Jaunimas – didžiausias turtas

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Meksikos jaunimu

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų džiaugsmingai sveikino jaunieji meksikiečiai

Jauni žmonės Popiežiui atnešė kryžių

Susitikime su Šventuoju Tėvu dalyvavo pilnas stadionas jaunimo

Popiežius Pranciškus, vizito Meksikoje metu susitikęs su valstybės vadovais ir visuomenės veikėjais, sakė, kad didžiausias tautos turtas yra jauni žmonės. Toje Lotynų Amerikos šalyje dėl pakankamo gimstamumo iš 120 mln. gyventojų daugiau nei pusė yra jaunesni nei 24 metų. Tokia situacija įgalina su pasitikėjimu planuoti ir kontempliuoti valstybės ateitį, jos rytojų, atsinaujinimo bei pozityvių permainų viltį dabarties iššūkiuose. Šiuos savo apmąstymus Šventasis Tėvas pratęsė kreipdamasis į meksikiečių jaunimą vasario 16 dieną Morelijos miesto stadione vykusiame susitikime. Teko stebėti tiesioginę šio šventinio renginio transliaciją TV ekrane ir galiu patvirtinti puikų jaunųjų Meksikos gyventojų pasirodymą dainomis, šokiais ir liudijimais pagerbiant popiežių Pranciškų, dalinantis įvairiopa patirtimi.

Turėti drąsos svajonėms

Su neįprastu 79 metų amžiui jaunatviškumu Šventasis Tėvas ne kartą plojimais pertrauktoje kalboje aiškino jaunimo, kaip pagrindinio tautos turto, esmę, pabrėždamas, jog tai – pirminė medžiaga, kurią reikia ugdyti ir formuoti kaip visuomenės ateitį ir viltis. Tai panašu į kalnuose išgautus mineralus, kitus resursus, dėl kurių reikia atkakliai ir išmaningai darbuotis, kad būtų įvykdyti naudingi projektai. Asmenybės ugdymas yra dar sudėtingesnis bei atsakingesnis, prie to turi aktyviai prisidėti ir jauni žmonės savojo lavinimo pastangomis tiek profesionalumo, tiek ir moralinio dvasingumo plotmėse. „Jūs negalite žvelgti į ateitį, jeigu nepripažįstate savojo vertingumo, nejaučiate, kad jūsų gyvenimas yra jūsų rankose, kad jūsų kuriama istorija yra verta pastangų“, – sakė popiežius Pranciškus. Anot jo, didžiausia grėsmė jauno žmogaus viltims dėl ateities yra savęs nuvertinimas, galvojimas, jog jis nėra svarbus šeimoje, visuomenėje ar draugų būryje. Tai žlugdo, atveria duris didelėms kančioms ir gali visai sunaikinti žmogų, kaip asmenybę. Kita principinė grėsmė vilčiai šiomis, ypač jaunimui įtakos turinčiomis sekuliaraus materializmo sąlygomis, yra patikėjimas, kad žmogaus vertingumas prasideda nuo rengimosi gražiais, madingais ir brangiais drabužiais, nuo tariamo prestižo aplinkoje dėl užimamų pareigų ar turimų pinigų. „Didžiausia grėsmė iškyla, kai žmogus pradeda galvoti, kad, turėdamas daug pinigų, jis gali viską nusipirkti, netgi kitų meilę, – aiškino Šventasis Tėvas. – Taip pat didelė grėsmė yra tikėti, kad turėdamas prašmatnų automobilį žmogus gali būti laimingas“.

Kalbėdamas jauniems Meksikos žmonėms, kad jie yra tautos ir Bažnyčios turtas, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad nenorėjo jiems pataikauti, bet su visu atvirumu nurodė ir iškylančius pavojus. Jis priminė neretai pasitaikančius atvejus, kai jaunimas, siekdamas tariamos materialinės gerovės, patenka į prekybos narkotikais ir žmonėmis liūną, įsipainioja į daug žadančio organizuoto nusikalstamumo pinkles. Žinoma, yra sunku jaustis tautos turtu, kai neturi galimybių trokštamoms studijoms, oriam darbui, kai jautiesi, jog tavo teisės yra pripažįstamos tik formaliai, bet ne realiai ir kai toks atotrūkis gali vesti į kraštutines situacijas. Tada jaunimas tampa labai pažeidžiamas ir gali susivilioti kokiais nors „muilo burbulais“, pasiduoti kitų savanaudiškam išnaudojimui, įtraukimui į amoralią veiklą, prostituciją, organizuotą nusikalstamumą, kuris veda į tikro žmogiškumo sužlugdymą. Šis praradimas būna skaudus ir nepalyginamas su mobiliojo telefono ar piniginės pametimu, su pavėlavimu į išvažiavusį autobusą, vaizdingai aiškino Šventasis Tėvas. Jis nurodė ir kitą didelį praradimą, kai jaunas žmogus šiose kontroversijose ir išbandymuose praranda gebėjimą svajoti. „Turėkite drąsos svajoti, ir tos svajonės nėra sapnas, bet paskata ryžtingam veikimui, savo planų įgyvendinimui“, – tikros aukos dvasioje mokė popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, jog taip kalba ne todėl, kad būtų ypatingai geras žmogus ar turi gerų idėjų, bet pirmiausia, jog tiki į Jėzų Kristų, kuris geba viską atnaujinti siekiant ateities.

