Jaunųjų misionierių užduotys

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Genujos jaunimu

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, kaip įprasta, entuziastingai buvo sveikinamas Genujos jaunimo

Tarp vargšų ir migrantų, su kuriais Genujoje pietavo Šventasis Tėvas, buvo daug jaunų žmonių

Italijos miesto Genujos, kurį neseniai su apaštaliniu vizitu lankė popiežius Pranciškus, arkivyskupas kardinolas Andželas Banjaskas (Angelo Bagnasco) yra visoje Europoje gerai žinomas jaunimo ugdymo iniciatyvomis. Ruošiantis 2018 metų spalį įvyksiančiam jaunimo pastoracijai skirtam Vyskupų Sinodui, jis savo diecezijoje parengė jaunųjų katalikų aktyvių misijų bendraamžių tarpe programą. Dėl to ir gegužės 27 dieną Genujos Dievo Motinos bazilikoje vykęs Šventojo Tėvo susitikimas su vietos jaunimu buvo labai aktualus tiek dėl vaikinų ir merginų jam užduotų įvairių klausimų, tiek ir dėl padrąsinančių popiežiaus Pranciškaus atsakymų. Jis kvietė jaunus žmones nebūti gyvenimo turistais, žvelgti į pasaulį atnaujinta širdimi, siekti, kad ji būtų pozityviai perkeista.

Nebūti gyvenimo turistu

Šventajam Tėvui užduotuose keturiuose klausimuose priminus kardinolo A. Banjasko arkivyskupijos jaunimui iškeltą misijų veiklos planą, pavadintą „Kupini džiaugsmo“, buvo prašoma jo palaiminimo ir patarimų, kadangi sekuliarizuotoje aplinkoje situacijos dažnai yra sunkios netgi skausmingos: daug jaunų žmonių yra tapę narkotikų, alkoholio, smurto, šėtoniškų jėgų apgavystės aukomis. Kitas nelengvas išbandymas jaunimo misijoms – pašėlęs gyvenimo ritmas, kuris trukdo nuoširdžiam ir betarpiškam bendravimui, išklausymui, tarpusavio pasitikėjimu paremtų santykių kūrimui. Daugeliui tiesiog nelieka laiko ir galimybių sutikti savo bendraamžių, su kuriais galėtų kurti ir įgyvendinti didįjį meilės projektą – santuoką. Miestuose vyrauja egoizmo ir abejingumo kitiems nuotaikos, ypač gausėjant migrantų skaičiui (jie neretai gyvena sunkiomis sąlygomis, nors atvyko iš tragizmo kupinų vietų, norėdami palengvinti savo varganą dalią). Kaip krikščionių bendruomenė, ypač jaunimas, turi atsiliepti į dabarties iššūkius, žinodama, jog tarp vargšų ir kenčiančių gyvena Jėzus? Jauni žmonės prašė popiežiaus Pranciškaus patarimų ir dėl maldos gyvenimo stiprinimo, Dievo ieškojimo ir atradimo ne tik tylos susikaupime, bet ir dažnai triukšmingoje kasdienybėje, mokykloje, universitete, darbo vietoje, tarp draugų ir pagalbos ieškančių.

Atsiliepdamas į šiuos klausimus Šventasis Tėvas pirmiausia pastebėjo, kad ir juose minimame pašėlusiame pasaulio ritme galima rasti bendrystės džiaugsmą, kuriam kviečia savo sekėjus Jėzus Kristus ir kurio niekas negali atimti (plg. Jn 16, 22). „Bendrystės su Viešpačiu džiaugsmas jus daro laimingus, bet tai – ne paviršutiniškų malonumų džiaugsmas, nes kyla iš širdies gelmių“, – sakė popiežius Pranciškus. Tada ir misijų veikla teikia džiaugsmą, nes pirmiausia žmogus yra perkeistas Viešpaties. Tai skatina į aplinką, savo gyvenimą, šeimą ir visuomenę žvelgti naujomis akimis, nustoti būti tik gyvenimo turistu, kuris fotografuoja akimis aplinką, neįsigilindamas į jos problemų esmę, skatina žvelgti į viską atvira širdimi su krikščionišku artimo meilės įsipareigojimu. Taigi, naujojo evangelizavimo misija padeda mums patiems išsivaduoti iš abejingumo, rūpestingai ir jautriai matyti tikrovę, stengiantis širdimi pajusti ir suprasti, ką galvoja ir jaučia kiti, kokius sunkumus jie išgyvena. Toks sielos ir širdies priartinimas, bendraamžių problemų pajutimas ir suvokimas perkeičia jaunuosius misionierius, aiškino Šventasis Tėvas. Ypač svarbu, kad skaidrus, autentiškas požiūris į visus gyvenimo iššūkius padėtų išvengti dabar paplitusios veidmainystės, kuri žlugdo tarpusavio pasitikėjimą ir permainų viltį.

