"Jutis" pėdsakais
Nedažnai sutiksi istoriką, muziejaus
darbuotoją, kurį pažinotų beveik kiekviename miesto name. Jei
suabejojote, ar tokių iš viso yra, pristatysiu: tai Rokiškio muziejaus
direktoriaus pavaduotojas Algis Kazulėnas.
- Ar nenuvylė, nenusibodo nelengva muziejininko duona? Juk dar
tiek daug "raštingų" lietuvių, vargu ar suprantančių,
kam muziejus iš viso reikalingas? Juo labiau - kam kelti iš užmaršties
visa tai, ko jau nebegalima pakeisti?
- Ir nelengva, ir neatsibodo, - sako istorikas, jau dvidešimt
metų atsidavęs muziejininko darbui.
- Kas paskatino domėtis pokario metų partizanų veikla?
- Man ši tema - artima, nes ir mano šeima yra nukentėjusi per
pokario tremčių metus, o prasidėjus atgimimui jau daug laiko skiriu
sudėtingai pasipriešinimo kovų temai. Be to, laikas mums visiems
prisiminti užmirštas idėjas - patriotizmą be naudos sau. Analizuodamas
žuvusių laisvės kovotojų gyvenimus, skaudžiai pajuntu, jog mes
dar ilgai turėsim ne tokią laisvą Lietuvą, apie kokią svajojo
ir už kokią kovojo pokario metų karta. Net matydami, kad žus,
partizanai neieškojo išsigelbėjimo savo idealų išdavystės kaina.
Planavo, mąstė apie tai, kaip tauta galėtų sunkiomis okupacijos
sąlygomis išlaikyti lietuvybę, kaip pereiti iš ginkluoto į dvasinį
pasipriešinimą. Ir sovietmečiu mokyklose atskirų mokytojų entuziastų
dėka tautinio auklėjimo kryptimi veikė kraštotyros būreliai, Vilniuje
studentai šventė Rasos - saulės grąžos - dieną, susikūrė "Romuva",
atgaivinusi senąsias, dar pagoniško lietuvių tikėjimo tradicijas,
o "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimas pogrindyje
parodė visos tautos nuotaikas ir norą priešintis okupacinės valdžios
smurtui, melui, prievartiniam komunizmui. Nesvarbu, kad žmonės
dirbo be atskiros organizacijos pavadinimo, nes tada būtų greičiau
išaiškinti kagėbistų. Svarbiausia, kad ši veikla, istoriko akimis
žvelgiant, parodė, jog tauta nenumirė. Štai kodėl viskas, ką okupacinė
valdžia labai stengėsi nuslėpti, šiandien iškyla viešumon.
Šią vasarą, birželio 26-27 dienomis, Algio Kazulėno ir Obelių
istorijos muziejaus įkūrėjo Andriaus Dručkaus iniciatyva buvo
surengta ekspedicija partizanų kovų keliais Latvijos teritorijoje.
- Koks ekspedicijos tikslas, kokias vietoves aplankėte ir ką sužinojote?
Kaip gimė ši idėja?
- Šalia savo tiesioginio darbo, dar dėstau istoriją Rokiškio vidurinėse
mokyklose. Dažnai susitinku ir su savo buvusiu mokytoju A.Dručkumi,
sukaupusiu labai daug medžiagos. Jis susidomėjo partizanų, žuvusių
Latvijos teritorijoje, veikla, tačiau Rokiškio muziejaus surinktuose
dokumentuose apie tai konkretesnių žinių nebuvo. Mokytojas A.Dručkus
keičiasi žiniomis ir laiškais su Latvijos istorikais. Pabendravus
ir gimė mintis surengti ekspediciją tomis vietomis, kur kartu
su latviais kovojo ir žuvo Lietuvos partizanai. Ekspedicijoje
dalyvavo ir labai daug mums padėjo Latvijos totalitarizmo padarinių
dokumentacijos centro mokslinis bendradarbis istorikas Janis Vasilevskis
ir šio centro neetatinis darbuotojas Gunaras Bulzma. Ekspedicijos
maršrutas - Subatės, Dunavos, Ilukstės, Asarės apylinkės. Tikslas
- išaiškinti latvių ir lietuvių partizanų bendrų kovų vietas,
ryšininkus ir rėmėjus, aplankyti sodybas, kur sustodavo mūsų partizanai,
buvusių bunkerių vietas.
