioniška viltis nėra paprastas optimizmas, tai – žymiai daugiau, – aiškino Šventasis Tėvas. – Jos ištakos yra naujasis gyvenimas, kurį priėmėme (su krikštu) iš Jėzaus Kristaus“. Jis rėmėsi apaštalo šv. Pauliaus mokymu, kad „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Tokia viltis įgalina mus visiškai pasitikėti Kristaus pažadu dėl laukiančios amžinybės, pasitikėti Jo meilės galia, Jo atleidimu, Jo draugyste, o ši meilė bei pasitikėjimas atveria duris radikaliam žemiškojo gyvenimo atnaujinimui. Jeigu tenka patirti kokius nors sunkumus, problemas, nesėkmes, reikia pirmiausia remtis Kristaus meile, kuri turi galią mirtį paversti gyvenimu ir įveikti kiekvieną blogį. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad jauni žmonės visada maldoje prašytų krikščioniškos vilties savyje neapleidimo ir stiprėjimo, kad jie patys būtų tos vilties skelbėjai. „Juk yra daug žmonių jūsų aplinkoje, kurie giliai savyje patiria baimę, netikrumą ir netgi neviltį, – pastebėjo Šventasis Tėvas. – Ir tik Jėzus gali išsklaidyti visus šiuos debesis, jeigu mes leidžiame Jam veikti“.

Popiežius pasidalino mintimis apie kliūtis, kurios pasitaiko mūsų vilties kelionėje, juk visi jauni žmonės nori geresnės ateities, svajojamo darbo, sveikatos, klestėjimo ir tai yra gerai. Daugelis nori dalintis savo asmenybės dovanomis, talentais įkvėpimu, entuziazmu, siekiais su kitais, veikla dėl savo šalies ir Bažnyčios gerovės. Tai irgi yra gerai. Tačiau, kai patiriamas vargas arba matomas aplinkoje, kai vyrauja sugedimas, galimybių stoka, kai išgyvenamos nesėkmės, natūraliai pajuntamas ir nusivylimo stiprėjimas. Iškyla pavojus, o gal ir pagunda prarasti viltį, atmesti ją. Kur tada ieškoti pagalbos? Svarstydamas apie tai, popiežius Pranciškus kalbėjo apie mažą vaiką, kuris savo kelyje atsiduria prieš didelę ir gilią, drumzlino vandens sklidiną duobę, kurios jis negali perlipti, nes bijo paslysti, permirkti, išsipurvinti. Po baimingo trypčiojimo prieš kliūtį jis prašo savo tėvo pagalbos, o šis jį paima į glėbį ir saugiai perkelia į kitą pusę. „Mes dažnai esame tokioje pačioje padėtyje kaip tas vaikas, – aiškino Šventasis Tėvas. – Gyvenime mes atsiduriame prieš daugybę purvino vandens sklidinų duobių, prieš daugybę kliūčių ir problemų, kurių patys negalime išspręsti. Dievas tada paima mus už rankos ir padeda jas įveikti, jeigu tik prašome“. Jis pabrėžė, kad tokio mažo vaiko, prašančio dangiškojo Tėvo pagalbos, padėtyje atsiduria visi žmonės ir netgi Popiežius. Ir niekada nereikia gėdytis pasirodyti mažais, nuolankiais Viešpaties akivaizdoje. Mums tik reikia išmokti turėti viltį ir žinoti, kad Jis visada yra mūsų pusėje ir pasirengęs padėti. Tas žinojimas suteikia drąsos ir pasitikėjimo ir paskatina dalintis šia patirtimi su kitais. „Būtų neteisinga, jeigu mes netaptume savosios vilties ir jos išsipildymo su Dievo pagalba patirties skelbėjais kitiems“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Baimė gali ateiti iš velnio

