Palaiminti gailestingieji

Įspūdžiai iš XXXI Pasaulinių jaunimo dienų Krokuvoje

Liepos 24 dienos pavakarę, gavę palaiminimą šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo relikvija, pajudėjome link kelionės tikslo – Krokuvos. Ten vyko Pasaulinės Jaunimo dienos.

Džiugu, kad keliavome ne vieni. Su mumis kartu buvo nemaža grupė piligrimų iš saulėtosios Ispanijos, keliavo maldininkai iš Kauno Technologijos ir kitų universitetų, Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos, Šv. Jono Pauliaus II gimnazijos, Raseinių, Kruonio, Vaiguvos, Babtų, Petrašiūnų, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo), Vilkijos parapijų. Grupę lydėjo kunigai Petras Pich, Nerijus Pipiras, br. Andžejus Biniekas (Andrzej Biniek) OFM Cap. Iš viso iš mūsų parapijos į Jaunimo dienas išvyko daugiau kaip 120 maldininkų. Kaip pasakojo ne vienas parapijietis, dalyvavęs išlydėtuvių į šią kelionę šv. Mišiose, smagu buvo matyti judantį ir gyvą, jauną Kauno V. Krėvės prospektą.

Piligriminė kelionė visada kupina nuotykių ir netikėtumų, nes čia nėra griežtų matematikos ar logikos taisyklių, ir tai, kas iš pradžių atrodo natūralu, vėliau pasirodo nereikalinga. Šią taisyklę prisiminėme jau pirmąją dieną, kada registruodamiesi negavome piligrimų paketo. Jo reikėjo kurį laiką palaukti, nes buvo pritrūkta anglų kalba parengtų piligrimo knygelių.

Įsikūrę brolių kapucinų svečių namuose, savo viešnagę Krokuvoje pradėjome bendra malda. Namų koplyčioje, kurioje altorius buvo pagamintas prieš pat mūsų viešnagę, buvo aukojamos šv. Mišios. Jų šventimui vadovavo kunigas Nerijus, o koncelebravo brolis kunigas Andžejus. Pamoksle kunigas Nerijus kvietė piligrimystės metu vengti konkurencijos ir stengtis vieni kitiems tarnauti, kad „vardai būtų įrašyti danguje“. Vėliau didžiąją dienos dalį skyrėme susipažinti su Krokuva: aplankėme senamiestį, pabuvojome žinomiausiose miesto vietose.

Liepos 26 dieną po rytmetinės maldos ir pusryčių keliavome į Blonia aikštę, kurioje vyko Pasaulinių jaunimo dienų atidarymo šv. Mišios. Jų šventimui vadovavo Jo Eminencija Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas (Stanislaw Dziwisz). Smagu buvo matyti tokį didelį būrį vyskupų ir kunigų, drauge švenčiančių Mišias. Kardinolas Dzivišas pasveikino visus susirinkusius į šventųjų Jono Pauliaus II ir seselės Faustinos miestą bei kvietė atsakyti į klausimą: Ar reikalingas Dievo Gailestingumas man ir kaip ryžtuosi jo siekti?

Pasibaigus šv. Mišioms patyrėme, kokia didi Dievo dovana yra kantrybė ir kaip Dievas ją augina, kai reikia laukti spūstyje prie uždarytų geležinkelio stoties durų arba kantriai žiūrėti į tvarkaraštį, laukiant gerokai vėluojančio traukinio.

Liepos 27 dienos rytą keliavome į katechezės vietą Fatimos Dievo Motinai dedikuotoje bažnyčioje. Čia pirmąją katechezę apie Dievo Gailestingumą sakė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Savo pašaukimo istorija dalijosi br. kun. Lukas Laniauskas SJ. Šv. Mišių aukai vadovavo vysk. K. Kėvalas, drauge koncelebravo vyskupai Arūnas Poniškaitis, Rimantas Norvila, Linas Vodopjanovas OFM, Jonas Ivanauskas ir daugiau kaip 30 kunigų (iš viso Jaunimo dienose iš Lietuvos dalyvavo daugiau kaip 40 kunigų), atlydėjusių jaunimo grupes. Homiliją sakydamas Panevėžio vyskupas L. Vodopjanovas kvietė Dievui atiduoti visas savo problemas, nes visada yra ne vien tik teisingumas, įstatymas, mirtis, bet ir gailestingumas, kuriame visos žmogaus nuodėmės atrodo lyg užrašytos ant smėlio. Dievas nepavargsta atleisti! Tai – didžiausias atradimas, kurį gali patirti žmogus.

