Nelengva krikščionių mažumų padėtis islamo šalyse
Pastaruoju metu po kelių tūkstančių
žmonių gyvybių pareikalavusio teroristinio išpuolio prieš Jungtinių
Valstijų pagrindines karines ir komercines struktūras pradėjus
pasaulinę kovą su tarptautiniu radikaliojo, arba fundamentalistinio,
islamo įkvėptu terorizmu, Bažnyčios dvasiniai vadovai ragina vengti
aklo keršto ir paviršutiniško visų islamo išpažinėjų kaltinimo.
Kaip sakė Berlyno arkivyskupas kardinolas Georgas Štercinskis,
džihadą (šventąjį karą) teroristiniais prievartos aktais vedančių
fanatikų ir ekstremistų negalima tapatinti su dauguma autentiškos
islamo religijos išpažinėjų.
Pasaulyje šiuo metu yra 1,8 milijardo krikščionių (tarp jų - milijardas
katalikų) ir 1,2 milijardo musulmonų. Taigi abiejų bendras šaknis
turinčių religijų išpažinėjai sudaro maždaug pusę žmonijos, ir
nuo jų tarpusavio santykių priklauso ne tik religinė taika, bet
ir pasaulinis socialinis bei politinis stabilumas. Tai suprasdama,
Katalikų Bažnyčia stengiasi palaikyti tarpreliginį dialogą su
islamu. Tuo tikslu sudaryta bendra Vatikano ir musulmonų sunitų
dvasinio centro Al-Azharo (Egiptas) dialogo komisija, Popiežiškoji
tarpreliginio dialogo taryba kasmet pasaulio musulmonus sveikina
atėjus šventajam ramadano - dvasinės rimties laikotarpiui. Pats
popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra parodęs draugiškų gestų
islamui. Šiemet, viešėdamas Sirijoje, jis pirmą kartą aplankė
musulmonų maldos namus - Damasko istorinę Omajedų mečetę. 2000
metais, viešėdamas Egipte, jis buvo ypač draugiškai priimtas Kairo
senajame Al-Azharo universitete, kurio vadovas šeichas Mohamadas
Sajedas Tantani laikomas pagrindiniu musulmonų sunitų dvasiniu
autoritetu.
Tačiau daugelyje Azijos ir Afrikos šalių, ypač ten, kur krikščionys
sudaro nedideles mažumas, o vyrauja musulmonai, iškyla abiejų
religinių bendruomenių priešprieša, kurios pobūdis dažnai priklauso
nuo valdančiojo režimo būklės, etninių ir socialinių sąlygų. Žinoma,
tą priešpriešą sudaro ne vien tik tarpkonfesiniai konfliktai;
visgi krikščionybės ir islamo sandūra gali gerokai paveikti XXI
amžiaus tarptautinę politinę sanklodą. Reikšmingiausias šio proceso
bruožas yra tas, kad daugelyje regionų dėl įvairių priežasčių,
tarp jų ir dėl sekuliarizmo pasekmių, krikščionybė patiria stagnaciją
ir regresą, tuo tarpu islamas, ypač sąlygojamas demografijos (musulmonų
šeimos stabilesnės ir gausesnės) ir aktyvaus prozelitizmo, daro
akivaizdžią pažangą.
Daugelyje arabų ir kitų "klasikinių" musulmoniškų valstybių,
neišskiriant nė civilizuotomis save laikančių Egipto ir Turkijos,
vietinės krikščionių bendruomenės patiria diskriminaciją. Egipto
krikščionys koptai, sudarantys 12-15 proc. šalies gyventojų (Egipte
gyvena 67 mln. žmonių), dėl septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje
valstybę valdžiusio Anvaro Sadato pradėtos vadinamosios reislamizacijos
politikos patiria didelį spaudimą. Nors Egipto valdžia oficialiai
ir kovoja su radikaliuoju islamu, tačiau tiek senoji "Brolių
musulmonų" ekstremistinė organizacija (kuriai jaunystėje
priklausė ir pats A.Sadatas), tiek naujosios jau su garsiuoju
Osama bin Ladenu susijusios grupuotės "Islamo džihadas"
ir "Islamo džana" rengia nuolatinius ir beveik nebaudžiamus
išpuolius ir prieš vietos krikščionis koptus, ir prieš Egiptą
lankančius užsienio turistus. Ne vienas ekspertas daro išvadą,
kad, nepaisant senųjų, tiesiog biblinius laikus siekiančių tradicijų,
arabiškojo regiono krikščionybė yra pasmerkta pamažu išnykti.
