Šventinis jaunavedžių susitikimas

Jaunavedžiai ir sutuoktiniai atnaujina santuokos priesaiką Eucharistijos šventimo metu po homilijos Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Imanto Mieliulio nuotrauka

Šventosios Eucharistijos šventime už jaunavedžius ir visus sutuoktinius Giedrius Gelažnikas skelbia Gerąją Naujieną iš apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams Tomo Jundulio nuotrauka

Vasario 13-osios vakarą Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje vyko klebono mons. Vytauto Grigaravičiaus ir ses. Ramutės Budvytytės (parapijos šeimų sielovados vadovės) inicijuotas šventinis susitikimas su jaunavedžiais, 2014–2015 metais šioje Bazilikoje priėmusiais santuokos sakramentą. Mums ir dar keletui kitų parapijos jaunų šeimų bei sužadėtinių vadovų poroms, taip pat teko šiek tiek prisidėti ruošiantis šiai šventei. Didžiausias iššūkis buvo pati šventės idėja. Daug svarstėme, kalbėjomės su kitomis šeimomis, kas jauniems sutuoktiniams aktualu, ką norėtų išgirsti iš kitų, gilesnę santuokos patirtį turinčių porų. Sutarėme savo šeimose melstis už visus jaunavedžius.

Siunčiant pakvietimus jaunavedžiams vis kildavo abejonių, o jei neateis nė viena pora. Tiek pasiruošimo... Bet Dievo malonė veikia – į kvietimą atsiliepė nemažas būrys jaunavedžių ir tai visus nuoširdžiai pradžiugino.

Kiekvienai porai buvo išdalinta po degančią žvakelę, simbolizuojančią jų meilę ir Kristaus šviesą, kviečiančią širdyse išgyventi santuokinės bendrystės džiaugsmą. Prieš šv. Eucharistijos šventimą vyko katechezė, kurioje klebonas mons. V. Grigaravičiaus aiškino apie santuokos priesaikos reikšmę. Vėliau klausėmės trijų šeimų liudijimų apie tai, ką joms reiškia santuokos sakramentas ir kaip jos patiria Dievo malonę.

Pirmieji liudyti buvo pakviesti Rasa ir Dainius Eidukevičiai (santuokoje gyvenantys 4,5 metų), bet netikėtai sukarščiavus jų kūdikiui, vyras liko su vaikais ir savo šeimos patirtimi pasidalino žmona. Rasa kalbėjo apie įvairius sunkumus, patiriamus auginant vaikus, laiko bei dėmesio vienas kitam trūkumą, apie tai, kaip Dievas visu tuo pasirūpina, suteikia jėgų ir stiprybės. Ji dalinosi patirtimi apie maldos galią, patiriamą maldos grupėje, skirtoje jaunoms šeimoms. Visa tai sustiprino mus ir padrąsino, stengtis atrasti daugiau laiko bendrai maldai, dvasingumui.

Antrieji kalbėjo Venta ir Vladimiras Donecai (susituokę 6 metai). Labiausiai įsiminė tai, jog Vladimiras augo netikinčioje šeimoje, nebuvo priėmęs nė vieno sakramento. Tačiau būsimos žmonos, Ventos, paragintas priėmė Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus ir abu susituokė bažnyčioje. Po vedybų jiems teko patirti dar vieną išbandymą dėl, kaip pats Vladimiras minėjo, jo paties neatvirumo. Bet malda ir žvilgsnis į Nukryžiuotąjį, Jo kančią ir mirtį visam laikui įstrigo jo širdyje. Pasak Vladimiro ir Ventos, jie yra tikri, kad gyvenant su Dievu, galima ištverti visas negandas ir sunkumus.

Trečioji sutuoktinių pora – Virginija ir Tomas Junduliai (santuokoje 13 metų). Jie gražiai paliudijo apie santuokos priesaikos reikšmę jų gyvenime. Kalbėjo apie tai, kaip vestuvių dieną švelniai ir jautriai ištarti vienas kitam priesaikos žodžiai kasdieninių rūpesčių akivaizdoje nebeatrodo taip „saldžiai“. Dėkodami Dievui už tai, kad stiprina juos, jų bendrystę, visas susirinkusias poras paragino dažniau prisiminti santuokos priesaikos žodžius.