Vakare lankėmės pranciškoniškosios šeimos kaimelyje. Čia programą rengė mus priėmę broliai kapucinai. Turėjome unikalią galimybę susitikti su visos pranciškoniškosios šeimos atstovais, sutikti daug pranciškoniškojo jaunimo.

Liepos 28 dieną šv. Mišias vėl šventėme svečių namų koplytėlėje. Joms vadovavo kun. N. Pipiras, o homiliją sakydamas kun. br. A. Biniekas pasakojo apie šv. popiežiaus Jono Pauliaus II ir Lagievninkų Dievo Gailestingumo šventoves, vietas, kuriose galime justi ištiestas link mūsų Tėvo rankas.

Pasibaigus šv. Mišioms papusryčiavę leidomės į kelionę, norėdami aplankyti šias šventoves. Pirmiausia nuvykome į Šv. Jono Pauliaus II šventovę. Daug ką nustebino jos dydis. Tačiau nepaisant to, į ją patekome tik po kurio laiko, kadangi buvo labai daug maldininkų. Daug ką tiesiog sukrėtė čia eksponuojama kruvina popiežiaus sutana, kurią jis vilkėjo 1981 metų gegužę, kai į jį buvo pasikėsinta.

Vėliau aplankėme seselės Faustinos kapą, pasimeldėme dar popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Dėl žmonių gausos negalėję čia ilgiau pasilikti, Dievo Gailestingumo vainikėlį meldėmės jau šventovės kieme. Po pietų, kuriuos tą dieną pavyko gana greitai gauti, pasidžiaugę sočiu ir šiltu maistu, vėl patraukėme į Blonia aikštę, dalyvavome oficialiame popiežiaus Pranciškaus sutikime.

Popiežių ir visus maldininkus pasveikino Krokuvos arkivyskupas kardinolas S. Dzivišas. Kreipdamasis į iš viso pasaulio atvykusius jaunuolius, popiežius Pranciškus kvietė ieškoti tikrų dalykų. Atkreipė dėmesį, kad žmogų žaloja ir sendina alkoholis, narkotikai, tai, kas perkama ir parduodama. Jėzus, pasak Popiežiaus, neperkamas ir neparduodamas, nes Jis yra tikras. Todėl svarbu gyvenimo rutinoje išmokti nors valandėlę klausytis. Popiežius ragino dėkoti už išmintį, kurią galime gauti iš vyresnių žmonių.

Liepos 29 dienos ryte vėl keliavome į Fatimos Dievo Motinos bažnyčią, kur katechezę vedė vysk. A. Poniškaitis, o šv. Mišių homiliją sakė vysk. K. Kėvalas. Penktadienis buvo skirtas Kristaus kančiai apmąstyti. Todėl popiet dalyvavome Kryžiaus kelio pamaldose, kurioms vadovavo popiežius Pranciškus. Daugelį sukrėtė matytos inscenizacijos, girdėti gana neįprasti kryžiaus kelio stočių mąstymai, kurių pagrindinė mintis – gailestingumas. Šventasis Tėvas kvietė matyti Dievą arti kenčiančio žmogaus. Patyrusi karus, Aušvico tragediją, terorizmą, avarijas, mirtį, žmonija dažnai klausia: „O kur Dievas?“. „Jis yra čia, ant kančios medžio“, – sakė Popiežius.

Po pamaldų patyrėme, ką reiškia nešti nuovargio kryžių ir koks nelengvas šis medis. Trokšdami patrumpinti sau kelią į namus, turėjome unikalią galimybę, klaidžiojant po vakarėjančią Krokuvą, susipažinti su šio miesto gatvėmis.

