Kai sausį pražysta abrikosai

Pivašiūnų parapijos klebonas monsinjoras Vincas Baublys pradeda šventę „Kaime žydi abrikosai“

„Vieversa“ – festivalio šeimininkai Audronės Anušauskienės nuotraukos

Sausio 30 dieną Butrimonių (Alytaus r.) kultūros namuose vyko dainuojamosios poezijos ir folkloro festivalis „Kaime žydi abrikosai“. 18 valandą žiūrovų salė buvo pilna, renginį pradėjo nuoširdus ir šaunus vedėjas Giedrius Leškevičius iš Pivašiūnų. Jis, draugui pritariant, padainavo tris dainas, pristatė šventės programą. O štai tikroji festivalio pradžia – Alytaus dekanas, Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys sveikina susirinkusius ir laimina. Tėviškas palinkėjimas apramino jaudulį, sustiprino viltį, kad viskas bus gerai.

Pirmoji grupė „Laiminguo“ – sesės Agota ir Dorotė Zdanavičiūtės. Jos, pritardamos kanklėmis ir įdomiu būgnu, padainavo tris dainas. Iš jų nuotaikos ir pavadinimo spėjome, kad yra laimingos. Po jų į sceną sugužėjo ir atliko keturias dainas Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblis „Linago“. Visada jaunas kolektyvas (vadovai – Laima Proškutė ir Andrius Morkūnas) ne tik dainuoja, groja, puoselėja liaudiškas tradicijas, bet ir drauge keliauja, švenčia gimtadienius. Jie buvo prisižadėję mokyti liaudį ratelių, šokių. Tik jie patys žino, ar pavyko tai padaryti.

Žiūrovai šiltai priėmė dainuojančias medikes Dovilę Rajunčiūtę ir Modestą Rasimavičiūtę, dainuojančias nuo studentiško bendrabučio laikų. Jos padainavo tik vieną dainą! Violeta Bučiūtė atvyko iš Vilniaus, ji kuria dainas savo ir kitų poetų tekstais, mėgsta eksperimentuoti, kaitalioti muzikinius stilius. Ji atliko tris dainas. Šios trys merginos šiame festivalyje pirmą kartą, publika jas priėmė ypač šiltai. Mūsų festivalio žiūrovai jautrūs ir pakantūs debiutantams, jie supranta, kad žmogus gali suklysti, ar susijaudinęs ką nors pamiršti... Plojimai lydėjo Dėdės Dzūko (Prano Zajankausko), piršlių piršlio, muzikantų muzikanto, šokėjų šokėjo pasirodymą. Džiaugiamės, kad amžius – ne kliūtis dalyvauti jaunimo pamėgtame festivalyje. Visi, kurie pasiliko šokiams, buvo maloniai nustebinti, net priblokšti, kiek ilgai ir smagiai galima šokti polką su ragučiais ir kitokius senuosius šokius, griežiant Pivašiūnų kapelai. Algirdas Glovickis, Pranas Zajankauskas, Juozas ir Giedrius Leškevičiai – šaunūs ir linksmi muzikantai.

Scenoje – Veronika Povilionienė. Manau, tuo viskas pasakyta. Jeigu pieštume tikros dzūkės portretą, tai daug bruožų imtume iš Veronikos asmenybės. Kaip dabar jaunimas sako, gera yra turėti ją tarp savo draugų... Antrus metus ji svečiuojasi festivalyje. Pernai vedė pirmąją koncerto dalį, o šiemet mums padovanojo nepakartojamas savo dainas. Smagu, kad galima drauge dainuoti. Eičiūniškiai pernai išmoko vieną Veronikos padainuotą dainą, o šiemet žada „pasigrobti“ dvi. Gerai, kad dainos liaudiškos, tai nebus pažeistos autorinės teisės...

Didžioji festivalio staigmena – režisierius, rašytojas, bardas Vytautas V. Landsbergis. Džiugu, kad surado laiko atvažiuoti į tolimą kaimą. Jo pasirodymas buvo vyriškai rimtas ir paprastas, tiko tiek vaikams, tiek suaugusiems, pajutusiems, kad joks įrašas neatstoja gyvo koncerto. Šis atlikėjas yra Lietuvos patriotas, kuris augina šeimą, rašo knygas vaikams ir suaugusiems, palaiko Užupio Respublikos menininkus. Jis yra vienas iš talentingų kūrėjų, kurie nepabėgo iš Lietuvos į šiltesnį užsienį, savo pavyzdžiu ir padrąsinimu skatina jaunus, gabius atlikėjus. Ačiū dainininkui už subtilų humorą ir mokėjimą bendrauti su žiūrovais.

