Laiškas proproseneliui Mielas proproseneli!

Rašau Tau laišką iš ateities. Esu Tavo vaikaitis Rokas Katkus, gyvenu netoli Tavo gimtųjų vietų – Krekenavoje. Visų pirma, noriu pranešti, kad ir XXI amžiuje esi labai gerbiamas. Manau, kad Tau smagu būtų tai žinoti, nes, kiek girdėjau, savo laiku Tau trūko pripažinimo, nors savo veikla, idėjomis, požiūriu norėjai tik gero. Pagaliau lietuviai suprato, kiek daug Tu paaukojai tam, kad beraščiai kaimiečiai galėtų rašyti. Dabar į Tave lietuviai žiūri kaip į kalbos saugotoją, tradicijų puoselėtoją, atkaklų žmogų, kuris nekeitė savo įsitikinimų, bet ir nereikalavo ypatingo dėmesio. O laikmetis, kaip suprantu, buvo sunkus: caro priespauda, spaudos draudimas, knygnešystės rūpesčiai, ūkis ir darbai jame... Net tokie dalykai kaip laikraščiai buvo retenybė, o lietuviški buvo dar ir draudžiami. Tad tai, ką Jūsų karta padarė, yra išties verta didžiausios pagarbos ir atminimo.

Dar noriu pasakyti, kad mes esame labai panašūs. Tai supratau, kai mokytoja per lietuvių kalbos pamoką pasakojo apie Tave, apie Tavo charakterį, nes, pavyzdžiui, dėl savo užsispyrimo ir principingumo buvai tąsomas po teismus, negavai mokytojo darbo. Taip ir aš dėl savo atkaklumo, užsispyrimo daug ką prarandu, tenka gauti pastabų, atsakinėti be eilės. Žinoma, tai – menkniekiai lyginant su tuo, ką patyrei Tu, net kalėjimo keturiolika metų buvai gavęs. Bet aš nebijau tiesos, galiu apginti savo nuomonę, man rūpi naujovės, mėgstu sportuoti. Todėl man patinka tokios charakterio savybės, ir už jas, manau, turiu būti dėkingas Tau.

Taigi, brangus proproseneli, visada džiaugiuosi savo gimine; džiaugiuosi pagarba, kurią pelnei mums, nes, kai atvykstu į Krakių gimnaziją, kuri pavadinta Tavo garbingu vardu, jaučiuosi oriai: muziejuje paruošta ekspozicija, sudarytas mūsų giminės genealoginis medis; mane lydi smalsūs ir susižavėję žvilgsniai. Ačiū Tau.

Tikiuosi nenuvilti.

Rokas Katkus,
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija, IIb kl.

© 2018 „XXI amžius“