Mums rašo

Lietuviškas mokinių mandagumas

Dažnokai tenka važiuoti maršrutiniu autobusu iš Svėdasų į Anykščius ir atgal, tad pastebėjau mūsų kultūrai svetimų, nesuprantamų, tiesiog perverstų ir gal net pražūtingų lietuviško mandagumo apraiškų. Nauji papročiai ir blogis auga ir dar didesnį blogį gimdo.

Prieškariu ir net sovietmečiu buvo priimta, visose gero elgesio taisyklėse skelbiama, kad įlipant į autobusą jaunam vyrukui ar mergaitei dera pirmiausia praleisti vyresnius žmones, ypač moteris. Deja, ryte važiuodamas pastebėjau visai atvirkščią vaizdą – ir Pauriškiuose, ir Leliūnuose, ir Čekonyse sustojus pirmiausia į autobusą su trenksmu ir šiokia tokia energija suguža maži ir didesni mokinukai, o jau po to įlipa juos mandagiai praleidę suaugusieji. Vyresniesiems atsisėsti tenka tik tada, kai lieka laisvų vietų, kad kas užleistų vyresniam vietą, – retas atvejis. Panašūs vaizdai ir vakare, jaunuoliai tarsi vadovaujasi senu, jau sovietmečiu girdėtu posakiu: „Kai būsiu senas pastovėsiu“. Jei būtum iš kur toliau atvykęs gal ir pagalvotum, kad ir turi būti taip, kad jauniems visur keliai...

Bet iš tiesų tai yra ne tik nemandagumo bet ir nepagarbos apraiškos, paskui kurias seka ir grubūs žodžiai, keiksmai ir veiksmai – viskas labai susiję. Suaugęs žmogus, auklėtojas pagelbėti tokiems jaunuoliams nedrįsta, nes nežino, kokios reakcijos sulauks, autobuse, nors turėtų, neauklėja vairuotojas, mokykloje į daug ką atlaidžiai žvelgia mokytojas.

Net ausys linksta kartais išgirdus, kokius žodelius kai kurie jaunieji šaunuoliai vartoja į savo, sakytum, nekvailą kalbą nuolat įterpdami. Taip mūsų laikais tik vienas kitas protiškai atsilikęs vaikis burnodavo, o dabar tik susirinko į būrelį ir tuoj „k..., b...“, o dažniausiai „eik tu na...“ tik ir girdisi. Taip kalba ir ne vienas šviesaus ir garbingo Vaižganto krašto paauglys ar didesnis nepraustaburnis. Gėda, skaudu ir nesuprantama, kodėl mokyklose nebėra elgesio pažymio. Juk ankstesniais laikais jis buvo svarbiausias, nes mokykla net tik mokė, bet ir auklėjo žmogų, nebuvo dalykiška paslaugų teikėjų įstaiga, buvo suprantama, kad geriau kažko nemokantis nei neišsiauklėjęs, gėrio nuo blogio neskiriantis žmogus, nes kuo mokytesnis nedorėlis, tuo didesnė žala visuomenei.

Raimondas Guobis

Anykščiai

© 2016 „XXI amžius“