Vienuolė sesuo Pranciška: „Amžinieji įžadai – lyg priesaika sutuoktiniui“

Šiais metais pirmą kartą vykusiuose „Metų jonavietės“ rinkimuose „Metų vertybių puoselėtoja“ paskelbta sesuo Pranciška Neringa BUBELYTĖ. Interviu su ja išspausdintas „Jonavos žiniose“.

Sesuo Pranciška dažnai groja gitara

Sesuo Pranciška susiima abitą ir sėdasi prie automobilio, kuris jai reikalingas kaip ir bet kuriam iš mūsų kasdieniniame darbe, vairo. Bet kažkodėl neišdrįstu jos paklausti, ar vienuoliškas abitas netrukdo išminti sankabos. Nedrįstu paklausti ir to, ar netikėtai prieš pat nosį užsidegus raudonam šviesoforo signalui iš jos lūpų gali išsprūsti necenzūrinis žodis. Tačiau pasikalbėjus su Pranciška tarsi kortų namelis sugriūva stereotipai. Jauna moteris gyvena socialiai aktyvų gyvenimą ir dienų neleidžia užsidariusi celėje – taip gali pasirodyti tik mums, pasauliečiams.

Jauna vienuolė turi ir savo „feisbuko“ paskyrą, tačiau socialiniame tinkle būna gana retai. „Man tai nelabai patinka, pasidomiu tik, kuo gyvena mano jaunimas“, – sako, ir dar priduria, kad tam trūksta ir laiko. Pokalbis su Jonavoje gyvenančia ir dirbančia seserimi Pranciška – apie viską. Iškalbi moteris dega tikra gyvenimo aistra.

* * *

Pranciška, koks jūsų tikrasis vardas?

Sesuo Pranciška Neringa. Pranciškos vardą gavau jau vienuolyne. Tačiau abu vardai – ir Pranciška, ir Neringa – yra įrašyti mano pase.

Jūs jonavietė?

Esu kilusi iš Joniškio rajono Skaistgirio parapijos, o Jonavoje esu jau aštuntus metus. Mes – kelios seserys – čia dirbame ir gyvename.

Atleiskite už naivų klausimą, tačiau ką dirba vienuolės?

Dvi seserys yra prie bažnyčios įkūrusios vaikų dienos centrą, viena dirba kaip socialinė darbuotoja. Aš sekmadieniais vedu katechezės užsiėmimus vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems, dirbu Bukonių pagrindinėje mokykloje tikybos mokytoja, esu Jonavos Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio ugdymo fakulteto lektorė ir dar atsakinga už daugybę sričių, pvz., visuomeniniais pagrindais dirbu Užsienio lietuvių sielovados referente, esu Jonavos Pranciškoniškojo jaunimo brolijos dvasinė asistentė.

Sekmadieninė mokykla – užsiėmimai vaikams, kuomet jie ruošiami Pirmajai Komunijai? Teko girdėti, kad mamos piktinasi dėl to, jog į šiuos užsiėmimus reikia vaikščioti, norint „susitvarkyti“ Pirmosios Komunijos reikalus.

Susitvarkyti... Nežinau, iš kur tas žodis. Sekmadieninė mokykla yra ne tam, kad paruoštume vaikus ar suaugusius sakramentams, bet tam, kad paruoštume juos dvasiniam gyvenimui. Mes tai vadiname susitikimu su Jėzumi – su gyvu, prisikėlusiu, tikru, realiai esančiu. Kol žmogus nesusitinka gyvenime Jėzaus, jis jaučiasi minios dalimi ir taip gyvena. Arba būna dar blogiau, jis jaučiasi sraigteliu kažkokiame mechanizme. Susitikimas su Jėzumi žmogaus gyvenimą apverčia aukštyn kojomis, išlaisvina jo orumą, vertybes, žmogiškumą. Sekmadienis – bendruomenės diena, mes ją vadiname Kristaus Prisikėlimo diena. Kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos. Žmonėms mes suteikiame šansą susitikti Dievą.

Sakramentai yra tarpinė stotelė, priemonės žmogaus dvasiniame gyvenime, tačiau anaiptol – ne tikslas. Aš nežinau, kas žmones suklaidino, net neįsivaizduoju.

Matyt, šiuos dalykus mes visi dar mename iš savo vaikystės. Tėvai ir seneliai sakydavo, kad reikia „sutvarkyti“ vaikus ir privesti juos Pirmosios Komunijos.

Bet šiandien Bažnyčia taip nemąsto. Sakramentai nėra tikslas. Ir kol mes savo bažnyčioje, būdami pakrikštyti, galvojame, kad sakramentai yra mūsų tikslas (susitvarkiau ir išėjau), toks mąstymas yra mūsų nelaimė, mūsų pražūtis.

Kodėl?