Jėzaus buvimas šalia

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kitas svarbus jaunimo misijų veiklos bruožas turi būti aiškus supratimas, kad išėjimas į evangelizacinę kelionę nėra sąlygotas tik asmeninio apsisprendimo, kad tai – nuolatinis Jėzaus buvimas šalia. „Juk Jėzus veikia jūsų širdyse, perkeičia jūsų žvilgsnį, įgalina matyti gyvenimą naujomis, o ne turisto akimis“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad ir Jėzus savo žemiškoje misijoje nuolat keliavo, visada buvo tarp žmonių, stebėjo jų gyvenimą ir būklę, bet ne turisto akimis. Jis mokė, gydė, vadavo iš piktojo apsėdimo, netgi prikeldavo mirusius, aiškiai dieviškąja galia suprato žmonių troškimus, o sergantys tiesiog norėjo prie Jo prisiliesti (Plg Mk 5, 25–34), kad pagytų. Taip ir atsitikdavo. Taigi, supratimas, kad esame Viešpaties pasiųsti misijai, padeda tapti broliais saviesiems ir artimiems kitiems, padeda išvengti susipriešinimo, konfliktų, vienų aukštinimo ir kitų niekinimo. „Mes visi esame nusidėjėliai, mums visiems reikia Kristaus mokymo skelbimo, atleidimo ir išganymo“, – aiškino popiežius Pranciškus, kviesdamas jaunuosius misionierius iš anksto neskirstyti žmonių į gerus ir blogus. Sutikus bendraamžius, išgyvenančius sunkumus, tapusius narkomanais, alkoholizmo, šėtono pagundų aukomis, pirmiausia reikia juos mylėti, jų gailėtis. Tai yra būtina gelbėjimo sąlyga. Galima sudaryti įvairias pagalbos programas, bandyti įgyvendinti atnaujinimo, išlaisvinimo iš blogio projektus, bet jeigu nebus artimo meilės, vargu ar bus teigiamų rezultatų. Meilė skatina viską daryti, netgi aukoti gyvybę. Tai paliudijo Viešpats atiduodamas gyvybę iš meilės už mūsų visų išgelbėjimą. Taigi, tas, kuris nejaučia meilės, nepasiruošęs pamilti kitus, negali būti geras misionierius: jam misija yra tik nuotykis, turizmas.

Šventasis Tėvas pasidalino savo, kaip nuodėmklausio, patirtimi. Jis dažnai penitentų klausia, ar padeda žmonėms aukomis, išmalda. Paprastai daugumos atsakymas būna „taip“, tačiau į kitą klausimą, ar aukodamas paliečia varguolio ranką, ar užjaučiančiai pažvelgia į benamio akis, o gal tik skubėdamas, numetęs monetą nueina, prisipažinimai būna skirtingi. O juk yra svarbu paliesti nelaimingo žmogaus ranką, pažvelgti į degradavusio asmens akis, žinant, kad tų žmonių nelaimėse ir problemose irgi yra Jėzus. Tokia turėtų būti kiekvienos misijos pradžia: eiti ir bendrauti su gailestingumu ir meile, o ne su piktu arogantišku nusistatymu, kad tie puolę žmonės nieko neišmano apie religiją, kad juos reikia priversti tikėti. Su tokiu pasipūtėlišku, kitus niekinančiu nusiteikimu jau geriau likti namuose ir kalbėti Rožinį, o ne išeiti į misijas, tvirtino popiežius Pranciškus. Juk kiekvienas nelaimingas ar blogai pasielgęs žmogus turi prigimtinį Dievo atvaizdą, kurį galbūt sudarkė, turi skausmingą istoriją, žaizdas, kurių negalime ignoruoti, turint kiekvienu atveju gilią išgelbėjimo viltį. Šventasis Tėvas prisiminė, kaip dar ganytojiškos tarnystės gimtojoje Argentinoje metu, lankydamas vieną kalėjimą sutiko nusikaltėlį, kuris įvykdė 50 žmogžudysčių. Atrodytų, beviltiškas žmogus, tačiau ir jo atžvilgiu jis vadovavosi Jėzaus paraginimu: „Buvau kalinys ir jūs atėjote pas mane“ (plg. Mt 25, 36), suteikdamas visą įmanomą sielovadinę pagalbą. Galiausiai, tik vienas Dievas turi teisę spręsti, ko kiekvienas žmogus vertas, ką Jis ir darys laikų pabaigoje vyksiančiame Paskutiniajame teisme, kai vieni bus palaiminti, o kiti pasmerkti. O mes savo misijoje negalime kabinti kiekvienam išankstinę etiketę, apibūdinti epitetais (tas vienoks, anas kitoks), bet turime nešti didžiąją meilę su išganymo viltį visiems.