Krikščionys priims brukamą islamą arba dėl nepakeliamų gyvenimo
sąlygų emigruos į užsienį, daugiausia į Vakarus.
Tokio krikščionybės nykimo pavyzdys yra Turkija, kurioje per XX
amžiaus dešimtmečius dėl vykdyto tautinių ir religinių mažumų,
ypač armėnų, genocido bei prievartinės emigracijos krikščionių
dalis tarp šalies gyventojų (dabar Turkijoje gyvena 70 mln. žmonių)
sumažėjo nuo 20 iki 0,2 proc., tai yra kone 100 kartų. Bet kokie
bandymai Turkijoje priminti 1915 metų armėnų ir asirų krikščionių
genocido istorinius faktus susilauktų drakoniškų bausmių. Tuo
tarpu radikaliajam islamui atstovaujančios partijos įsitvirtina
Turkijos parlamente, fundamentalistinių nuostatų turkai intelektualai
- šalies universitetuose. Tokia situacija ir dar besitęsiantis
religinių, tautinių mažumų teisių pažeidimas mažina Turkijos galimybes
greitu laiku tapti Europos Sąjungos nare.
* * *
Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių
Afrikos šiaurė VII-IX amžiuje buvo islamizuota ir arabizuota,
tuo tarpu į pietus nuo Sacharos vyrauja krikščionybė ir animizmas,
tai yra vietiniai pagoniški tikėjimai. Pastaraisiais dešimtmečiais
Afrikoje išryškėjo aktyvi islamo ekspansija iš šiaurės į pietus,
ypač pastebima tose didelėse regiono šalyse, kurių teritorijos
irgi tarsi padalytos į dvi dalis: šiaurėje dauguma gyventojų yra
musulmonai, o pietuose - krikščionys. Jeigu valstybėje, pavyzdžiui,
Sudane, įsivyrauja totalitarinis islamistų režimas, tada vyksta
tikras valdžios remiamas džihadas, tai yra šventasis karas su
jam būdinga prievartine islamizacija, įvedamas šariatas - islamo
teisė.
Sudane, didžiausioje Afrikos valstybėje, užimančioje 2,5 mln.
kvadratinių kilometrų, yra didelė etninė, kultūrinė bei religinė
įvairovė. Šalies šiaurinėje dalyje gyvena daugiausia musulmonai
arabai, kurie sudaro 48 proc. iš 27 mln. krašto gyventojų, o pietuose
- juodaodžiai krikščionys ir animistai. Tačiau jau beveik du dešimtmečius
Sudaną valdantis radikaliojo islamo ideologija besivadovaujantis
režimas teigia, kad šioje Rytų Afrikos šalyje turi būti viena
tauta - arabai, viena religija - islamas ir viena teisės forma
- šariatas. Vadinasi, milijonai sudaniečių, kurie nėra arabai
ir musulmonai, faktiškai neturi pilietinių teisių.
Sudano pietinių regionų gyventojai priešinasi režimo pastangoms
sunaikinti jų tautinį ir religinį tapatumą. Jau 18 metų Sudane
vyksta tikras pilietinis karas tarp vyriausybinės kariuomenės
ir Liaudies išsivadavimo armijos. Šios kovos jau pareikalavo daugiau
kaip dviejų milijonų žmonių gyvybių, apie keturis milijonus buvo
priversti išsikelti iš savo gyvenamųjų rajonų. Režimo prievarta
iš pietinių šalies rajonų į šiaurę perkelti šimtai tūkstančių
krikščionių gyvena labai sunkiomis sąlygomis laikinose stovyklose,
dažnai vaikai ir jaunuoliai grobiami iš tėvų ir parduodami į vergiją
arba prievarta išvaromi į islamo mokyklas, imami į kariuomenę
ir turi kariauti prieš savo tautiečius pietuose. Beje, iki išsikėlimo
į Afganistaną 1996 metais, Sudane vietos režimo globojamas gyveno
islamiškojo terorizmo įkvėpėjas O. bin Ladenas, kurio kovotojų
rengimo stovyklos iki šiol ten veikia. Sudano katalikų vyskupų
konferencija ne kartą kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, ragindama
imtis priemonių prieš fundamentalistinį islamo režimą, kad baigtųsi
civilių gyventojų persekiojimas ir būtų sudarytos normalios sąlygos
pastoraciniam darbui.