Visi trys liudijimai paliko neišdildomą įspūdį. Kiekvienai šeimai baigus kalbėti, norėjosi prieiti ir asmeniškai padėkoti, kad sutiko pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais, patirtimi, juk tam reikia ypatingos brandos bei pasiryžimo. Tai tapo reikšminga ir dvasiškai auginančia dovana šiems jaunavedžiams.

Šv. Mišiose dėkojome Dievui už sutuoktinių meilę ir meldėme jiems Dievo palaimos vedybinio gyvenimo kelyje. Žodžio liturgijoje teko garbė mums su vyru skelbti Dievo Žodį. Dėkoju Dievui už įkvėptą drąsos dovaną mano vyrui Giedriui pirmą kartą viešai paskelbti Kristaus Gerąją Naujieną visiems susirinkusiems.

Per homiliją labiausiai sužavėjo klebono pasakojimas apie tai, kad jis meldžiasi už sutuoktinius, kad jie jam rūpi, kad jaučia atsakomybę už jų gyvenimus. Tai – labai svarbi žinia, kuri padeda dar labiau pasijusti Bažnyčios bendruomenės dalimi. Juk gera, kai žinai, kad yra žmonių bendruomenė, kuri ne tik savo maldomis laimina, bet ir visada laukia, pasiruošusi priimti, išklausyti, padėti ar tiesiog džiaugtis kartu.

Nepaisant to, kad mūsų šeimos santuoka vyko prieš aštuonerius metus ne šioje parapijoje, mums buvo be galo malonu ir prasminga mintimis sugrįžti į tą ypatingą, dieną. Labiausiai įsiminė ir padėjo dar giliau išgyventi maloningą Dievo meilės jėgą santuokos priesaikos atnaujinimas. Jaučiau malonų jaudulį, tiek klausydama nuoširdžiai mano sutuoktinio tariamų priesaikos žodžių, tiek pati prisiekdama.

Prasidėjus Aukos liturgijai, prie altoriaus buvo nešamos atnašos: žvakė – už 2014–2015 metų jaunavedžius, kad Kristaus šviesa šviestų juose (nešė sutuoktiniai Beata ir Linas Sabaliauskai), duona ir vynas (atnešėme mes – Kristina ir Giedrius).

Šv. Mišių pabaigoje jaunavedžiams ir sutuoktiniams bei visiems dalyviams buvo suteiktas iškilmingas palaiminimas. Skambant pabaigos giesmei (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, iš beribio dangaus“), meldėme, kad jaunavedžiai būtų pripildyti Dievo malonių gausos. Po to visi rinkomės agapei ir pabendravimui bazilikos Parodų salėje, kur buvo jauki aplinka bei išradingai papuoštas šventinis vaišių stalas. Prie arbatos ar kavos puodelių jaunavedžių poros asmeniškai šnekučiavosi tarpusavyje, bendravo su klebonu mons. V. Grigaravičiumi, ses. Ramute bei kitomis mūsų parapijos šeimomis. Jaunavedžiai džiaugsmingai dėkojo, kad buvo pakviesti dalyvauti šioje jiems skirtoje šventėje, kurioje giesmė, malda, žvakučių šviesa, už juos aukojama šventoji eucharistinė auka ir atnaujinta santuokos priesaika jų širdis pripildė gyvojo Kristaus palaimos. Praėjusią vasarą susituokusi pora džiaugėsi savo nauju supratimu ir patirtimi, kad, praėjus vos pusei metų, galėjo vėl atnaujinti savo santuokos priesaiką.

Jaunavedžių akys spinduliavo meile vienas kitam ir visi dalyvavę šventėje buvo paliesti Kristaus gerumo ir palaimos.

Kristina ir Giedrius Gelažnikai

© 2016 „XXI amžius“