Todėl, kad po to nieko nelieka. Žmonės tarsi būtų vieną savo gyvenimo etapą pasiekę ir viskas. Antra vertus, taip mąstant sakramentai tampa mūsų stabu. Bet pirmasis Dievo įsakymas sako: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“. Kitaip tariant, „eik į santykį su Manimi, pasitikėk Manimi kiekvieną dieną, mokykis dvasingumo, priimk sakramentus, atlik išpažintį, pripažink, kad tu esi nuodėmingas žmogus, kad sugebi net septynis kartus per dieną nusidėti...“

Pirmas Dievo įsakymas yra pats svarbiausias. Mes galvojame, kad nenusidedame. Dar ir kaip! Jau vien todėl, kad sakramentą paverčiame stabu. O kur gyvasis Dievas? Kur reali draugystė su Jėzumi ir Jo įtaka konkrečiam žmogaus gyvenimui? Kur abipusis bendravimas?.. Man atrodo, kad tai gyvenime svarbiausia! „Susitvarkiau...“ Šitas žodis šiame kontekste yra tik žmonių nelaimė.

Žmonės į bažnyčią ateina ne tik tada, kai Krikšto, Pirmosios Komunijos reikia vaikams, tačiau ir tada, kai prireikia „šliūbo“.

Mes parapijoje rengiame užsiėmimus ir suaugusiems. Jie vadinasi „Alfa kursas“ ir suaugusiųjų katechumenatas. Ateina ir santuokoje gyvenantys, ir pavieniai žmonės. Kalbame įvairiomis temomis.

Būna, kad žmonės galvoja, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, karjera, geras vardas, pinigai, o šeima – tarp kitko. Aš net suaugusiems pateikiu tokią sąžinės peržvalgą, ir paklausiu, ar myli savo sutuoktinį labiau nei vaikus? Toks klausimas nustebina. Juk vaikai, sako, svarbiausia. „Ne, – sakau. – Kam davėte priesaiką prie altoriaus? Vaikams? Ar sutuoktiniui?“ Sutuoktiniui. Bet ką, klausiu moters, tu su juo padarei? Palikai jį, nes rūpiniesi vaikais. Ir mes matome pasekmes. Vaikams galima atiduoti visą save kaip į kiaurą maišą. Jie visada ims ir niekada nebus gana. Bet išties gyvenimo tiesa kitokia. Daugybė pavyzdžių, kai apleistas sutuoktinis pasuka kairėn arba įbrenda į kokią priklausomybę. Bet jei sutuoktiniai vienas kitą labai myli, jei rodo vienas kitam meilę, švelnumą ir dėmesį, vaikai savaime jaučiasi saugūs ir mylimi vien žiūrėdami į savo tėvus. Čia tėvų atžvilgiu yra jų pagrindinis poreikis. Vaikai visada atsimena savo tėvų tarpusavio meilę, o ne tai, kad trūko kažkokio gražaus žaislo ar geresnio duonos kąsnio. Užaugę tokioje aplinkoje jie gali mylėti ir kitus. Bet mes daugybę pagrindinių vertybių esame nuvertinę, apvertę aukštyn kojomis, tarsi nebeatpažintume savo žmogiškos prigimties.

Kristaus mokslas bei Jo įkurta Bažnyčia ir yra tam, kad saugotų žmogaus prigimtį, gautą iš paties Kūrėjo, nežalotų jos, neneigtų, neiškreiptų, nepriešpastatytų sau.

Sekmadieninė mokykla dar tik pradeda pirmuosius užsiėmimus. Ar būna nepatenkintų tėvų dėl to, kad vaikus reikia į šią mokyklą atlydėti?

Kasmet tokių tėvų mažėja. Gal jie pamatė, kad gatvė, mokykla, internetas, televizija jų vaikų neapsaugos, neišaugins dorais žmonėmis. Kuo toliau, tuo labiau patys tėvai jaučiasi bejėgiai prieš visą tą kultūrą. Tėvai patys palydi vaikus, domisi, būna, dalyvauja. Be to, mūsų pamokos nėra nuobodžios. Siunčiame vaikus su tėvais į Kauną pasivaikščioti po senamiestį, dalyvauti vaikų šv. Mišiose Arkikatedroje Bazilikoje, apsilankyti „Marijos radijuje“. Užsiėmus sekmadieniais veda ir savanoriai pasauliečiai, kurie pasakoja apie save, savo veiklą parapijoje.

Mūsų komandoje – ir zakristijonas, ir vargonininkas, ir aktyvūs parapijiečiai. Pakeitėme tą seną tradiciją, kad vesti užsiėmimus ir ruošti vaikus būtinai turi tikybos mokytojai. Ir „mokytojiškas“ stilius čia nelabai tinka. Ne visi mokytojai turi ir ugnelės perteikti aistrą, kuria mes gyvename šitoje parapijoje.