Sudėtinga situacija yra susidariusi ir gyventojų skaičiumi (120
mln.) didžiausioje Afrikos valstybėje Nigerijoje, kurios šiaurėje
irgi vyrauja musulmonai. 1999 metų rudenį devynios iš 36 šiaurinės
Nigerijos valstijos vienašališkai įvedė šariatą, kaip valstybinės
teisės normą. Dėl šių antikonstitucinių veiksmų ir abejingai į
tai žiūrint centrinei Nigerijos vyriausybei, dalyje šalies teritorijos,
- kur buvo įvestas šariatas, - krikščionys tapo antrarūšiais piliečiais.
Kaip neseniai Vatikano misijų žinių agentūrai "Fides"
papasakojo Nigerijos sostinės Abudžos arkivyskupas Džonas Onajekanas,
įvesdamos šariatą kai kurios grupės manipuliavo žmonių jausmais
ir tuo pačiu siekė politinių bei ekonominių tikslų. Nigerijoje
aktyviai veikia ir islamo fanatikai bei ekstremistai. "Pirmiausia
čia kalbama apie jaunus žmones, kurie studijuoja Irano, Libijos
ir kitų islamo šalių universitetuose. Grįžę į Nigeriją, jie veikia
kaip islamo misionieriai, bandydami sukurti islamišką visuomenę,
nes tai, anot jų, išspręstų visas problemas", - pasakojo
arkivyskupas. Krikščionys priešinasi tokiai islamizacijai ir taip
kyla visuomeniniai konfliktai.
Musulmonų ir krikščionių prievartinių konfliktų kupina ir Indonezija,
didžiausia islamiška valstybė, turinti 190 mln. gyventojų. Ši
šalis po daugiau kaip 30 metų diktatorinio režimo pradėjo eiti
demokratijos keliu, tačiau jos vis dar nestabiliai vyriausybei
sunkiai sekasi suvaldyti po daugybę salų išsisklaidžiusių tautinių
ir religinių grupių nesutarimus ir kovas. Neseniai po ilgo išsivadavimo
karo pavyko atgauti nepriklausomybę mažiau nei milijoną gyventojų
turinčiam katalikiškam Rytų Timorui, kurį 25 metus buvo okupavusi
Indonezija. Nors iš esmės tai buvo trečdalio tautos aukų pareikalavusi
kova už nacionalinę nepriklausomybę, tačiau kartu tai buvo ir
pasiaukojimo kupinos pastangos išsaugoti savo krikščionišką tikėjimą
nuo islamiškosios "integracijos".
Panaši padėtis dabar susidarė Indonezijai priklausančiame Molukų
salyne, kurio dauguma gyventojų yra krikščionys protestantai.
Čia prievartinę islamizaciją vykdo vietiniai fanatikai ir jiems
į pagalbą atvykę "džihado kovotojai" iš Pakistano, Afganistano,
Libijos, atitinkamai parengti O.bin Ladeno ir kitų šventojo karo
vadų bazėse. Jų metodai pasižymi ypatingu žiaurumu: neseniai buvo
pranešta, kad septyni šimtai vienos Molukų salos krikščionių buvo
suimti ir uždaryti į vietos mečetę. Jiems buvo pasakyta, kad arba
jie atsisakys savo tikėjimo į Kristų ir atsivers į islamą, arba
turės mirti. Daugelis jų žuvo. Fundamentalistinės musulmonų grupės
Indonezijoje nėra labai gausios, tačiau, esant nestabiliai visuomeninei
padėčiai, jomis naudojasi stiprūs politiniai bei kariniai sluoksniai.
Šio užnugario dėka tos grupės gali beveik netrukdomos skleisti
savo idėjas žiniasklaidoje bei vykdyti terorą.
* * *
Sunkioje padėtyje yra atsidūrusi
krikščionių mažuma Pakistane, antroje po Indonezijos pagal gyventojų
skaičių musulmoniškoje valstybėje. "Islamo respublikoje",
kaip ši 140 mln. gyventojų šalis save vadina, yra apie du milijonus
krikščionių, maždaug pusė iš jų - katalikai. Konservatyvi islamistinė
srovė tiek valstybinėje ir politinėje srityje, tiek ir musulmonų
teologijoje Pakistane įsivyravo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje,
po islamiškosios revoliucijos Irane ir sovietų kariuomenės invazijos
į kaimyninį Afganistaną. Susikūrė stiprios politinės partijos
"Džamiat Ulema i Islam" ir "Džamat i Islami",
kurių programų pagrindu tapo džihado skelbimas.
Beje, dabar Vakarų pasaulyje labai neigiama prasme žinoma "džihado"
sąvoka arabų kalba tradiciškai reiškia "kovą kelyje pas Dievą".
