Jaunųjų kūryba

Samanta ir Santa Kuraitės žengia į meno pasaulį

Samanta ir Santa Kuraitės

Samanta ir jos sesuo dvynė Santa – menininkės iš prigimties. Ir piešia, ir rašo, ir labai giliai jaučia kiekvieną gyvenimišką smulkmeną. Šios merginos, atrodo, yra ne iš šio laikotarpio – jautrios ne tik grožiui, bet ir gėriui – iš jų vidaus plaukia toks švelnus lyriškas gerumas, mielumas, empatija kiekvienam, kuris yra silpnesnis ar nusivylęs. Situacijos pačios suranda šias merginas. Jos nenusisuks į šalį, išgirdusios inkščiantį šuniuką, jos pajus, kad sunkiai renka riedančias ašaras vargeta senučiukė, kad kažkas vis laukia jų. Samantai ir Santai ir pačioms teko nemažai patirti žmonių abejingumo, gal dėlto jos ir stipriau jaučia trauką padėti. Merginos mokosi Kauno „Aušros“ gimnazijos 12 klasėje.

Negalima jų darbelių priskirti kuriai nors vienai, kaip sako merginos, jos abi prie kiekvieno būna prisilietusios, kažką dirbusios kartu; ar tai būtų trumpas pamąstymas, ar piešinys, abiejų rankos vienodai lietėsi, abiejų širdys kalbėjo kaip tikrų identiškų dvynių. Nuopelnų dar tik pradžia, bet jų vis daugėja: Samanta tapo Kauno miesto moksleivių kūrybinių darbų konkurso „Savoji svajonių ir siekimų žemė“ laureate, o jos sesuo Santa yra užėmusi trečiąją vietą „Kauno vandenų“ surengtame plakatų konkurse „Vanduo: vartok ir saugok!“ Abi aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, konferencijose (respublikinėje mokytojų ir mokinių konferencijoje „Moksleivi, kaip gyveni?“, „Moralinis politinis nerimas ir mokykla“), konkursuose („Esu (ne)tolerantiškas, nes...“, „Laisvės kontūrai...“), lietuvių kalbos ir literatūros bei filosofijos olimpiadose.

Aš, kaip mokytoja, tik pažįstanti šias nuostabias merginas, bet joms nedėstanti, žaviuosi kiekvienu jų kūrinėliu, gimnazijoje per pertraukas tiesiog akys pačios ieško tų gražiųjų sesių. Tai – vaikščiojantis gerumas ir švelnumas. Jų vidinis pasaulis labai gražus, o talentas skleidžiasi palengva, kukliai, nes dar neteko girdėti, kad jos girtųsi savo pasiekimais ar naujais kūrinėliais (rašo ir piešia kasdien), dažniau aplinkiniai pamato ir vertina, o jos tyliai kuria. Jos – dvi seserys kaip kadaise dvi lietuvių rašytojos, pasislėpusios po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, – vienišos, tylios, paslaptingos.

Mokytoja Marija Gustainienė

* * *

Jei tik galėčiau... Kur skrisčiau? Nežinau, kaip Jūs, bet jei būčiau paukštis, tai skrisčiau į tylą. Nes tiesiog pavargau. Paprasčiausiai pritrūkau jėgų eiti ir girdėti žodžius, kurie skaldo veidrodinę viltį ir paverčia šukes dulkėmis ant mano širdies. Tik tų dulkių niekaip vis nepavyksta nupūsti, ištrinti, pamiršti. Skrisčiau į vienišą tylą, ramybę ar taiką, bet žinau tik viena – niekada neskrisčiau į mirtį. Bijočiau jos taip, kaip paukštis bijo audros. Prieš audrą Danguje – paukščių galybė. Jų nerimas plaikstosi ore taip, kaip ir prieš mirtį – nerimastingi žodžiai, o vėliau...Vėliau jie panyra į amžiną tylą.

* * *

Žiema... Visuomet ji man patiko. Tokia šalta, balta, kaustanti, tokia ledinė. Daug kas sako, kad ir širdys kartais būna pavirtusios į ledą, kad net karštos, degančios ašaros nesugebėtų jų atitirpdyti. Tai gal visgi jie teisūs? Ne. Šiandien įsitikinau, kad jie meluoja. Šiandien aš mačiau žiemos gėlę. Taip, tai buvo gėlė, kurią dengė baltas sniego patalas. Ir ji žydėjo visai ne liūdnai, o su viltimi ir buvo amžinos gyvybės spalvos. Taip, galbūt ji ten bus labai trumpai – šaltos pusnys sudaužys gyvybės viltis. Galbūt... Bet šiandien ji ten. Ir daugiau netikėsiu, kad po sniegu miršta viltis, kad širdys būna šaltos ir ledinės. Gyvenimas gali jas sušaldyti, bet priversti tapti tik bejausmiu sniegu – vargu. Niekas ir niekada nepalauš žmogaus taip, kaip žiema nepalaužė gėlės. Kažkieno švelnus gerumas visada bus stipresnis už visas pūgas, net tas, kurios taip dažnai siaučia širdyse...