Kas nėra normalu

Jaunajam misionieriui reikalingas įžvalgumas, drąsa žvelgti į tolį, matyti horizontą ir būti išmaniu vairininku, navigatoriumi gyvenimo kelyje. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus priminė, kad Genuja yra senas ir svarbus uostas, iš kurio XV amžiuje garsieji jūrininkai, pavyzdžiui, iš čia kilęs Kristupas Kolumbas, keliavo atrasti naujų žemynų, drąsiai žvelgdami į tolius. Dabar naujosios technologijos paieškoms ir atradimams suteikia didžiules galimybes ir daug informacijos, tačiau kelią pavojus patekti į ideologines pinkles, patirti apgavystes, atsidurti aklavietėje, tiesiog permirkti tame informacijos liūne ir visiškai prarasti orientaciją, nebematyti gyvenimo perspektyvų. Štai kodėl reikia būti atidiems tame informacijos sraute, apmąstyti ir daryti teisingus sprendimus, o ne iš karto viską valgyti, ką paduoda lėkštėje. Tam yra svarbus sveikas dvasinis gyvenimas, nuolatinė malda prašant Viešpaties drąsos ir įžvalgumo dabarties iššūkiuose bei atkaklumo ieškant atsakymų į iškylančius klausimus. Reikia vengti išankstinio supaprastinimo, matant gyvenimo negeroves, tarsi tai būtų normalu ir nieko nereikia daryti.

Bet argi yra normalu, kad yra išaugęs kasdienis abejingumas savo kaimynams, bendradarbiams, studijų draugams, dramatiškus sunkumus patiriančioms šeimoms? Ar yra normali tokia dabartinė migrantų ir pabėgėlių gausa, nelaimingų žmonių, kurie dėl įvairių pavojų egzistencijai yra priversti palikti savo natūralias gyvenimo vietas ir ieškoti laimės ar tiesiog išsigelbėjimo svetimų šalių miestuose, kur sąlygos neretai yra ne lengvesnės ir dar daugiau pavojų? Ar yra normalu, kad Viduržemio jūra yra tapusi kapinėmis prieglobsčio ieškantiems žmonėms, o daug pakrantės šalių Europoje užsklendžia savo duris bėgantiems nuo bado, karo, išnaudojimo, ieškantiems saugumo sau ir savo šeimoms?

Iškėlęs tokius retorinius klausimus popiežius Pranciškus sakė, kad jeigu tai nėra normalu, jaunieji misionieriai turi atsiliepti į šiuos iššūkius ir kartu su džiugiu Evangelijos skelbimu ir liudijimu svariai prisidėti prie susidariusių aplinkybių ištaisymo. Šventasis Tėvas kvietė nuolankiai melsti Viešpaties, prašant drąsos ir išminties atsiliepti į iššūkius, nes kaip tik Jėzus, kuris sugriauna sustabarėjusias gyvenimo sistemas ir įpročius į mūsų širdis įneša susirūpinimą dėl tvyrančio blogio, kad keltume klausimus, kas yra normalu ar nenormalu. Maldoje reikia atkakliai prašyti, kad Jis mūsų širdims ir protams keltų naujus iššūkius ir suteiktų drąsos tinkamai ir džiugiai į juos atsiliepti.

© 2017 „XXI amžius“