Ši kova pagal islamo teologiją suprantama dvejopai. Pirmiausia
- tai didysis džihadas, arba kiekvieno tikinčiojo vidinė kova
už savo sielos apvalymą, moralinio, asketinio ir mistinio tobulumo
siekimas. Vadinasi, kovodamas didįjį džihadą, musulmonas valdo
savo aistras, vengia klaidų ir nukrypimų kelyje į Dievą, į visišką
klusnumą dieviškajai valiai.
Tačiau yra ir mažesnysis džihadas, suprantamas fizine ir socialine
prasme. Tai darbinė veikla savo šeimos ir bendruomenės gerovei,
taip pat kariniai, prievartiniai veiksmai ginantis nuo užpuolikų
bei siekiant nugalėti "netikėlius", kad visi žmonės
taptų musulmonais. Kaip tik antroji, "mažesniojo džihado"
samprata, kad tai yra karinė kampanija prieš klaidatikius, arba
šventasis karas, tapo islamo teroristų pragaištingos veiklos visame
pasaulyje pagrindu. Islamo šventojoje apreiškimų knygoje - Korane
- nurodoma, jog tiems, kurie žūva šventajame kare, yra atleidžiamos
visos nuodėmės ir jie iš karto patenka į rojų. Taigi per mažąjį
džihadą musulmonas gali laimėti pergalę ir didžiajame džihade,
tai yra kovoje už savo sielos išgelbėjimą.
Kokias fatališkas pasekmes tokia "džihado" samprata
gali atnešti, rodo islamiškųjų teroristų, tikrų savižudžių išpuoliai
Jungtinėse Valstijose, Šventojoje Žemėje ir kitose vietose.
Pakistane baisių pasekmių sulaukta po 1986 metais priimto įstatymo,
nukreipto prieš didžiojo pranašo Mahometo niekinimą. Pagal šį
įstatymą, "kiekvienas, kuris žodžiais, išsakytais ar parašytais,
ar kitu regimu būdu (...) tiesiogiai ar netiesiogiai paniekina
šventojo pranašo Mahometo sakralinį vardą, - tegul bus jam ramybė,
- turi būti nubaustas mirtimi..." Pakistane šis įstatymas
tapo represijų ir susidorojimo su nepaklusniais krikščionimis
bei kitais laisvesnių pažiūrų žmonėmis, pavyzdžiui, žurnalistais
priežastimi. "Blasfemijos įstatymu" manipuliuoja ne
tik islamo fundamentalistai, stengdamiesi diskriminuoti krikščionių
mažumą, bet kartais ir paprasti musulmonai, netgi kaimynai: kuo
nors nepasidaliję ar norėdami suvesti sąskaitas, apkaltina vienas
kitą pranašo niekinimu.
Savo tragiškumu išsiskyrė atvejis, kai jaunas pakistanietis krikščionis
Ajubas Masihas 1996 metais savo kaimyno musulmono buvo apkaltintas
islamo išniekinimu, nes jam pasakęs: "Jeigu nori pažinti
tiesą apie islamą, skaityk Salmaną Rušdį". Šis žinomas Didžiojoje
Britanijoje gyvenantis rašytojas, Nobelio premijos laureatas,
dėl savo prieštaringos nuomonės apie musulmonų tikėjimą radikaliųjų
imamų buvo pasmerktas. 1998 metais mirties bausmė buvo paskirta
ir A.Masihui. Protestuodamas prieš šį nuosprendį, teismo patalpose
nusišovė Faisalabado katalikų vyskupas Džonas Džozefas, žinomas
žmogaus teisių gynėjas, kartu su kitais Pakistano vyskupais aktyviai
kovojęs dėl minėto "niekinimo įstatymo" atšaukimo.
Panaikinti šį įstatymą reikalauja ne tik Pakistano krikščionys,
bet ir tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. Dabartinis
šalies prezidentas generolas Pervesas Mušarafas pažadėjo jį peržiūrėti
ir pagerinti šalyje religinių mažumų padėtį, tačiau jis jaučia
didelį konservatyvių islamo sluoksnių spaudimą. Tą rodo ir Pakistano
miestuose prasidėjusios radikaliųjų islamistų demonstracijos,
kuriose protestuojama prieš P.Mušarafo sprendimą palaikyti Jungtines
Valstijas kovoje su tarptautiniu terorizmu. Pakistano krikščionys
pagrįstai baiminasi, kad, prasidėjus karinei operacijai prieš
O.bin Ladeną atsisakantį išduoti Afganistano talibų režimą, islamo
fundamentalistai sustiprins išpuolius prieš krikščionis. Ne veltui
Pakistano valdžios nurodymu sustiprinta krikščionių maldos namų
apsauga.