Laikytis Jėzaus rankos

„Kaip tik Jis (Jėzus) žadino manyje ir kiekviename iš mūsų tą entuziazmo stebuklą, svajojimo grožį, džiaugsmą darbuotis kartu, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Ir būtent Jis nuolat skatina mane į širdies atsivertimą. Mano draugai, aš taip kalbu, kadangi Jėzus įgalino mane atskleisti tai, ką turiu gero, kas geriausia“. Taip liudydamas, kviesdamas jaunuosius meksikiečius nebijoti po nesėkmių viską pradėti iš naujo, popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžė, jog būtų didelis melas sunkumuose patikėti save narkotikų prekeiviams ir kitam nusikalstamam šešėliui, kuris sėja netektis ir mirtį. Jis puikiai žinojo, kad dėl mafijos grupių kaltės Meksikoje kasmet prarandama iki 20 tūkstančių jaunų žmonių gyvybių, kad kaip tik Morelijos miestas buvo vienas pagrindinių šalies organizuoto nusikalstamumo centrų. Be abejonės, yra svarbu spręsti ir aktualias socialines problemas, todėl „laikydamiesi Jėzaus rankos mes galime drąsiai sakyti, kad yra metas aiškinti, jog daugeliui jaunų yra lemta likti skurde, negauti reikiamo išsilavinimo ir likti visuomenės pakraštyje, jeigu neprisitaikys prie korumpuotos terpės įpročių“. Padedant Jėzui Kristui, galima įveikti asmeniškumą žlugdančias nuostatas, kad jauniems žmonėms vienintelis kelias „prasimušti“ – tapimas išnaudojamais samdiniais kažkokių „šulų“ ambicijų ir įgeidžių patenkinimui. Kiekvienoje, netgi pačioje sunkiausioje situacijoje reikia apkabinti Jėzaus Kryžių ir niekada nepaleisti Jo rankos, net kai blogis deda visas pastangas ją išplėšti. Nesėkmėje parkritus, reikia nieko nelaukiant keltis ir toliau žengti į priekį, kadangi pralaimėjimas yra ne gyvenimo klaidų sąlygotas nuopuolis, bet negebėjimas atsikelti įsikibus į ištiestą ranką Jėzaus, kuris vienas gali padėti atsinaujinti ir perkeisti save.

Šventasis Tėvas, tęsdamas jaunus žmones padrąsinančią temą, pastebėjo, kad Jėzus Kristus gali atsiųsti ir brolį ar seserį, kurie nori padėti atsikelti suklupus, ir nereikia tos pagalbos atmesti, nereikia gėdytis ir pripažinti savojo silpnumo. Nereikia sakyti šalia esančiam tikrajam pagalbininkui: „Nežiūrėk į mane, nes esu purvinas, esu beviltiškai smukęs“, bet drąsiai priimti siūlomą pagalbą, kuri padėtų atsikelti ir nuvalyti purvą, kad vėl atsiskleistų vidinis sielos turtingumas, leidžiantis viską pradėti iš naujo su nešamais tos atsinaujinančios veiklos vaisiais. Pagalbininkui, matančiam, kad draugas paslydo ir parpuolė, nereikia į jį žvelgti iš aukšto su pamokymais, bet pasilenkti ir išklausyti. Tai gali suteikti jėgų atsikėlimui. Labai dažnai tokia „išklausymo terapija“ yra užmirštama, nors toks dalijimasis skausmu ir išgyvenimu yra galinga priemonė, skatinanti priimti Jėzaus vardu siūlomą pagalbą. Jaunam žmogui, pasirengusiam padėti savo artimui, buvimas Geruoju samariečiu, gyvenimas atskleidžia tikrąją prasmę ir grožį, patvirtinant, kad jis vertas pastangų, vertas duoti kitiems tai, ką turime geriausio, taip tampant raugu, druska ir šviesa savo draugams, kaimynams, šeimai ir bendruomenei. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus priminė dar vieną svarbų evangelinį Jėzaus patarimą: būti gudriems kaip žalčiai, bet nuolankiems kaip balandžiai. Taigi, jauniems žmonėms turi pakakti išmanumo, kad neliktų naivūs visuose aplinkybių išbandymuose ir galimuose pavojuose. Bet kartu jie turi būti kuklūs, paprasti, kupini gerumo ir švelnumo: tos vertybės yra artimai susietos. Tik taip įmanoma nenuvertinti savęs, netapti vartojama preke kitų panaudojimui ir išmetimui, kai nebesi reikalingas. Taip dažnai būna išmetimo kultūroje.