Liepos 30 diena prasidėjo šv. Mišiomis, kurių šventimui kapucinų svečių namų koplyčioje vadovavo br. kun. A. Biniekas, koncelebravo kun. N. Pipiras. Homilijoje br. Andžejus kalbėjo apie piligrimystę.

Po šv. Mišių, pasiėmę reikalingiausius daiktus, papusryčiavę, leidomės į žygį. Nors vylėmės, kad pasiekti Campus Misericordiae (Gailestingumo Parką) nebus sunku, visai netrukus patyrėme ką kita: tikėjęsi, kad traukiniu bus galima nuvykti beveik iki pat šios vietos, netrukus sužinojome, kad visi keliai yra uždaryti, o mums reikės, porą stotelių grįžus atgal, tęsti kelionę pėsčiomis jau visai kita kryptimi. Eiti vasaros vidurdienį nebuvo paprasta. Tikėjomės gauti vandens. Gavę jo nors lašelį, galėjome justi, kaip greitai jis išdžiūsta. Galbūt Dievas šia patirtimi mus mokė atidžiau naudoti žemės turtus, kad ji nevirstų dykuma. O ir dvasinę dykumą juk turi nuolat gaivinti gailestingumo lašai. Patyrėme ir tai, ką reiškia viltingai laukti maisto, ir tai, kaip svarbu keleivį priglausti (vietos neradome savo sektoriuje, tad teko nuolankiai jos ieškotis kitame, kuris iš pažiūros atrodė nei patrauklus, nei mielas, nei artimas, iš kurio galėtume be didelio vargo matyti altorių). Teko melstis medijos pagalba, vigiliją stebint per didelį ekraną. Popiežius Pranciškus, lyg suvokdamas mūsų patirtį, kvietė atsižadėti patogios sofos ir vis dažniau naudotis žygio batais.

Sekmadienis prasidėjo popiežiaus Pranciškaus aukojamomis šv. Mišiomis. Čia drauge su beveik tūkstančiu vyskupų ir keliolika tūkstančių kunigų šv. Mišias koncelebravo ir mūsų grupę lydėję kunigai. Tai mums buvo itin svarbu ir reikšminga. Popiežius Pranciškus, homilijoje apmąstydamas evangelinį pasakojimą apie Zachiejų, kvietė visus nebijoti tokių dalykų, kurių neretai pasitaiko gyvenime ir su kuriais kovojo Zachiejus: mažo ūgio, aplinkinių reakcijos, vidinės įtampos ir užkietėjimo. Viešpats į žmogaus namus ateina ne dėl nuopelnų. Ateina tiesiog gydyti toli gražu ne teisiųjų.

Šv. Mišių pabaigoje džiugiai sutikome žinią, jog kitos Pasaulio jaunimo dienos vyks Panamoje.

Žvalgydamiesi aplink, o ypač keliaudami namo, patyrėme Bažnyčios didybę ir jaunatviškumą: esame visi keliauninkai, esame visi broliai ir seserys, nepaisant to, jog kartais kelias atrodo tolimas, jog neretai apninka debesys ir persmelkia stiprus lietus, o vėjas, rodos, tuoj išpūs žemę iš po kojų.

Ne pro plačius vartus įėję į geležinkelio stotį, stipraus vasaros lietaus paženklinti ir atgaivinti, pasiekę brolių kapucinų svečių namus, puolėme krautis daiktus kelionei namo, į Lietuvą, į savo parapijas, savo darbus, savo šeimas. Patyrę gailestingumą, privalome juo dalintis.

Gera buvo būti tarp daugiau nei 2 milijonų (skelbiama, kad sekmadienio šv. Mišiose dalyvavo kiek daugiau nei 2 milijonai žmonių) maldininkų, gera buvo būti tų 1400 lietuvių dalimi...

Kauno Gerojo Ganytojo parapijos Jaunimo centro atstovai

© 2016 „XXI amžius“