* * *

Aš visą gyvenimą rašysiu ir garsiai kalbėsiu apie skaudžius dalykus, aš niekada nebėgsiu nuo skausmo ar nevilties. Aš kovosiu. Tik...kodėl nekovoja kiti, tie, kurie gali padaryti daugiau nei išgaliu aš? Man skauda, kad gyvenu šalyje, kurioje miršta vaikai, ir ne, miršta ne nuo bado, ligų ar netinkamų gyvenimo sąlygų, jie miršta su neįgyvendinta galimybe turėti šiltais namais, jaukia kasdienybe kvepiančią vaikystę, jie miršta, nes niekas ir niekada nekovojo dėl jų. Man skauda, kad gyvenu šalyje, kuri nėra skurdžiame Afrikos pakrašty, bet įsivaizduoja tokia esanti. Žmonės, kurie sėdi parduotuvėje už vitrinų, žiūri tokiais veidais, tarytum aš tą perkamą duonos kąsnį atimu iš jų vaikų, daugelis mano pažįstamų ar visai svetimų žmonių pykstasi dėl pinigų, žemių, vaikų, dėl savo garbės ir orumo, kurių net neatgavę, vėl pameta kažkur gatvėje. Žmonės elgiasi taip, tarytum gyventų amžinai. Deja...Tas piktas žvilgsnis, žiaurus žodis ar skaudus melas gali tapti lemtingas. Aš gyvenu pasaulyje, kuriame be priežasties miršta vaikai, miršta draugai, laimė, miršta niekada negimusi tiesa ar viltis, sužibusi ir staiga užgesusi akyse. O žinote, kodėl taip yra? Nes niekas ir niekada nekovoja. Nesakau, kad kova – vienintelė išeitis, bet kai nieko kito jau nebelieka... Šiandien man sunkiausias klausimas yra ne tai, kas aš būsiu po penkerių metų, ne ką šiandien valgysiu ar kaip pasilinksminsiu rytoj. Aš negaliu negalvoti, kodėl niekas nekovoja už mano šalį, kuri anaiptol nėra vargšų šalis. Ji – tik tų, kurie bijo. Dabar bijau ir aš. Bijau kovoti prieš tuos, kurie gali, bet nekovoja...

* * *

Man labai dažnai atrodo, kad mes kartais nugyvename visą gyvenimą taip niekada ir neatradę savęs. Taip ir nesužinoję, kad turime sparnus, ypatingą galią mylėti, kad galime būti laukiniais gyvūnais, lekiančiais laisvės laukais, kad už mūsų nugarų nekantriai trypčioja laimė ir alkanas elnias. Taip, elnias. Tai – mūsų viduje esantis mažas, raguotas, tačiau slepiamas ir suvaržytas padaras. Ir jis alkanas svajonių, laimės, džiaugsmo ir... mūsų. Niekada neleidžiame jam išsiveržti ir bėgti. Niekada neleidžiame sau atrasti jo, atrasti savęs. Patikėkite manimi, kartais labai reikia nuklysti į lankas, į pievas, išlipti iš to ankšto stiklainio, kuriame visą laiką tūnojome. Reikia išeiti iš savęs vien tam, kad save ir atrastume, kad gyventume ir ieškotume, o ne lauktume, kol kažkas ims ir ateis.

* * *

Aš visai paprastai vieną dieną ėmiau ir suvokiau, kad kartais Žmogus yra aklas pats sau. Mes pernelyg dažnai savomis rankomis užsirišame juodą raištį, suveržiame jį taip, kad nebegirdėtume piktų žodžių, nematytume aplink esančio skausmo, nebesiilgėtume nuskridusių svajonių ir tada jau teigiame, koks Gyvenimas nepaprastai gražus! Galime ir toliau meluoti kitiems, pačiam Gyvenimui, likimui, galime meluoti savo miesto namams, gatvėms ar tamsiems žibintams. Bet meluoti sau? Ar tai įmanoma? Ne. Per tą storą raištį mes nematome Gyvenimo grožio. O jei tik norėtume, jei tik galėtume išdrįsti praregėti... Tada išnyktų juodai baltas Gyvenimas. Atsirastų Pasaulis – neišgirstų, vandens srovėje nuplautų, mūsų pačių rankomis užsmaugtų, pilku Dangumi nublukusių, sutryptų, o gal niekuomet neištartų Žodžių Pasaulis...

