Preities pelėsiai
Rašytojas Jonas Mikelinskas prieš
keletą metų kalbėjo, jog daugelis jau yra pastebėję keistą tiek
paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime reiškinį, kurį galima
trumpai drūtai apibūdinti taip: kas gražiai prasideda, tas negražiai
pasibaigia. Beje, tai dažniausiai atsitinka nepaisant gana paplitusio
Lietuvoje posakio: "Gera pradžia - pusė darbo". Deja,
taip buvo (ir, ko gero, negalėjo būti kitaip) su garsiuoju mūsų
Atgimimu ir su legendiniu Sąjūdžiu. Tereikia tik prisiminti, kaip
įspūdingai, gražiai ir talentingai viskas prasidėjo, kad vėl išvystum
tuos šimtatūkstantinius įvairiausio amžiaus ir įsitikinimų žmonių
sambūrius, kuriuos tiesiog įelektrindavo akiplėšiškai laisvai
plazdančios trispalvės ir ugningi oratorių žodžiai; tą ilgą Baltijos
kelią (kuriame nestovėjo dabartinis Premjeras), kai begalinė eilė
vyrų, moterų ir vaikų buvo susiėmę rankomis ir pasiryžę atiduoti
viską, kad jų Tėvynė daugiau nebevergautų; tą didvyrišką savojo
parlamento gynimą, kai patriotai, suplaukę iš visų Lietuvos kampelių,
buvo pasirengę plikais delnais išsaugoti ir sušildyti tuos gležnus
daigus, sudygusius nuožmiame komunistiniame speige, tas giesmes
ir maldas, kurios, atrodo, galėjo sugraudinti ar išsprogdinti
net akmeninę širdį; tuos graudžius ir išmintingus vaikų piešinėlius,
suplaukusius iš visų mokyklų, vaikų darželių, liudijančius, kad
viskas privalo tarnauti tam vieninteliam tikslui; tą kraupią 1991-ųjų
sausio 13-osios naktį, kada ištikimiausi ir drąsiausi tautos sūnūs
ir dukros įrodė, kiek daug jie gali atiduoti, idant sąžinės, tiesos
žodis ir balsas niekada nebebūtų slopinamas, idant Lietuva vėl
būtų nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Tereikia visa tai
prisiminti, kad vėl viską regėtum ir iš naujo išgyventum, o visą
esybę užlietų begalinis dėkingumas, pasididžiavimas tais, kurie
pagaliau suprato ir įsisąmonino, kad gyventi taip, kaip buvo gyventa,
jau nebegalima, kurie drąsiai ir ryžtingai nuėjo Lietuvos keliu.