Apie misijas Afrikoje ir džiaugsmą

Vasario 11 dieną „Forto dvaro“ kavinėje, Kauno senamiestyje, surengtas antrasis šiais metais Miesto misijų vakaras iš ciklo „Kunigai kavinėse“. Jame apie savo studijas bei misijas Afrikoje, toleranciją bei gailestingumą su gausiai dalyvavusiais kauniečiais (tarp jų buvo daug jaunų žmonių) dalijosi t. Eugenijus Markovas SJ. Vakaro svečias nuotaikingai, netgi parodydamas autentiškų afrikietiškų daiktų, pasakojo, ką patyrė šiame žemyne, kuo patraukia jo gyventojai, jų spalvinga kultūra, religingumas, požiūris į gyvenimą.

Iš viso 11 metų jėzuitiškoms studijoms skyręs t. E. Markovas pasakojo į Keniją (vėliau lankėsi ir Ugandoje bei kitur) studijų vykęs savo noru, norėdamas pažinti šį žemyną iš arti ir dalyvauti misijose (lietuviai jėzuitai žinomi pasaulyje savo misionieriška veikla, pavyzdžiui, Andrius Rudamina buvo pirmasis lietuvis misionierius Kinijoje). Tuo noru grįsdamas savo prašymą Jėzaus Draugijos vyresnybei, brolis jėzuitas išvyko į tolimą ir šiek tiek stereotipiškai vertinamą kraštą. Tikroji Afrika, pasak jo, prasideda piečiau Sacharos dykumos. Šio žemyno istorijoje iš tikrųjų daug kraujo, žudynių, tačiau tai ir žmonės, gyvenantys skurdžiai, tačiau turintys didžiulį dvasinį potencialą, labai gyvai tikintys ir ekspresyviai reiškiantys savo meilę Dievui, kupini gyvenimo džiaugsmo. Vakaro svečias pabrėžė, kad Kenijoje ypač vertinamos žinios, išsilavinimas. Lankyti mokyklą ten yra prestižo dalykas. Nors vaikai klasėse turi tik labai kuklias mokymosi priemones ( pieštukus, bloknotėlius), tačiau kasdien eiti mokyklą, dėvėti uniformą ir avėti batus, kuriuos kasdien kruopščiai valo batų tepalu, jiems yra didžiausias džiaugsmas. Jie smalsūs, nori pažinti, moka žaisti, yra guvūs ir linksmi. Ir kiekviena šeima, turinti stogą virš galvos, bananų košės ir leidžianti vaikus į mokyklą, laiko save laiminga. Moterys ant galvų beveik tiesiogine prasme neša visą Afriką – rūpinasi gausiomis šeimomis.

„Afrikos gyventojai turi natūralaus džiaugsmo, kurio neturi vakariečiai ir jaučiasi nelaimingi, nes negali įgyvendinti visų šiandienos galimybių“, – sakė t. E. Markovas, atkreipdamas dėmesį, jog afrikiečiai moka dėkoti Dievui už tai, ką turi (nors, pavyzdžiui, milijonas žmonių gyvena Nairobio lūšnyne).

Svečias papasakojo apie labai gyvą, 3–4 valandas trunkančią šv. Mišių liturgiją, kurioje visi – ir dvasininkai, ir patarnautojai, ir visa bendruomenė – šoka Garbės himną. „Ten Kristaus žodis gyvas, labai gyvas“, – sakė studijų ir misijų Afrikoje įspūdžiais besidalydamas vakaro svečias, papasakodamas, kaip iškilmingai ten prie altoriaus atnešama Evangelijų knyga, visiems giedant. Kristaus žodis yra kaip ugnis, dėl to negalima Jo negarbinti.

Vakaro dalyviai su džiaugsmu ir dėkingumu broliui jėzuitui klausėsi šių gyvų, nuotaikingų mūsų laikų misionieriaus minčių, praplėtė akiratį ir sykiu galėjo išgyventi Bažnyčios visuotinumą, kuris siunčiamas gailestingumo glėbiu apglėbti visus Dievo vaikus pasaulyje.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

© 2016 „XXI amžius“