* * *

Svajonės niekada nemiršta... Jos – lyg sparnai suklupus kelia aukštyn. Jos niekad neleidžia pasiduoti ir nuleisti rankų. Savo svajonių pasaulyje esu laiminga... Ir nesvarbu, kad jos niekada neišsipildys. O gal net ir nereikia... Užtenka tik tyliai užmerkti akis ir keliauti ten, kur jos veda, – tarp kitų žmonių, kito dangaus, medžių, namų, gatvių ir kito pasaulio... Ir tegul, tegul atima viską, ką turiu, žinau, kad jos vis vien liks, nes amžinai gyvens širdyje ir šildys. Tolimos, neatrastos, paslaptingos, spalvotos ir juodos – visos jos mano... Esu, nes svajoju. Svajoju, nes esu...

Nuspalvinsiu baltai...

Aplink taip juoda... Ir tamsu.
O aš nenoriu. Nenoriu taip!
Nuspalvinsiu baltai. Ir jau šviesu!
Pasaulį nudažysiu tik savaip...
Tada juodam danguj tikrai
Sužibtų žvaigždės sidabrinės.
Visi užšalę, išsisėmę ežerai
Vis tyvuliuotų kupini baltos gyvybės.
Tada ant kelio ir namų,
Ant gatvių, ilgų ir siaurutėlių,
Nupieščiau daug baltai baltų
Gėlių, vis blaškomų svajonių vėjo.
Jos visos mano laimę prižiūrėtų –
Stebėtų tą pasaulį šviesų baltumu,
O neviltis ir baimė išsigandę bėgtų,
Nes balta reiškia tikrą tik netikrumu...

O man gera!

Kaip smarkiai lyja. Ir liūdnai...
O man gera!
Žinau, kad trumpam, neamžinai
Lietus barbena...
Kaip siaučia Vasario pūga klastinga.
O man gera!
Juk snaigėm laimė mano sninga –
Ore plevena...
Naktis juoda – juodoji, nerami.
O man gera!
Žinau – po jos visad diena šviesi
Viltimi rusena...
Ašarą matau ant kito skruosto.
O man gera!
Rankos mano ją nušluosto –
Ir nebesruvena...
Kažkas ten ieško, laukia nesuradę.
O man gera!
Visi surandam, nors ir pasimetę –
Keliai kažkur juk veda...

Laimės žvaigždelė

Žiūriu į Dangų, auksu nulietą, –
Tūkstančiai laimės žvaigždžių!
Leiski, Dangau, pasiskolinti vieną
Iš Tavojo aukščio auksinių kelių.

Leiskis, žvaigždele, į manąjį glėbį,
Ateik, tik prašau ne viena...
O žvaigžde auksine, turi pažadėti,
Kad laimę atneši savam glėbyje...

Nukrisi lengvai, pasiliksi many
Ir degsi šviesa amžinybės...
Laimės žvaigždele, nukrisk, jei gali,
Man reikia ne skausmo – ramybės...

Bet... Rankos ištiestos nusviro –
Nors žiūriu, tačiau nematau...
Šią naktį Dangaus begalinio
Žvaigždėtos palaimos neišprašiau...

Tu prisiliesk

Jei liūdna, skaudu, neramu,
Prisiliesk prie žiedlapio gėlės.
Jauti? Taip šilta, taip tikrai švelnu...
Kartais švelniau, nei prisilietus prie širdies.

Ir kai ašaros akis šaltai nuplaus
Tu medį tvirtą rankom apkabinki.
Kartais geriau, nei prisilietus prie žmogaus,
Ir medis mato, skausmo žodį girdi...

Kai liūdesiu širdis netvers,
Kuždės, kad nieko nebeliko,
Tu prisilieski prie vandens,
O jis – prie Tavo širdies ritmo.

Kai viskas bus tamsu be galo
Tu į dangų melsvą pažiūrėki.
Kartais jis daugiau pasako,
Nei kas gyvas gali pakuždėti.

Žemė apglėbs, apsups ir nuramins –
Skausmo valandą gamtoj save pažinsi.
Kai saulė leisis ir kaltai pakils,
Dulke žemės šios pavirsi...

Artyn. Tolyn.

Nenoriu aš rašyti apie skausmą,
Nenoriu ir kalbėti apie jį.
Aš noriu širdyje nešiotis jausmą,
Kad ne veltui žemėj gyveni...

Kaip noriu aš sulaukt dienos,
Kad žmonės taptų nebesvetimi
Ir iš Dangaus be paliovos
Lytų ne lietum, o viltimi...

Tegul lytų smarkiai, nesustotų!
Ir po to lietaus vilties
Aš noriu atsibusti po spalvotu
Žiedlapiu trapios gėlės...

Pavargau matyti juodą, pilką,
Pavargau aš verkti lietumi.
Kaip man abejingai nepatinka,
Kai žmonės tampa amžiams svetimi...

Šalti lašai paliečia mano veidą.
Pakeliu, keliu akis aukštyn –
Matau, kaip debesies kraštu vis brenda
Vilties šviesa. Artyn. Tolyn.

© 2017 „XXI amžius“