Tarp mūsų yra pranciškonų pasauliečių narė, ateina „Caritas“ atstovė. Praėjusiais metais ji su vaikais vyko net į sąvartyną aplankyti ten gyvenančių žmonių, juos sušelpti. Užsiėmimus vedantis zakristijonas vaikams parodo zakristiją, savo spintas. Nusiveda vaikus prie klausyklos. Pranciškonų pasauliečių ordino atstovė, kuri yra pirmoji pranciškonų pasaulietė Jonavoje, atsineša šv. Pranciškaus paveikslą, vienuolišką drabužį abitą, pasakoja apie simbolius, apie savo veiklą. Būna tikrai įdomu. Tėvai irgi pirmą kartą girdi tokius dalykus, o čia – žmogus, kuris jau tuo gyvena!

Dirbate tikybos mokytoja Bukonyse ir, žmonės kalba, kad darote ten stebuklus.

Aš stebuklų tikrai nedarau. Tik meldžiuosi ir stebiu. O Dievas daro, net man pačiai stebintis. Prieš trejus metus aš buvau pakviesta dirbti Bukonių pagrindinėje mokykloje tikybos mokytoja. Kartą pamačiau, kad sekmadieniais bažnyčioje labai mažai žmonių, vos kelios senyvo amžiaus moterys. Nesupratau, kaip taip gali būti, juk Bukonių miestelis didelis. Pradėjau ieškoti galimybių, ką galiu padaryti. Pernai žiemą aš pakviečiau vaikus. Parapija Jonavos klebono kun. Audriaus Mikitiuko dėka yra gavusi autobusiuką, ir man šovė į galvą mintis, kad reikia iš kaimų atsivežti vaikus. Dauguma jų – iš socialiai remtinų šeimų. Pradėjome sekmadieniais juos vežti į bažnyčią, autobusiuką vairavo vyrai savanoriai, paskui dar prisidėjo dvi jonaviečių šeimos. Tai buvo avantiūra, kuri atsipirko. Vaikai mano idėja patikėjo ir tapo nepaprastai uolūs. Tokių vaikų buvo maždaug penkiolika. Berniukus išmokiau patarnauti prie altoriaus, mergaites – giedoti, aš pati groju gitara. Taip ir gyvename nuo praėjusios žiemos. Pernai per Velykas didžioji jų dauguma buvo pakrikštyta. Dar po mėnesio jie gavo Pirmąją Šv. Komuniją. Dabar vaikai kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, o įdomiausia tai, kad bažnyčios jie neapleido net per vasarą, kai man Bukonių mokykloje buvo atostogos.

O koks buvo jūsų pačios kelias? Galbūt irgi kažkas paėmė už rankos ir atvedė į bažnyčią?

Aš Jėzų sutikau būdama 18 metų, kai baigiau 12 klasių. Pirmas susitikimas su juo įvyko, kai man buvo 16 metų. Tada buvau baigusi 10 klasių, ir mūsų parapijoje vaikus ruošė Pirmajai Komunijai. Kaip sakė mano tėvai, reikia, nes juk „šliūbo“ norės. Kas tas „šliūbas“, tada nežinojau. Mano tėvai nebuvo praktikuojantys katalikai. Aš pati buvau auklėjama mokykloje ateistiškai ir net vadovavau ateistų būreliui. Apie Dievą nieko nežinojau. Net seneliai ir močiutės man nesugebėjo to perteikti. Bažnyčioje nešventėme nei Kalėdų, nei Velykų. Bet kai buvau 18 metų, į mūsų parapiją atvyko keli jaunuoliai, kurie grojo gitara ir giedojo įspūdingo grožio giesmes. Jie paprašė mano leidimo už mane pasimelsti. Galvojau: juk neskaudės, tegul meldžiasi, nors nesupratau, ką jie turi mintyse. Ir jie, sudėję ant manęs rankas, pasimeldė tris kartus. Netrukus jie išvyko, ir po tos paskutinės maldos, kurią jie atliko tiesiog autobusų stotelėje, kai aš juos išlydėjau, manyje tarsi kažkas trūko. Grįžau namo, apsipyliau ašaromis ir nesupratau, kas su manimi vyksta. Išgyvenau tokią Dievo meilę. Nemoku tai apsakyti, tai reikia patirti. Ir aš supratau, kad niekas manęs gyvenime taip nemylėjo, nemyli ir nemylės kaip Jėzus. Jis yra tas, kuris gali man duoti tai, ko reikia mano širdžiai. Man tarsi jo veidas išniro prieš akis. Supratau, kad aš esu įsimylėjusi Jį ir be Jo gyventi jau negaliu.

