Akmenės vaikai Pasaulio jaunimo dienose

Akmeniškiai Pasaulio jaunimo dienose (iš kairės): pirmoje eilėje: Monika Bertašiūtė, Natali Kazlauskaitė, Kotryna Ratkevičiūtė, Judita Bertašiūtė, antroje eilėje: Antanas Bertašius, Artūras Matulevičius

Liepos 20 – rugpjūčio 1 dienomis Krokuvoje (Lenkija) vyko Pasaulio jaunimo dienos, kurių šūkis buvo: ,,Palaiminti gailestingieji, nes susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Šis renginys organizuojamas nuo 1986 metų. Jų sumanytojas ir pradininkas – šventasis popiežius Jonas Paulius II. Nuo to laiko Pasaulio jaunimo dienos vyksta kas treji metai vis kitoje šalyje. Lenkijoje jos jau  antrą kartą – prieš 25 metus vyko Čenstakavoje. Iš Lietuvos šią vasarą į Krokuvą patraukė apie 1400 jaunų žmonių. Tarp jų ir šešetas Akmenės Šv. Onos parapijos jaunuolių, kurie, galima sakyti, atstovavo visam Akmenės kraštui, nes iš dekanato daugiau niekas nevyko. Tai du jauni mokytojai – Monika ir Artūras,  du studentai – Judita ir Antanas, dvi mokinukės vienuoliktokės – Natali ir Kotryna. Jaunimas  šioje kelionėje daug ką patyrė, išgyveno ir visu tuo noriai dalinasi su kitais. O kelionė, kaip sako Natali, prasidėjo jau prieš  metus, kai dalyvavo Lietuvos jaunimo dienose Alytuje, nes čia nuskambėjo kvietimas atvykti į Krokuvą. Tada gimė svajonė dalyvauti ten – juk Lenkija netoli...

Visas kelionės laikas perskirtas į dvi dalis. Pirmąsias penkias dienas jaunimas dalyvavo Lenkijos vyskupijų dienose. Mūsiškiai apsistojo Baltstogėje, po du buvo apgyvendinti šeimose. Čia netrūko įvairių renginių, kurių metu susipažinta su krašto istorija, dalyvauta įvairiuose užsiėmimuose tarptautinėse grupėse, melstasi, klausyta koncertų. Bet labiausiai mūsiškius sužavėjo lenkų nuoširdumas, dėmesys savo svečiams ir svarbiausia – tikras gilus pamaldumas. Jei mes pripratę bažnyčiose per šv. Mišias matyti vyresnio amžiaus žmones, tai lenkų bažnyčios pilnos jaunimo. Per keletą dienų taip susidraugauta su mūsiškius priėmusiomis šeimomis, kad sunku buvo skirtis ir toliau keliauti traukiniu į Krokuvą. O Krokuvoje laukė susitikimai su popiežiumi Pranciškumi ir kiti renginiai. Nei varginanti kelionė, nei gyvenimas Krokuvos mokyklose, pasitiesus pripučiamą čiužinį, miegmaišį, jaunų žmonių negąsdino. Visa tai atrodo niekai prieš dvasines patirtis, prieš tą sielų bendrystę, kuri patiama dalyvaujant šv. Mišiose, katechezėse ar vigilijose su keliais milijonais kitų bendraminčių iš visų žemynų. Po vigilijos su popiežiumi Pranciškumi  kelių milijonų rankose užžiebtos  žvakutės yra lyg tie šviesos ir gėrio žiburėliai, kurie turi pasklisti po visą pasaulį, liudydami Dievo meilę ir gailestingumą, siunčiamą kiekvienam iš mūsų.  Rodosi tada, kad visi viską supranta, nesvarbu, kokia kalba skaitomi skaitiniai ar Evangelija, kalbamos maldos ar sakomos homilijos... O jei dar kažkaip netikėtai atsiduri per keletą metrų nuo Šventojo Tėvo, pravažiuojančio savo papamobilyje ir matai net jo veido raukšleles, tai kaip gali nedėkoti Aukščiausiajam už suteiktas malones... Ir kas tada tie aštuoni ar dešimt kilometrų, kuriuos turi nukulniuoti nutrintomis kraujuojančiomis kojomis, kad pasiektum savo nakvynės vietą, kas tas įkyriai geliantis dantis, jei tavo siela kupina džiugesio ir susitikimo su Juo pilnatvės, o širdis tik ir nori išlėkti iš krūtinės ir dalintis su visais ta patirta laime, ta meile, kuria myli mus Viešpats.

,,Išvažiavome vienokie, grįžome visai kitokie... Ir jau nebebūsime tokie, kokie buvome...“ – apibendrina savo patirtis Kotryna. ,,Išvažiavome prigąsdinti, kad saugotumėmės – juk toks neramus pasaulis, kad atidžiai prižiūrėtume savo daiktus – juk tik nusisuksi ir dings, o ten įsitikinome, koks gražus gali būti pasaulis, kai visi gyvena vienu tikėjimu, viena viltimi, visi lyg broliai ir seserys myli vienas kitą ir rodo kiekvienam sutiktam savo dėmesį, savo pasitikėjimą, savo palankumą,“ – pritaria Kotrynai Monika.

Grįžo mūsų vaikai pavargę, mažai miegoję, bet grįžo tarsi įgiję sparnus, pilnomis galvomis minčių,  pilnomis burnomis žodžių, kurių neišsakysi ir per dieną, grįžo jau svajodami, kaip čia reikės taupyti, kad po trejų metų galėtų keliauti į tolimąją Panamą, kur vėl vyks Pasaulio jaunimo dienos. O dabar jie dėkingi visiems savo rėmėjams, visiems, kurie palaikė juos kelionėje savo maldomis. Ir pasak Monikos, labiausiai dėkingi Dievui, kuris suteikė galimybę su Juo susitikti ir patirti šį nuostabų nuotykį.

Elena GUBOVIENĖ

© 2016 „XXI amžius“