- Ar radote tai, ko tikėjotės?
- Visada tikiesi žymiai daugiau, bet ir tai, ką ekspedicijoje
išaiškinom, sužinojom, atverčia dar vieną, visai netyrinėtą laisvės
kovų puslapį priešinantis okupacijai. Į pasienio miškus buvo mestos
neįtikėtinai didelės specialiai parengtų enkavėdistų - smogikų
karinės jėgos. Aplankėme vietas, kur veikė dideli partizanų vadų
- latvių Karlio Kraujos, Juozapo Fričo, lietuvio Juozo Streikaus
būriai Latvijos miškų teritorijoje. Sužinojome apie bendrą lietuvių
ir latvių partizanų junginį "Jutis", aplankėme ypatingo
enkavėdistų susidomėjimo vietas, kur buvo Ilės bunkeris. Dabar
šiose vietose sodybų beveik nėra: žmonės buvo ištremti, ūkiai
- sunaikinti, tačiau dar galima rasti buvusių bunkerių liekanų,
akmeninių pastatų, kur ilgam sustodavo žiemą Lietuvos partizanai,
vadovaujami J.Streikaus. Kautynių vietoje, netoli nuo Dunavos
centro, jau stovi paminklas žuvusiems lietuvių ir latvių partizanams.
Neretai paminkluose įrašytos tokios lietuviškos pavardės, kad
žuvusius gali savais pripažinti ir latviai, ir lietuviai. Visa
tai, tarsi praūžusių kovų aidas, verčia į daugelį įvykių pažvelgti
plačiau. Kaip bekalbėtume apie pasipriešinimo okupacijai kovas
ir tragišką jų baigtį, negalime nepripažinti to, jog pasipriešinimas
ginklu buvo masinis. Partizaninis judėjimas sužlugo tik tada,
kai tūkstančiai šeimų buvo ištremta, sušaudyta, kai buvo suniokoti
ūkiai.
- Ar moksleivius šita tema domina?
- Sudomina, kai jie akivaizdžiai sužino tiesą. Matau, jog ne tik
moksleiviai, bet ir jų tėvai arba nieko nežino, arba žinios apie
pokarį yra klaidingos. O visa tai, ką mūsų jaunimas šiandien mato
per televizijos "auklėjimo" laidas, mąstančiam žiūrovui
gali tik siaubą kelti. Savo mokiniams argumentuotai ir konkrečiai
aiškinu, kas buvo stribai ir kodėl pokario kovų už laisvę negalime
vadinti nei pilietiniu karu, nei sovietmečio įteigta "klasių
kova". Tai buvo karas su gausia rusų kariuomene, nors ir
šiandien dar daug kas to nenori pripažinti. O neretos replikos,
esą "prie ruso buvo geriau", pasigirsta tik iš tų žmonių
lūpų, kurie išliko žuvusiųjų sąskaita, prisitaikė. Juk mūsų tautos
žiedas, tautos proto ir moralės kultas buvo sunaikintas. Paklauskime
šiandien prancūzo arba anglo, prie ko jiems buvo geriau. Jie net
tokio klausimo nesupras, nes jiems valstybingumas - būtinybė.
Sovietmečio karta tuos valstybingumo ir laisvės jausmus tarsi
prarado. Kiek dar daug mūsų apolitiškų piliečių pasimėgaudami
šaukia, jog visas jaunimas labai greit į užsienį išlakstys...