Paskui, neva „atsitiktinai“ į rankas pakliuvusios knygos paakinta, nutaikiau progą ir atlikau viso gyvenimo išpažintį, apraudodama visas savo nuodėmes, ką buvau paauglystėje prisidirbusi. Juk buvau visokia, ir visko buvo. Pasibaigus vasarai, pradėjau studijuoti medicinos mokykloje Šiauliuose, lankiau katalikišką jaunimo grupę, susikūrusią prie vienos iš bažnyčių. Kartais ją aplankydavo ir pranciškonų brolis Gediminas. Jis buvo pirmas vienuolis, kurį aš pamačiau savo gyvenime. Jo apdarai man atrodė labai keisti, bet tai, kaip jis meldėsi, kaip šlovino Dievą ir kokios jis buvo dvasios, mane pakerėjo. Labai norėjau išgyventi, ką maldoje ir šlovinime išgyveno ir jis. Paskui Dievas pradėjo mane vesti net ne žingsniais, o sparčiais šuoliais Matyt, buvau jautri Jo balsui. Buvo labai daug ženklų. Supratau, kad esu pašaukta gyventi Dievui. Taip atėjau į vienuolyną.

Kada tapote vienuole?

1992 metais įstojau į medicinos mokyklą, o 1993-iųjų žiemą tapau kandidate pas seseris Kaune. Pusė metų praėjo nuo mano atsivertimo. Baigiau studijas, o po trieų metų, 1995-ųjų liepą, buvo mano įvilktuvės. Tada gavau naują vardą ir abitą. Dar po dvejų metų daviau pirmus laikinuosius įžadus, po ketverių – amžinuosius.

Kas yra tie amžinieji įžadai?

Tai – pasižadėjimas gyventi skaistume, klusnume ir neturte dėl Jėzaus, dėl Dangaus Karalystės. Tai – dvasinė santuoka su Juo. Mes, seserys, esame kaip sužadėtinės, kurios laukiame amžinųjų vestuvių danguje, ir jos tikrai bus. Jėzus Biblijoje apie tai kalba.

Ir niekada savo pasirinkimu nedvejojote? Juk gyvenime nutinka visko – kunigai palieka kunigystę dėl meilės.

Visada tikrinau save ir tebetikrinu. Tai man duoda tik stipresnį stuburą. Tačiau daugybė dalykų nublanksta prieš tai, ką dabar aš turiu. Juk šeimos irsta. O žinau, kad Dievas manęs niekada neišduos, nes Jis pats yra ištikimybė.

Išoriškai mūsų gyvenimas yra labai panašus į tų, kurie gyvena šeimose. Bendruomenė yra šeima, įsipareigojimai yra tokie pat kaip ir šeimoje, ištikimybė yra tokia pat kaip ir sutuoktinių, ir ją sulaužyti galima lygiai taip pat kaip ir gyvenant šeimoje. Abitas neapsaugo mūsų nuo nuodėmės, nuo blogio, nuo pagundų. Šiandien žmonės nenori tuoktis, nenori prisiekti vienas kitam. Kodėl? Sako, kad bijo, nežino, kas bus rytoj. Bet aš lygiai taip pat bijau. Aš nežinau, kas bus rytoj. Aš esu toks pats žmogus – su tokia pačia prigimtimi kaip ir kiekvienas. Turiu jausmus, turiu pagundas, aistras. Mano smegenų niekas neišoperavo, mano moteriškumo niekas nepanaikino. Bet koks yra skirtumas? Aš pasitikiu Dievu, aš savo gyvenimą atidaviau į Dievo rankas. Ir kiekvieną dieną prašau Jo malonės ištverti iki galo.

Manau, kad šeimose yra lygiai tas pats. Nė vienas nėra apsaugotas. Bet ko reikia? Reikia prašyti Dievo palaimos, apsaugos, globos. Aš kaip ir daugybė kitų esu silpnas žmogus. Žmonės galvoja, kad apsivelki abitą, ir jokių problemų nelieka. Tai – netiesa.

Dirbate su vaikais, o jie, žinoma, yra smalsūs. Klausia, ar nenorite ištekėti?

Klausia. Bet sakau, kad nėra tokio vyro, kuris pilnai patenkintų mano širdį. O nuo nupuolimo mes nė vienas neapsaugotas. Mūsų gyvenimas yra trapus. Todėl mums ir reikia kasdienio, realaus, gyvo Dievo, Jo Žodžio ir Jo Aukos pavyzdžio Jėzaus Kristaus asmenyje.

Pranciška, kiek jums metų?

40.

Atrodote gerokai jaunesnė.

„Tai žinoma! Vienuolės juk nesensta!“ – linksmai nusijuokia sesuo Pranciška.

Kalbėjosi Jurgita LIEPONĖ

„Jonavos žinios“

© 2016 „XXI amžius“