Popiežius nurodė ir kitą ypatingą kliūtį, kuri kelia nerimą, neryžtingumą ir abejones jauniems žmonėms, norintiems augti draugystėje su Kristumi. Tai – baimė patirti nesėkmę meilėje brangiam ir artimam žmogui, ypač, kai kalbama apie iškilųjį krikščioniškos santuokos idealą. „Jūs turbūt bijote, kad nepasiseks būti gera žmona ir motina, arba nepasiseks būti geru vyru ir tėvu šeimoje“, – teigė Šventasis Tėvas, atkreipdamas dėmesį į dabar paplitusį neryžtingumą ir santuokos atidėliojimą. Jis pripažino, jog daugelį nuo to sulaiko būsimų sunkumų šeimos gyvenimo įsipareigojimuose numatymas, galvojant apie savo tikrą ar tariamą silpnumą sprendžiant daugelį su tuo susijusių problemų. Kviesdamas nepasiduoti tokioms dvejonėms, popiežius Pranciškus pastebėjo, kad „ši baimė kartais gali ateiti ir iš velnio, kuris labai nenori, kad žmonės būtų laimingi“. Tokio neryžtingumo akivaizdoje reikia nuoširdžiai kreiptis pagalbos į Dievą, kuris apkabins, priglaus, padrąsins, parodys kaip tikrai reikia mylėti. „Aš ypač prašau jaunų sutuoktinių porų, kad jos pasitikėtų savimi ir Dievu, kuris tikrai nori palaiminti jų meilę Santuokos sakramento malone, – ragino popiežius Pranciškus. – Dieviškoji meilės dovana yra krikščioniškos santuokos centras, o ne brangiai kainuojantys vestuvių pokyliai, kurie tik sumenkina giliąją to įvykio prasmę ir džiaugsmingą šventę su šeima ir draugais“.

Šventasis Tėvas nurodė dar vieną kliūtį jauno žmogaus, ypač idealų kupino tikinčiojo, saviraiškoje: tai – baimė būti kitokiu, išsiskirti, plaukti prieš srovę. Tai yra svarbu suprasti, kad būtų pasipriešinta į Afriką iš Vakarų besibraunančiai išsigimėliškai sekuliaristinei kultūrai su agresyvaus feminizmo ir homoseksualizmo ideologijomis, visiškai priešingomis giliosioms krikščioniškoms ir tautinėms vertybėms. Ta kultūra, tiksliau sakant, antikultūra, pirmenybę teikia seksualinių ir kitokių instinktų bei įgeidžių patenkinimui, nevaržomam vartotojiškumo ir godumo šėlsmui. Popiežius Pranciškus ta proga priminė prieš 50 metų jo pirmtako Pauliaus VI kanonizuotus Ugandos kankinius, kurie XIX amžiaus pabaigoje buvo tuometinio valdovo žiauriai nužudyti (gyvi sudeginti), kadangi neišsižadėjo savo krikščioniškojo tikėjimo principų ir nepasidavė homoseksualioms žiauraus tirono užmačioms. Auksinės jų iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę sukakties paminėjimas buvo pagrindinis Šventojo Tėvo vizito Ugandoje tikslas. Kreipdamasis į jaunuosius ugandiečius, jis kvietė pamąstyti, ką šventieji kankiniai pasakytų apie išgyvenamą moralinį nuosmukį. „Ką Ugandos kankiniai pasakytų apie piktnaudžiavimą šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, kai jauni žmonės susiduria su iškreipto seksualumo atvaizdais ir požiūriais, kurie žlugdo jų žmogiškąjį orumą, veda į dvasinę tuštybę ir nusiminimą? – klausė popiežius Pranciškus. – Kokia būtų Ugandos kankinių reakcija į godumo ir korupcijos augimą tarp mūsų“?

Žinoma, visada raginama būti pavyzdingais krikščionimis, tikėti, kad meilė Kristui, ištikimybė Evangelijai, išmintingas iš Dievo gautų dovanų panaudojimas gali praturtinti, išgryninti ir pakelti visos tautos gyvenimą. Pagaliau ir visi Bažnyčios šventieji, kankiniai ir išpažinėjai rodo šį kelią, todėl svarbu drąsiai tikėjimo šviesą skleisti šeimoms, mokykloms, darbovietėms. Reikia drąsiai eiti į nuolankų dialogą su tais, kurie mato reikalus kitaip, gindami savo krikščionišką poziciją. Šventasis Tėvas dar kartą grįžo prie pagrindinės temos ir patikino, jog jaunų afrikiečių veiduose mato vilties švytėjimą dėl savosios ateities, dėl tėvynės ir Bažnyčios ateities. Jis prašė melstis, kad ši iš Šventosios Dvasios priimta viltis įkvėptų pastangas augti išmintimi, dosnumu ir gerumu. „Neužmirškite būti šios vilties skelbėjais. Neužmirškite, kad Dievas padės įveikti visas kliūtis, kurias sutiksite savo kelyje!“ – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pridėjo, kad jeigu būtų sunku išlaikyti viltį, reikia nebijoti kreiptis pagalbos į Švč. Mergelę Mariją, kuri yra mūsų Motina, vilties Motina.