Šeima – pirmoji mokykla

„Galbūt savojoje gyvenimo kelionėje jūs neturėsite prie durų paskutinio modelio automobilio, jūsų kišenės gal nebus prikimštos pinigų, bet turėsite kažką kita, ko niekas negali atimti ir pakeisti: tai – patirtis būti mylimu, gerbiamu, apkabintu ir palydėtu, kaip šeimos ir draugiškos bendruomenės dalis“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Ši patirtis įgalins pakelti galvą ir be materialinių gėrybių gausos išlaikyti žmogiškąjį orumą, Dievo suteiktą vertę ir atvirą viltį būti savosios šalies ateitį sprendžiančiu turtu. „Šiandien Viešpats vėl šaukia jus, vėl traukia prie savęs, kaip kad buvo su indėnu Chuanu Diegu. Kaip ir jį Viešpats kviečia jus statyti šventovę“, – aiškino popiežius Pranciškus, primindamas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą jaunam indėnui 1531 metais Gvadelupėje ir jam perduotą prašymą pastatyti šventovę, ilgainiui tapusią svarbiausia visos Meksikos mastu. Tačiau šventovės statybą reikėtų suprasti ne tik kaip pastatą fizine prasme, bet ir kaip bendruomenę – parapiją ar net visą savąją tautą. Buvimas vertingais krikščioniškos bendruomenės nariais, suvokimas savęs, kaip atsakingo valstybės piliečio, yra, anot Šventojo Tėvo, geriausias priešnuodis visoms minėtoms grėsmėms, nes padeda jausti priklausomybę didžiajai Dievo vaikų šeimai. Kita vertus ir įsiliejimas į didesnę ar mažesnę bendruomenę neturi reikšti bėgimo nuo iškilusių problemų, kurios egzistuoja gyvenime, neturi reikšti kasdienių iššūkių vengimo. Tai yra kvietimas išeiti ir skelbti, kad jaunystė yra didelis turtas, kuris negali būti paaukotas kitiems abejotiniems tikslams ar išvis pasmerktas praradimui. Šis turtas yra Dievo dovana kiekvienai tautai, kurią reikia saugoti, brandinti ir dėti ateities pagrindus.

Popiežius Pranciškus, kaip ir reikėjo tikėtis, kalboje jauniesiems meksikiečiams ypač akcentavo šeimos svarbą. Šeimose mes mokomės solidarumo, mokomės bendrauti, apmąstyti gyvenimo prasmingumą, žengti į priekį, su tarpusavio pagalba spręsdami vieni kitų problemas, mokomės tarpusavyje pasitarti, sustiprinti, apkabinti ir pabučiuoti. „Šeima yra pirmoji tautos mokykla ir tik joje galite pastebėti ir suvokti tą turtą ir vertingumą, kurį kiekvienas turi savyje“, – tvirtino Šventasis Tėvas, kurį galima pavadinti „šeimos Popiežiumi“ dėl didžiulio pastoracinio dėmesio jai, dabar išgyvenančiai sunkų metą. Jis pabrėžė, kad visuomenė ir valstybė niekada negali palikti šeimos stiprinimo reikalų politikos paraštėje, nes šeima yra kertinis akmuo, ant kurio statoma tautos egzistencija. Ta proga galima paminėti popiežiaus Pranciškaus maldos intenciją kovo mėnesiui: „Kad sunkumų slegiamos šeimos sulauktų joms reikalingos paramos, kad vaikai galėtų augti sveikoje ir ramioje aplinkoje“. Gavėnios metu laukiant Kristaus Prisikėlimo šventės (Velykų), tas rūpestis šeima turi būti išreikštas ne tik maldomis, bet ir Gailestingumo darbais. O baigdamas pokalbį su jį džiugai pasitikusiu Meksikos jaunimu, Šventasis Tėvas dar kartą pakvietė atsakingai suvokti, kad jauni žmonės yra tikrasis šalies turtas ir turi ginti savąjį orumą ir teises, nepasiduodamas klaidingoms vilionėms. Jeigu dėl to iškyla abejonių, linkėjo „žvelgti į Jėzų Kristų, kuris yra tikroji Viltis“ ir kuris sugriaunąs visas blogas pastangas padaryti jaunimą nereikalingą ar jį panaudoti piktam kitų žmonių ambicijų patenkinimui. Popiežiaus Pranciškaus siūlymu visi susirinkusieji maldoje kreipėsi į Gvadelupės Dievo Motiną, prašydami padėti suprasti Dievo duotą jaunystės turtą, jį branginti širdyse ir drąsiai žengti per gyvenimą su krikščionišku orumu.

© 2016 „XXI amžius“