Murti - Bingo tablečių veikimo metas ir nūdiena
Nobelio premijos laureato Česlavo
Milošo sodybos svirnas Šateiniuose (Kėdainių r.) atstatytas, tvarkingas,
švarus, skleidžiantis jaukumą. Drįsčiau teigti - ir didžiojo poeto
aurą. Kieme - keletas dėmesį kaustančių įspūdingų medžio skulptūrų.
Ne šiaip sau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos eilinė sueiga įvyko
kaip tik čia. Nobelio laureatas brangus ir lenkams, ir lietuviams.
Č.Milošas niekada nebuvo abejingas savo gimtinei ir Lietuvai apskritai.
Poeto vardą minėjo ne vienas sueigos dalyvis ar svečias. Renginio
organizatorius - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
jonavietis Kostas Fedaravičius. Šių eilučių autoriui teko pakalbėti
apie Kėdainių garbės piliečio Č.Milošo požiūrį į kūrybą ir poeziją.
Prieš tai dar kartą pavarčiau jo pagarsėjusią knygą "Pavergtas
protas" (Vilnius, 1995).
Lenkų filosofo, tapytojo, prozininko S.Vitkievičiaus romano "Nepasisotinimas"
herojus mongolų filosofas Murti-Bingas sukūrė organišką pasaulėžiūros
preparatą. "Murti-Bingo tablečių paragavęs žmogus visiškai
pasikeisdavo. Tapdavo ramus ir laimingas. Visos anksčiau jį kankinusios
problemos tapdavo nereikšmingomis ir nevertomis graužaties."
Kodėl šia citata pasinaudojo Č.Milošas? Atsakymą lengva rasti
jo biografijoje. Jis 1946 - 1950 metais dirbo Varšuvos diplomatinėje
tarnyboje. Apie tą periodą poetas vėliau rašė: "Per visus
šiuos metus jaučiausi galįs laisvai judėti, tačiau tik įkandin
vilkdamas ilgą grandinę. Toji grandinė buvo ne tik išorinė, bet
ir - kas galbūt svarbiausia - slypėjo mano viduje".
Poetas bodėjosi vadinamojo socialistinio realizmo dogmomis ir
piktinosi griežtais rėmais, varžančiais kūrėjo laisvę. Jis stengėsi
suprasti "nusivylusius ir pilnus kartėlio" žmones, šlovinančius
"Naująjį Tikėjimą" , t.y. dialektiniu materializmu ir
"klasių kovos" principais grindžiamą pasaulėžiūrą. Jis
priėjo prie išvados, kad "suprasti, šiuo atveju nereiškia
viską atleisti. Mano žodžiai yra ir protestas. Aš atsakau doktrinai
teisę ginti jos vardu atliktus nusikaltimus. Ir atsakau šių dienų
žmogui, užmirštančiam, koks niekingas jis prieš žmogaus galimybių
dydį, teisę savuoju mastu matuoti ir praeitį, ir ateitį".
Č.Milošas samprotavo apie mokslininką, įsirengusį laboratoriją,
kurią jam gaila palikti. Ir dėl to jis turįs eiti į kompromisus
su savo sąžine. "Tokia laboratorija man buvo gimtoji kalba.
Būdamas poetas tiktai savo šaly turėjau auditoriją ir tik tenai
galėjau skelbti savo kūrinius", - rašė jis apie savo gyvenimą
ir kūrybą sovietų įtakon patekusioje Lenkijoje.
"Okupacijos metais giliau įsisąmoninau visuomeninę literatūros
reikšmę, o nacistų žiaurumai stipriai paveikė mano kūrybos turinį.
Kartu mano poezija tapo lengviau suprantama, taip visada atsitinka,
kai poetas nori pranešti ką nors svarbaus savo skaitytojams",
- konstatuoja filosofuojantis poetas. Jis turėjo daug ką pasakyti
labai svarbaus. Ir savo tolesne veikla tai patvirtino. Plėtojant
poeto mintį, reikėtų pripažinti, kad nūdienos Lietuvoje yra nemažai
kuriančių asmenybių, kurios, paveiktos praėjusį šimtmetį tautą
ištikusių kataklizmų, be jokios abejonės, taip pat turi ką svarbaus
pasakyti, deja, epopėjos apie tremtį ir partizaninį karą arba
poemos apie 1941 metų Birželio sukilimą dar nesulaukėme.
"Liaudies demokratijose vykstant vis naujoms permainoms,
tos sienos, už kurių galėjau nevaržomai judėti kaip rašytojas,
darėsi vis ankštesnės, tačiau ilgai dar nenorėjau prisipažinti
esąs nugalėtas", - prasitaria būsimasis Nobelio laureatas.
Jis prisimena jauną poetą, kuris prisipažino negalintis rašyti
taip, kaip nori, ir varginasi spėliojimais apie tai, ką apie jo
kūrybą pasakys vienas ar kitas kritikas. Štai kaip Č.Milošas apibendrina
tokią situaciją: "Pavyzdys iš poezijos: leidžiama ne tik
politinio pobūdžio poezija, bet ir lyrinė, su sąlyga, kad ji 1)
bus romi, 2) neturės jokių mintijimo elementų, kurie galėtų vesti
kitur nei įprasta (praktikoje tai reiškia gamtos arba jausmų artimiesiems
skirtų jausmų aprašymus), 3) bus suprantama.
Kadangi poetas, kuriam neleidžiama m ą s t y t i eilėraštyje,
automatiškai linksta į formos tobulinimą, galima lengvai apkaltinti
jį formalizmu".
Poetas, suvokdamas, kad visada egzistuoja "grūdelį tiesos
išsaugančių melų panašumas į tiesą", apsiprendžia: "Man
atrodo, kad nesutikdamas tylėti, geriau apsaugau rytdienos vaisius,
nei mano draugas, kuris sutinka. Rizikuoju suklysti ir moku už
klaidas". Tai logiška plunksną valdančio žmogaus pilietinė
pozicija. Toli gražu ne kiekvienas pajėgdavo ryžtis tokiam žingsniui.
Poetas nesirengė ragauti ir neprarijo Murti - Bingo tabletės.
Jo išvada apie poezijos vietą verta atidaus dėmesio: "Vienintelė
savo vardo verta poezija yra eschatologinė poezija, tai yra tokia,
kuri nesutinka su nežmonišku nūdienos pasauliu dėl didelės permainos.
Skaitytojas ieško vilties ir nekreipia dėmesio į poeziją, kurioje
aplinka vaizduojama nekintama".
Kun. Česlovo Kavaliausko "Trumpas teologijos žodynas"
(1992) aiškina, kad "eschatologija - religinis mokymas apie
pasaulio ir žmonijos likimą".
Naujos globalinės grėsmės - narkomanija, organizuoti tarptautiniai
nusikaltimai, terorizmas - keičia pasaulio valstybių ne tik vidaus
ir užsienio politikos kryptį, bet ir literatūros paskirtį. Reikia
daugiau tikėjimo žmonijos galimybėmis išlikti ir gyventi saugioje
gerovėje. Maža to, privalu pasirengti sutikti globalines grėsmes
ir jas neutralizuoti ar bent jau ženkliai sumažinti.
Edmundas SIMANAITIS
© 2001 "XXI amžius"