Apie šeimos požiūrį į vaikų ugdymą

Kaip buvęs ilgametis pradinių klasių mokytojas (mokykloje išdirbau apie 40 metų) ir esu sukaupęs nemažą pedagoginę bei metodinę patirtį, sumaniau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie dar jauno žmogaus, o ypač jų tėvų bei globėjų požiūrį į visapusišką jauno žmogaus dorinį ir intelektualinį auklėjimą.

Dabartiniai pedagogai, mokslininkai, psichologai, pasikliaudami Lietuvos bei viso pasaulio pedagogine klasika, gerąja mokytojų praktikų patirtimi, siūlo į jauno žmogaus – vaiko – visapusišką ugdymą žiūrėti kaip į gana sudėtingą mokslą. Todėl, perėjus nuo griežtai centralizuotos švietimo sistemos į lietuvišką nacionalinę, itin svarbu ir mokyklai, ir tėvams suvokti, jog vaikas yra būsimoji Lietuvos ateitis ir į jį privaloma rimtai žiūrėti, visapusiškai ugdyti, ruošiant ateinančią kartą būsimam mūsų Lietuvos nacionaliniam suklestėjimui.

Taigi mokykla, o ypač tėvai ir visa šeima, privalo labai gerai psichologiškai pažinti vaiką. Štai trijų metukų dukrelė nori padėti mamytei tvarkytis virtuvėje. Savaime aišku, kad iš tokio vaiko dar menka pagalba, todėl mama, kone supykusi, atšauna: „Tu dar maža čia terliotis ... Eik šalin!“ Štai ir užgeso gal net visiems laikams gera iniciatyva, jos noras padėti mamai. Ir galbūt tik šiuo vieninteliu, neapgalvotu atsakymu motina jau niekados nebeturės užvadelės...

Arba kitas pavyzdėlis. Tėvas remontuoja automobilį. Atbėga penkerių metų sūnelis, ir tuoj prie mašinos, prie tėvelio!.. Purvinasi rankas, drabužėlius prie tepaluotos, purvinos šeimos vertybės – automobilio. Tai pamatęs, tėvas piktai rikteli: „Drožk greičiau į virtuvę pas mamą, o ne čia visur landžiok ir tepliokis!“ Berniukas paklauso, nueina su širdgėla, kad paniekino jo norą pasmalsauti, grubiai atstūmė pats brangiausias žmogus – tėvelis.

Aišku, virtuvėje jis surado mamą, prisiglaudė prie jos sijono ir... paskui užaugo moteriškas, nebesidomintis technika, net automobilių markių neatskiriantis. Taigi, užgesinę vaiko iniciatyvą, ugdome jo abejingumą, tingumą, pasyvumą bendriems, kartais netgi būtiniems šeimos reikalams. O juk galėjo tas tėvelis ir šitaip pasakyti: „Ačiū, sūneli, kad atėjai man padėti. Tik būk geras, bėk ir apsivilk prastesnius rūbelius, matai, čia tepaluotas ir vyriškas darbas“. Koks džiaugsmas būtų užliejęs vaiko širdelę! Toks tėvelis būtų turėjęs ateityje gerą pagalbininką.

Blogai daro tie tėvai, kurie apie savo vaiką pasako: „Mano vaikas tai jau niekam tikęs...“ Nejaugi, brangieji tėveliai? Ką jūs darote? Kodėl jūs šitaip pasmerkiate savo vaiką? Juk net iš vagies, alkoholiko, narkomano dar kai ko tikimės. O čia vaikas! Juk yra visi gėrio, talento, asmenybės daigeliai, tik juos reikia išpuoselėti, išugdyti iki visapusiškos asmenybės, iki pedagogiškai vadinamo visapusiško išsiugdymo. Pagaliau nenorėkime savo vaikus iš karto matyti kaip vunderkindus. Tam yra pedagogika, tam yra ugdymui skirtas laikas tiek mokykloje, tiek šeimoje. Toje pačioje šeimoje kiekvienas vaikas (kiek jų bebūtų) yra unikalus. Todėl taikyti kiekvienam vieną ir tą patį ugdymo metodą netinka. Vienam vaikui užtenka tik paprašymo, kitam – patarimo, o trečiam kartais prireikia ir griežtesnio žodžio, reikalavimo arba įsakymo. Bet su griežtais reikalavimais būkime atsargūs. Atminkite, jog lazda varomas gyvulys, o ne žmogus. Verčiau ieškokime padrąsinamojo ar pagiriamojo žodžio, nes gerumu žmogų galima nuvesti bet kur, kaip sako žmonijos išmintis. Gerumas – ugnis, kuri lydo ir kiečiausią užsispyrusio žmogaus charakterį. Tegul šeimose augantys vaikai kuo dažniau girdi tokių pasakymų: „Dukryte, kaip tu gražiai pasiklojai lovytę...“, „Sūneli, kaip gražiai pražydo tavo laistomos gėlytės...“, „Vytuk, aš nesitikėjau, kad tu moki taip gražiai elgtis prie stalo...“

Pastebėjus bei atitinkamai įvertinus gerąsias vaiko savybes, būtina jas nuolat puoselėti, gludinti, šlifuoti, kad jos virstų giliu įpročiu, tarsi kokiu imunitetu. Juk ir didžiojo lietuvių pedagogikos klasiko Stasio Šalkauskio ugdymo credo buvo pilnutinis vaikų galių atskleidimas.

Blogą vaiko darbą ar poelgį mokėkite pataisyti ne pykčiu, šiurkštumu ar kokia fizine bausme, o argumentuotu įrodymu, kad toks darbas ar poelgis yra netinkamas. Už gerą būtinai paskatinkime, bet kartu ir parodykime, ką tas darbas ar poelgis duoda šeimai ir visai visuomenei.

Vaikams labai svarbūs yra tėvų tarpusavio santykiai, kitų šeimos narių (senelių, močiučių) gerbimas bei įvertinimas, nes vaikai viską pamėgdžioja, o ypač tėvus.

Labai svarbu patiems tėvams suvokti ir savo vaikus išmokyti, kad šeima gyvena ne vien tik sau, bet ir visuomenei. Juk visos šeimos ydos arba geri, kilnūs darbai nepasilieka, „neužsikonservuoja“ vien siaurame šeimos rate, o pasklinda po visą žmoniją. Taigi pirmiausia šeima tobulina arba gadina žmoniją ir visą pasaulį.

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

© 2018 „XXI amžius“