Gabrielė Pukelytė skundėsi, kad jai tenka nelaimė eiti į sceną po Vytauto V. Landsbergio, bet ji atsilaikė, nors čia dainavo viena (Gabrielė priklauso grupei „Pieno ūsai“). Mergina kuria muziką, važinėja ant dviejų ratų, bet ne dviračio, o paspirtuko, mokosi, bet ne operos. Po Gabrielės kviečiami pernykščiame festivalyje bene daugiausia ovacijų sulaukę du geri draugai, kunigai Arūnas Simonavičius ir Vytautas Mazirskas. Jie – buvę Alytaus krašto skautų globėjai.

Ieva Žekevičiūtė iš „Linago“ atliko gražią dainą pritardama kanklėmis. Šiai merginai taip pasisekė, kad kitą dieną buvo jos gimtadienis ir ją pasveikino daug žmonių.

Vytautas ir Arūnas yra senųjų dainų mylėtojai, moka smagių, juokingų vaikiškų dainų, tinkančių dainuoti prie skautiško laužo. Šie vyrai priminė, kad šiuolaikinių žurnalų ir meilės dainų tekstuose dažnai atsispindi, kokia kvaila yra antroji pusė, patariama, kaip prigauti ar pajuokti kitą. Bet štai jiedu atrado, kad lietuviai mokėję labai gražiai vieni su kitais sutarti, ir padainavo meilės dainą iš Juškų dainyno. Jie dar pasakė, kad Rusija nėra tik Putinas, ir padainavo rusų liaudies dainą apie juodąjį varną.

Jauniausia šio vakaro atlikėja buvo Liucija Vaicenavičiūtė – folkloro ir dainuojamosios poezijos konkursų laureatė, nors su savo kūryba pasirodo ne taip jau ir seniai. Džiaugiamės, kad Vaicenavičių šeimynos atstovai jau trečią kartą pasirodo „Abrikosuose“. Liucija atliko savo kūrybos dainas ir pasisakė, kad jos tėvelis yra kilęs iš šio krašto, todėl jai čia smagu dainuoti.

Koncertą vainikavo Eičiūnų jaunimo folkloro ansamblis „Vieversa“. Šiuos žmones drąsiai galima vadinti festivalio „Kaime žydi abrikosai“ šeimininkais. Taip jau sutapo, jog šiais metais festivaliui – penkeri, o ansambliui – dešimti metai. Koncertui baigiantis įnešant tortą su žvakėmis, vieversiukai nuotaikingai padainavo festivalio himną.

Gera žinia Butrimonių miesteliui ir festivalio organizatoriams! Šventėje kalbėjęs Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas pažadėjo tikrų abrikosų alėją miestelyje ir ketina pats dainuoti kitame festivalyje. Kadangi šventė rengiama be alkoholio ir tik rėmėjų lėšomis, festivalio organizatoriai dėkoja visiems, parėmusiems savo aukomis.

Jaunimui svarbiausia, o rengėjams atsakingiausia dalis – naktišokiai, dauguma jaunų entuziastų atvažiavo būtent dėl jų. Atrodo, su šokiais pavyko. Šokta, muzikuota, dainuota įvairiose didžiojo namo vietose, ne tik šokiams skirtoje ir pašildytoje didžiojoje fojė... Netgi šaltoje scenoje atitraukę užuolaidas studentai dainavo ir šoko pučiami šalto skersvėjo. Deja, konstruktorių ar Butrimonių kultūros rūmų statytojų palikimas – skersvėjis – vėsina sceną žiemą ir vasarą. Kadangi nakvoti liko daugiau negu šimtas šokėjų, bent pusė jų labai sušalo... Jaunimėlis rado išeitį – nemigo iki devintos valandos ryto: gėrė arbatą, valgė sumuštinius, dainavo, grojo, šoko. Negi gulėsi ir lauksi, kol virsi ledokšniu?

Jaunimui teko mokytis savanorystės, o kai kurie tai darė pirmą kartą, puošėsi žaliomis liemenėmis ir klausė Ievos Anušauskaitės komandų. Ypač nudžiugino maisto savanorių darbas. Renginio vedėjas Giedrius Leškevičius liemenės negavo, bet jo nuoširdus ir nuotaikingas darbas renginiui suteikė ypatingą žavesį.

Danutė Vervečkienė ir Akvilė Rubikienė

Butrimonys, Alytaus rajonas

© 2016 „XXI amžius“