Ir niekam nekyla noras pamąstyti, kodėl mes iki šiol gyvename
ypatingai sudėtingą laikotarpį, kuris kada nors iš istorikų pareikalaus
ne mažesnių istorinių tyrinėjimų. Kaip istorikas galiu teigti
tik viena: jau buvo Lietuvoje panašių emigracijos į užsienį bangų
dėl ekonominių ir politinių priežasčių, bet tauta dėl to neišnyko.
Pasaulis jau tampa per mažas gyventi uždaroje erdvėje, tautos
maišosi, tačiau aš optimistiškai žiūriu į ateitį. Dabartinis emigracijos
bumas ir lėkimas į užsienį sustos, kai tik pagerės ekonominė valstybės
padėtis. Tačiau mums reikės didžiausių pastangų, kad mokykla ir
jaunimas atgimtų dvasia. Aišku, visų pirma spauda ir televizija
savo laidomis turėtų nustoti tyčiotis iš tautos simbolių ir tų,
kurie gynė ne simbolius, o mūsų laisvę. Ypač televizijos laidose
šito tuščio juokelio, visai nederančio minint vieną ar kitą asmenybę,
kol kas nestinga. Pokario karta gyveno labai sunkiai, persekiojama
tremčių baimės, tardymų, tačiau buvo dvasingesnė. Dabar, atrodo,
visi pamiršome, jog puiki materialinė buitis - ne viskas, ko reikia
žmogaus dvasinei pilnatvei.
Kai pavargsti nuo skubančio praturtėti klano, nuo akivaizdžiai
regimo politikų melo ir suktybių, pokalbis su jaunu istoriku -
tikra atgaiva. Jam surinkta pokario laisvės kovų medžiaga padeda
ir vedant mokyklose istorijos pamokas, už ką suteiktas metodininko
vardas. Pastaruoju metu istorikas renka medžiagą apie 1941 metų
birželio sukilėlius. O ateinančią vasarą numatyta dar viena ekspedicija
į Latviją, Eglainės ir Bebrinės vietoves, kur taip pat kartu veikė
Latvijos ir Lietuvos partizanai.
Ilgai, labai ilgai ir Latvijos, ir Lietuvos valdininkai, buvę
komunistai "nerado vietos" karių kapinėse partizanams,
žuvusiems mūšiuose su rusų kariuomene Zebrenės kaime, ilgiausius
metus Lietuvos ir Latvijos oficialioji spauda tylėjo apie partizanų
vadą Karlį Kraują. Tik žmonės, kurie jį dar prisiminė, slapta,
puse lūpų kalbėjo apie įvykusius mūšius su gausia rusų kariuomene.
Mat būta didelių rusų kariuomenės aukų, o apie tai okupantai stengėsi
nutylėti, laikė paslapty. Ilgam buvo įslaptintas ir K.Kraujos
vardas, Ilės bunkerio susprogdinimas. Turėjo praeiti pusė amžiaus,
kad žmonės sužinotų apie žiauriausią vandalizmo akciją, įvykdytą
specialių enkavėdistų - smogikų dalinių Ilės ir Zebrenės kaimuose.
Bet apie tai - kitą kartą. O dabar pasidžiaukime, kad turim istorikų,
kurie dirba nė vieno praturtėjusio verslininko neremiami, nesitikėdami
naudos sau, kad iš užmaršties iškeltų nuostabiausius latvių ir
lietuvių draugystės pasipriešinimo kovose faktus.
Atsisveikinau su Rokiškio muziejaus istoriku Algiu Kazulėnu linkėdama
sėkmės jo tyrinėjimuose, tikėdamasi dar ne kartą susitikti.
Janina SEMAŠKAITĖ
Rokiškio rajonas
© 2001 "XXI amžius"
|
Ekspedicijos dalyviai pagerbė kautynėse netoli
Dunavos žuvusius lietuvių ir latvių partizanus. Iš kairės į dešinę:
Algis Kazulėnas,
Janis Vasilevskis, Andrius Dručkus, Gunaras Bluzma
|