Liudijimų pamokos

Šventojo Tėvo susitikimas su Ugandos jaunimu prasidėjo dviejų jaunų žmonių liudijimu apie savo sunkią patirtį, iš kurios jiems pavyko pakilti su Dievo pagalba. Dabar universitetinį administravimo diplomą turintis Emanuelis Odolkonijeras (Emmanuel Odolkonyero) pasakojo, kaip 2003 metais, besimokydamas Švč. Jėzaus Širdies mažojoje seminarijoje, jis buvo kartu su kitais moksleiviais pagrobtas. Į seminariją įsiveržė anksčiau Ugandos šiaurėje veikusi kultūrinėmis nuostatomis grindžiama teroristinė organizacija „Viešpaties pasipriešinimo armija“ (Lord's Resistence Army, LRA), kuri buvo išgarsėjusi vaikų grobstymu, jų seksualiu ir vergišku išnaudojimu, įvėlimu į karines operacijas, ir paėmė į nelaisvę Emanuelį su kitais 40 studentų. Vaikai patyrė badą, fizinius ir psichologinius kankinimus, keli buvo nužudyti. Emanuelis pasakojo, kad ir jam buvo sunku dėl skaudžių kankinimų, todėl prašė tų budelių nužudyti, tačiau vėliau stebuklingu būdu pavyko pabėgti iš nelaisvės. Už tai jis dėkojo gailestingam Dievui, meldėsi už žuvusius draugus ir prašė pagelbėti kitiems, maldoje atleisdamas pagrobėjams ir rasdamas visišką ramybę savo širdyje.

Kita liudytoja, universitetinį išsilavinimą turinti, jauna moteris Vini Nansamba (Winnie Nansamba) pasakojo, kad iš savo tėvų paveldėjo AIDS ligos infekciją (ŽIV), o jų neteko būdama vos 7 metų. Giminių palaikoma ir socialinės paramos organizacijų globojama pateko į reabilitacijos centrą ir brangių vaistų dėka jai pavyko išgyventi net ir po persirgtos maliarijos. Tačiau nuolatinę ŽIV infekciją turinčiai jaunai moteriai visą laiką buvo dvasiškai sunku susigyventi su tokia padėtimi, teko patirti ir depresijos protrūkius. „Aš vis galvoju, kad neturiu teisės mylėti ir būti mylima, ir tiesiog buvo sunku sau paaiškinti tokį gyvenimą“, – pasakojo Vini. Tačiau palaipsniui, su Dievo pagalba, nuostatos ėmė keistis, stiprėjo pasitikėjimas, formavosi pozityvus savo padėties supratimas. Baigdama pasisakymą, ji ragino jaunus žmones saugoti savo kūną kaip šventovę, negyventi nuodėmėje. O tiems, kurie turi AIDS infekciją, ji linkėjo adaptuotis prie naujo gyvenimo pobūdžio. Žinant, kad ŽIV yra realus, bet gali būti suvaldytas, tai nėra kova pralaimėtame mūšyje.

Akivaizdžiai susijaudinęs popiežius Pranciškus išklausė šiuos liudijimus, asmeniškai palaimino abu kalbėjusius ir savais žodžiais komentuodamas pabrėžė, jog su Viešpaties pagalba kiekviena, net ir sunkiausia patirtis gali atverti naujus horizontus. Juk ir pats Jėzus iškentėjo sunkiausią patirtį istorijoje: Jis buvo įskaudintas, atmestas ir galiausiai nužudytas. „Bet Jėzus su Dievo galia vėl prisikėlė, ir Jis tą patį gali padaryti kiekvienam iš mūsų, neigiamą patirtį pakeisti į teigiamą, nes Jėzus yra Viešpats“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad padėties ištaisymui nereikalinga kokia nors „stebuklinga lazdelė“, bet tik malda, kuri yra stipriausias ginklas ir kuriuo privalo naudotis visi jauni žmonės. Popiežius Pranciškus kvietė juos plačiai atverti duris Jėzui į savo gyvenimą ir visada žinoti, jog mes niekada nesame vieniši našlaičiai, nes priklausome Bažnyčiai, kuri turi Motiną Mariją, kuriai reikia nuolat pasitikinčiai melstis prašant globos ir užtarimo. Susitikimas buvo užbaigtas visų sukalbėta „Sveika, Marija“ malda prieš apaštalinį palaiminimą.

© 2015 „XXI amžius“