Gamtos grožį – į vaiko sielą

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Koks nuostabus Dievo sukurtasis pasaulis! Gražus savo harmonija, spalvų bei atspalvių varsomis, augmenijos bei gyvūnijos įvairove. Gražus jis ir savo vadinamuoju „antstatu“ virš Žemės rutulio, kai vaiskią naktį, pažvelgęs į dangaus skliautą, išvysti žvaigždžių sietynus ir tarsi tas žvaigždeles ganantį, visados tylų ir ramų Mėnulio diską... O kokie nuostabūs esti saulėtekiai ir saulėlydžiai... Arba kai virš galvos pakibusį juodą debesį perskrodžia žaibas ir perkūno griausmas, o po to, virš gaivaus lietučio nuprausto beržynėlio nušvitus saulei, visu ryškumu sušvyti laumės juosta – vaivorykštė. Dar gražesnės mūsų ežerų, ežerėlių „akys“, sidabriniai per laukus, miškus, klonius vingiuojančių upių, upeliukų kaspinai, kalvų, kalvelių, piliakalnių „kupros“...

Nuostabi mūsų visų motinėlė Gamta. Juk ir didieji mūsų tautos žmonės – Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, didysis dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – sau kūrybinio peno sėmėsi kaip tik iš gamtos, iš jos spalvų, garsų ir vaizdų. Užtenka kiek atidžiau pastudijuoti šių asmenybių biografijas, ir pajusime, jog šie žmonės visą laiką buvo apsupti gamtos grožio, jos subtilybių pasaulio...

O dabar ar tėvai moko savo vaikus pažinti gamtą, jos grožį? Kitas galbūt pasakys, jog tam yra mokykla, mokytojai. Taip, neretai jie nusiveda savo auklėtinius į gražų miškelį, prie upės ar ežero, piliakalnio. Bet tai yra daugiau mokomojo pobūdžio ar pažintinės išvykos. Be to, dideliame būryje vaikui kur kas sunkiau pajusti subtilų gamtos pasaulį, įsiklausyti į upelio čiurlenimą, vėjo pučiamos ežero bangelės šneką, nendrių šiurenimą, paukštelio giesmę. Subtiliau prie gamtos vaikas gali prisiliesti tada, kai į jos prieglobstį nuvyksta su tėveliais. Šeimyninės išvykos į gamtą – nuostabiausias dalykas, taurinantis vaiko jausmus bei sielą. Net uždariausias ir kaprizingiausias vaikas tuomet gali atsiverti savo tėvams. Daugelis įžymių pasaulio pedagogų bei psichologų teigia, jog tik būnant gamtoje galima pilnai pažinti savo vaiką ir tarsi iš plastilino formuoti jo charakterį, taurinti jausmus.

Deja, daugelis tėvų labiau linkę aprūpinti savo atžalas moderniais kompiuteriais, visokiais „vidiakais“ ir kitais panašiais dalykais. Sakysite, kad dabar – technikos amžius. Technika – geras dalykas, tačiau tai netaurina vaiko jausmų. Bet kokia mašina ir lieka tik mašina, ji iš žmogaus daro tik šaltą robotą, o gamta tarsi motinos pienas pasotina ne vien vaiko protą, bet ir jausmus bei sielą. Net pats didžiausias nedorėlis, patekęs gamtos prieglobstin, nors kartais ir visai neilgam pasijunta tarsi Dievo namuose.

Tiesa, esti tėvų, kurie mėgsta su savo vaikais išvykti į gamtą... kepti šašlykų. Prisikirtę jų iki soties, nusimaudę, kiek pagulinėja ant žolės, pasiklauso trankios muzikos ir taip „pasisvečiavę“ gamtoje, grįžta namo. Savaime aišku, kad tokia išvyka į gamtą nepraturtina nei vaikų, nei tėvų sielų. Tai yra tik papraščiausias pabuvimas gryname ore ir kiek nekasdieniškas pavalgymas.

Būdami su vaikais gamtoje, pirmiausia įsiklausykite į jos šneką. Leiskite vaikams, o drauge su jais ir patys pasiklausykite medžių ošimo, paukštelių čiulbėjimo, pasigrožėkite augmenija, gal dar nematytais gėlių žiedeliais. O koks gražus kartais būna ežero paviršius, kai jame tarsi veidrodyje atsispindi melsva padangė su joje plaukiančiais baltais debesėliais!.. Parodykime vaikams tą grožį, padėkime jį suvokti.

Kartais, net neišvykus iš namų, galima pasigrožėti mus supančiu pasauliu. Prieš kelerius metus mačiau, kaip vienas tėvelis su savo vaikučiais keletą vakarų iš savo buto balkono stebėjo uodeguotąją kometą, kurią galima pamatyti tik kartą per šimtmetį. O kodėl iš to paties balkono nepažvelgus į vasaros pabaigoje ryškiausiomis žvaigždėmis nusėtą dangų? Ar parodėte vaikui nuostabius vasaros saulėlydžius arba iš už miško kylantį Mėnulio diską?

Dievo mums duotoji gamta... Atrodo, ji tokia kasdieniška. Bet ne! Kiekvienas saulėtekis ar saulėlydis turi savo spalvas, kiekvienas padange plaukiantis debesėlis nepanašus į jau praplaukusį, kiekviena į ežero krantą atskubėjusi bangelė vis kita, paukštelis kiekvieną kartą vis kitokią giesmelę išvinguriuoja... Mokykime savo vaikus visa tai pažinti, jausti ir suvokti. Atminkime seną tiesą, jog motinos pienas – penas vaiko kūnui, o gamtos grožis – penas vaiko sielai.

© 2017 „XXI amžius“