Gerai yra žinomi glaudūs Afganistaną valdančio odiozinio Talibano
judėjimo tautiniai, idėjiniai ir kariniai ryšiai su Pakistano
fundamentalistais. Pakistanas yra viena iš trijų valstybių drauge
su Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais pripažinusi dabartinę
Afganistano talibų vyriausybę. Abi šios šalys neseniai nutraukė
diplomatinius santykius su Kabulu. Talibano sąjūdyje vyrauja puštunų
etninė grupė, kurią sudaro 60 proc. Afganistano ir 15 proc. Pakistano
gyventojų. Pakistane iki šiol gyvena 2,5 mln. afganų, pasitraukusių
iš šalies per buvusią Sovietų Sąjungos kariuomenės invaziją. Tose
pabėgėlių stovyklose ir formavosi kraštutinė talibų ideologija,
organizacinės struktūros bei karinė galia. Pranešama, kad Talibano
kariniuose daliniuose kovoja kelios dešimtys pakistaniečių, kurie
žuvę savo šeimose būna gerbiami kaip kankiniai. Pažymėtina, jog
Pakistanas yra vienintelė musulmonų valstybė, oficialiai atlikusi
branduolinio ginklo bandymus.
* * *
Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių
skelbdamas karą tarptautiniam terorizmui, JAV prezidentas D.Bušas
viename pasisakyme (matyt, emocijų pagautas) pavartojo sąvoką
"crusade", kuri, išvertus iš anglų kalbos, reiškia ir
"kryžiaus žygį". Šis Jungtinių Valstijų vadovo posakis
vėliau sulaukė įvairių komentarų, nes buvo prisiminta XI ir XII
amžiaus "kryžiaus žygių" į Jeruzalę istorija prieš ten
įsitvirtinusius musulmonus. Iš tiesų tai buvo religiniai karai,
nors popiežiaus Urbono II paskelbtais "kryžiaus žygiais"
pirmiausia buvo siekta užtikrinti Šventąją Žemę lankančių maldininkų
saugumą. Primindami šią viduramžių istoriją, kai kurie komentatoriai
svarstė, ar vėl neartėja "religinis karas" tarp krikščioniškų
Vakarų ir islamo.
D.Bušas vėliau savo kalbose tai ne kartą paneigė, sakydamas, kad
jo skelbiama kova prieš "pasaulinį terorizmo tinklą"
jokiu būdu nereiškia religinio karo. Prezidentas apsilankė Vašingtone
esančiame Islamo kultūros centre, šiltai atsiliepė apie savo "draugus
musulmonus", lojalius Amerikos piliečius. JAV vyskupų konferencijos
pirmininkas vyskupas Džozefas Fiorenza taip pat perspėjo tautiečius
dėl religinės ir etninės netolerancijos. "Arabų kilmės amerikiečiai
ir musulmonai (vien tik Niujorke yra 400 tūkst. musulmonų, o tai
sudaro 5 proc. šio didmiesčio gyventojų) yra ne mūsų priešai,
bet broliai ir seserys, mūsų nacionalinės šeimos dalis. Puolimas
prieš juos būtų ir puolimas ir prieš mus visus", - rašė jis.
Kiti pasaulio katalikų ganytojai taip pat perspėjo dėl nepriimtino
kolektyvinės kaltės visiems musulmonams primetimo, dėl islamo
išpažinėjų kriminalizavimo. "Religija niekada negali būti
konfliktų priežastis" - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II,
viešėdamas Kazachstane, kartu pasmerkdamas neapykantą, fanatizmą
ir terorizmą, kas yra "Dievo vardo paniekinimas". Šventasis
Tėvas taip pat pabrėžė, kad krikščioniškosios mažumos musulmonų
daugumos šalyse turi teisę reikalauti laisvai ir viešai išpažinti
savo tikėjimą, kaip tai yra kitose demokratinėse valstybėse. Taigi
plataus masto kampanijos prieš tarptautinį terorizmą ir jį remiančius
režimus esminė dalis turėtų būti pastangos siekti, kad Sudane
ir kitose minėtose musulmoniškose šalyse krikščionys nebebūtų
diskriminuojami ir persekiojami.
Mindaugas BUIKA
© 2001 "XXI amžius"
