Atnaujintas 2001 m. spalio 3 d.
Nr.74
(983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Murti - Bingo tablečių veikimo metas ir nūdiena

Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo sodybos svirnas Šateiniuose (Kėdainių r.) atstatytas, tvarkingas, švarus, skleidžiantis jaukumą. Drįsčiau teigti - ir didžiojo poeto aurą. Kieme - keletas dėmesį kaustančių įspūdingų medžio skulptūrų. Ne šiaip sau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos eilinė sueiga įvyko kaip tik čia. Nobelio laureatas brangus ir lenkams, ir lietuviams. Č.Milošas niekada nebuvo abejingas savo gimtinei ir Lietuvai apskritai. Poeto vardą minėjo ne vienas sueigos dalyvis ar svečias. Renginio organizatorius - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas jonavietis Kostas Fedaravičius. Šių eilučių autoriui teko pakalbėti apie Kėdainių garbės piliečio Č.Milošo požiūrį į kūrybą ir poeziją. Prieš tai dar kartą pavarčiau jo pagarsėjusią knygą "Pavergtas protas" (Vilnius, 1995).
Lenkų filosofo, tapytojo, prozininko S.Vitkievičiaus romano "Nepasisotinimas" herojus mongolų filosofas Murti-Bingas sukūrė organišką pasaulėžiūros preparatą. "Murti-Bingo tablečių paragavęs žmogus visiškai pasikeisdavo. Tapdavo ramus ir laimingas. Visos anksčiau jį kankinusios problemos tapdavo nereikšmingomis ir nevertomis graužaties." Kodėl šia citata pasinaudojo Č.Milošas? Atsakymą lengva rasti jo biografijoje. Jis 1946 - 1950 metais dirbo Varšuvos diplomatinėje tarnyboje. Apie tą periodą poetas vėliau rašė: "Per visus šiuos metus jaučiausi galįs laisvai judėti, tačiau tik įkandin vilkdamas ilgą grandinę. Toji grandinė buvo ne tik išorinė, bet ir - kas galbūt svarbiausia - slypėjo mano viduje".
Poetas bodėjosi vadinamojo socialistinio realizmo dogmomis ir piktinosi griežtais rėmais, varžančiais kūrėjo laisvę. Jis stengėsi suprasti "nusivylusius ir pilnus kartėlio" žmones, šlovinančius "Naująjį Tikėjimą" , t.y. dialektiniu materializmu ir "klasių kovos" principais grindžiamą pasaulėžiūrą. Jis priėjo prie išvados, kad "suprasti, šiuo atveju nereiškia viską atleisti. Mano žodžiai yra ir protestas. Aš atsakau doktrinai teisę ginti jos vardu atliktus nusikaltimus. Ir atsakau šių dienų žmogui, užmirštančiam, koks niekingas jis prieš žmogaus galimybių dydį, teisę savuoju mastu matuoti ir praeitį, ir ateitį".
Č.Milošas samprotavo apie mokslininką, įsirengusį laboratoriją, kurią jam gaila palikti. Ir dėl to jis turįs eiti į kompromisus su savo sąžine. "Tokia laboratorija man buvo gimtoji kalba. Būdamas poetas tiktai savo šaly turėjau auditoriją ir tik tenai galėjau skelbti savo kūrinius", - rašė jis apie savo gyvenimą ir kūrybą sovietų įtakon patekusioje Lenkijoje.
"Okupacijos metais giliau įsisąmoninau visuomeninę literatūros reikšmę, o nacistų žiaurumai stipriai paveikė mano kūrybos turinį. Kartu mano poezija tapo lengviau suprantama, taip visada atsitinka, kai poetas nori pranešti ką nors svarbaus savo skaitytojams", - konstatuoja filosofuojantis poetas. Jis turėjo daug ką pasakyti labai svarbaus. Ir savo tolesne veikla tai patvirtino. Plėtojant poeto mintį, reikėtų pripažinti, kad nūdienos Lietuvoje yra nemažai kuriančių asmenybių, kurios, paveiktos praėjusį šimtmetį tautą ištikusių kataklizmų, be jokios abejonės, taip pat turi ką svarbaus pasakyti, deja, epopėjos apie tremtį ir partizaninį karą arba poemos apie 1941 metų Birželio sukilimą dar nesulaukėme.
"Liaudies demokratijose vykstant vis naujoms permainoms, tos sienos, už kurių galėjau nevaržomai judėti kaip rašytojas, darėsi vis ankštesnės, tačiau ilgai dar nenorėjau prisipažinti esąs nugalėtas", - prasitaria būsimasis Nobelio laureatas. Jis prisimena jauną poetą, kuris prisipažino negalintis rašyti taip, kaip nori, ir varginasi spėliojimais apie tai, ką apie jo kūrybą pasakys vienas ar kitas kritikas. Štai kaip Č.Milošas apibendrina tokią situaciją: "Pavyzdys iš poezijos: leidžiama ne tik politinio pobūdžio poezija, bet ir lyrinė, su sąlyga, kad ji 1) bus romi, 2) neturės jokių mintijimo elementų, kurie galėtų vesti kitur nei įprasta (praktikoje tai reiškia gamtos arba jausmų artimiesiems skirtų jausmų aprašymus), 3) bus suprantama.
Kadangi poetas, kuriam neleidžiama m ą s t y t i eilėraštyje, automatiškai linksta į formos tobulinimą, galima lengvai apkaltinti jį formalizmu".
Poetas, suvokdamas, kad visada egzistuoja "grūdelį tiesos išsaugančių melų panašumas į tiesą", apsiprendžia: "Man atrodo, kad nesutikdamas tylėti, geriau apsaugau rytdienos vaisius, nei mano draugas, kuris sutinka. Rizikuoju suklysti ir moku už klaidas". Tai logiška plunksną valdančio žmogaus pilietinė pozicija. Toli gražu ne kiekvienas pajėgdavo ryžtis tokiam žingsniui.
Poetas nesirengė ragauti ir neprarijo Murti - Bingo tabletės. Jo išvada apie poezijos vietą verta atidaus dėmesio: "Vienintelė savo vardo verta poezija yra eschatologinė poezija, tai yra tokia, kuri nesutinka su nežmonišku nūdienos pasauliu dėl didelės permainos. Skaitytojas ieško vilties ir nekreipia dėmesio į poeziją, kurioje aplinka vaizduojama nekintama".
Kun. Česlovo Kavaliausko "Trumpas teologijos žodynas" (1992) aiškina, kad "eschatologija - religinis mokymas apie pasaulio ir žmonijos likimą".
Naujos globalinės grėsmės - narkomanija, organizuoti tarptautiniai nusikaltimai, terorizmas - keičia pasaulio valstybių ne tik vidaus ir užsienio politikos kryptį, bet ir literatūros paskirtį. Reikia daugiau tikėjimo žmonijos galimybėmis išlikti ir gyventi saugioje gerovėje. Maža to, privalu pasirengti sutikti globalines grėsmes ir jas neutralizuoti ar bent jau ženkliai sumažinti.

Edmundas SIMANAITIS

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija