Preities pelėsiai
Rašytojas Jonas Mikelinskas prieš
keletą metų kalbėjo, jog daugelis jau yra pastebėję keistą tiek
paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime reiškinį, kurį galima
trumpai drūtai apibūdinti taip: kas gražiai prasideda, tas negražiai
pasibaigia. Beje, tai dažniausiai atsitinka nepaisant gana paplitusio
Lietuvoje posakio: "Gera pradžia - pusė darbo". Deja,
taip buvo (ir, ko gero, negalėjo būti kitaip) su garsiuoju mūsų
Atgimimu ir su legendiniu Sąjūdžiu. Tereikia tik prisiminti, kaip
įspūdingai, gražiai ir talentingai viskas prasidėjo, kad vėl išvystum
tuos šimtatūkstantinius įvairiausio amžiaus ir įsitikinimų žmonių
sambūrius, kuriuos tiesiog įelektrindavo akiplėšiškai laisvai
plazdančios trispalvės ir ugningi oratorių žodžiai; tą ilgą Baltijos
kelią (kuriame nestovėjo dabartinis Premjeras), kai begalinė eilė
vyrų, moterų ir vaikų buvo susiėmę rankomis ir pasiryžę atiduoti
viską, kad jų Tėvynė daugiau nebevergautų; tą didvyrišką savojo
parlamento gynimą, kai patriotai, suplaukę iš visų Lietuvos kampelių,
buvo pasirengę plikais delnais išsaugoti ir sušildyti tuos gležnus
daigus, sudygusius nuožmiame komunistiniame speige, tas giesmes
ir maldas, kurios, atrodo, galėjo sugraudinti ar išsprogdinti
net akmeninę širdį; tuos graudžius ir išmintingus vaikų piešinėlius,
suplaukusius iš visų mokyklų, vaikų darželių, liudijančius, kad
viskas privalo tarnauti tam vieninteliam tikslui; tą kraupią 1991-ųjų
sausio 13-osios naktį, kada ištikimiausi ir drąsiausi tautos sūnūs
ir dukros įrodė, kiek daug jie gali atiduoti, idant sąžinės, tiesos
žodis ir balsas niekada nebebūtų slopinamas, idant Lietuva vėl
būtų nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Tereikia visa tai
prisiminti, kad vėl viską regėtum ir iš naujo išgyventum, o visą
esybę užlietų begalinis dėkingumas, pasididžiavimas tais, kurie
pagaliau suprato ir įsisąmonino, kad gyventi taip, kaip buvo gyventa,
jau nebegalima, kurie drąsiai ir ryžtingai nuėjo Lietuvos keliu.
Žinoma, daugeliui buvo džiugu girdėti, kad į Lietuvos atgimimo
Sąjūdį įsitraukė ir ne vienas komunistų partijos narys. Tokie
suprato, jog gyventi taip, kaip iki šiol, nebeįmanoma, surado
savyje jėgų pasipriešinti geležinei partijos drausmei, kuri ilgus
dešimtmečius kaustė ir terorizavo tą sąmokslininkų gaują, pasiruošusią
ne tik suvienyti viso pasaulio "proletarus" šturmuoti
kapitalizmo tvirtovę, bet ir pertvarkyti gamtą, o svarbiausia
- pakeisti žmogaus prigimtį taip, kad ji, toji žmogiškoji prigimtis,
nebetrukdytų sukurti žemėje komunistinio rojaus.
Deja, vos tik atkūrus nepriklausomybę, tuoj pat pasirodė įvairaus
plauko jos griovėjai. Ir kuo toliau, tuo labiau jie įsismagina
ir, naudodamiesi daugelio piliečių vištakumu, jau atvirai skelbia
nostalgiją sovietiniams laikams. Tai daro ne tik Seimo nariai
J.Veselka, B.Bradauskas, M.Pronckus, S. Dmitrijevas, V.Orechovas,
V.Einoris, V.Velikonis ir kiti. Kad Lietuvos Seime knibždėte knibžda
neobolševikų, rodo balsavimas už J.Veselkos pasiūlytą rezoliuciją,
kurioje buvo girta demokratija Baltarusijoje ir demokratiškiausi
pasaulyje rinkimai(!). J.Veselka su bičiuliais M.Pronckumi, V.Orechovu
ir S.Dmitrijevu už A.Lukašenkos pinigus lankėsi Minske ir koneveikė
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją, Europos Sąjungą
ir NATO. Už J.Veselkos rezoliuciją balsavo net 30 Seimo narių,
nors iš visko matyti, kad pritariančių šiam atviram Maskvos lobistui
yra kur kas daugiau. Tik jie dar nedrįsta tokių minčių atvirai
reikšti. Jų pilna ne tik vadinamųjų socialdemokratų, bet ir A.Paulausko
frakcijose. Darosi išties baugu, kad neokomunistų partijos vadovai
G.Kirkilas, Č.Juršėnas ir A.Brazauskas nepasmerkė, pavyzdžiui,
šiurkštaus ir akiplėšiško savo partiečio V.Velikonio išpuolio
Panevėžyje, kur jis dalyvavo vadinamųjų karo veteranų sueigoje.
Joje dalyvavo ir buvę stribai bei jų palikuonys - KGB bildukai
ir agentai bei panaši publika. Buvęs kolūkio pirmininkas, Sąjūdžio
dėka prasimušęs į politikus, nepriklausomos Lietuvos Seimo narys
kartu su "veteranais" koneveikė Amerikos "imperialistus",
Europos Sąjungą, pačią Lietuvos nepriklausomybę, partizanus vadino
banditais. Partijos vadai tepasakė tik tai, jog V.Velikonis išreiškė
savo nuomonę, o partija taip nemananti. Tačiau koks naivuolis
gali tuo patikėti, jeigu pats partijos vadovas ir Premjeras netgi
užsienio investuotojams aiškino, kaip gerai ir laimingai gyveno
Lietuva komunistinės okupacijos metais. Tokie praeities pelėsiais
dvelkiantys "tautos gelbėtojai" paprastai net žodeliu
neužsimena, kad jų giriama jau neegzistuojanti Sovietų Sąjunga
buvo ne gero gyvenimo, o košmaro valstybė. Kas bent kiek domėjosi
Sovietų Sąjungos susikūrimo istorija, žinojo, jog ši valstybė
negali turėti ateities, nes jos pagrindas - melas. Melas, susidedantis
iš trijų pažadėtų, bet netesėtų dalių: taikos, duonos, žemės.
Išeitis buvo rasta kolūkiuose ir vergiškoje ekonomikoje. Ir to
dar neužteko. Buvo užsimota "išlaisvinti", tiksliau
tariant, paversti visą pasaulį. Tam buvo orientuota visa Maskvos
užsienio politika. Vergvaldiška ekonomika buvo pajungta iš esmės
savižudiškai karo politikai. Žlugimas tapo neišvengiamas nuo tos
dienos, kai, panūdęs patobulinti "mokslinį socializmą",
M.Gorbačiovas leido viešumą. Tai viešumas atvėrė duris teisybei,
kuri ir sugriovė visa, kas buvo pastatyta melu.
Deja, žmonių protams buvo padaryta tokia didžiulė žala, kad ir
šiandien tie buvę okupacinio režimo ramsčiai gali toliau pūsti
tą pačią melo bei neapykantos dūdą ir tos velnio muzikėlės klausomasi.
Pagaliau raudonąjį pavojų pajuto ir Prezidentas, paprašęs valdančiosios
daugumos partijų vadovus paaiškinti, ką reiškia A.Lukašenkos režimą
giriančios kalbos, kurias rėžia tų partijų nariai. Žinoma, jeigu
taip kalba koks nors pasamdytas rėksnys, yra viena, o kai visa
grupė įstatymų leidėjų - visai kas kita. Juk faktiškai valstybės
valdžios atstovai griauna tą pačią valstybę. Tik ar ne per vėlai
susigriebė Prezidentas? Komunistinės jėgos visomis išgalėmis eina
į revanšą ir iki pergalės liko ne taip jau toli.
Tiesa, žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dalis, ypač senųjų,
komunistų nepatenkinti savo vadovu A.Brazausku, esą neprileidžiančiu
jų prie privatizavimo, neskiriančio į aukštas pareigas. G.Kirkilas
tai neigia, tvirtindamas, kad vadas kiekvieną pirmadienį dalyvauja
neokomunistų frakcijos posėdžiuose, atidžiai įsiklauso į partiečių
nuomones, kurios esą būna labai įvairios. Kokia ta nuomonių įvairovė,
visiškai neaišku, nes, pasiklausius, ką kalba partijos lyderis
ir atskiri partiečiai, jokios įvairovės nesimato. Nebent tai,
jog vieni atvirai ragina grįžti į "išvystytą socializmą",
o kiti taktiniais sumetimais apie tai nutyli. Aišku, kad, pavyzdžiui,
"europietiškas" G.Kirkilas nenori būti lyginamas su
M.Pronskumi, V.Einoriu ar V.Velikoniu, tačiau kodėl partijos vadovybė,
kuriai priklauso ir G.Kirkilas, iškėlė tokius asmenis į Seimą?
Ir ne tik į Seimą. Prisiminkime tik du "iškiliuosius"
diplomatus R.Kozyrovičių ir R.Ramošką, išgabenusius iš Lietuvos
spalvotuosius metalus ir nuveikusius daugybę kitų panašių "darbų",
apie kuriuos dar 1993 metais rašė žurnalas "Veidas".
Jie buvo bemat tinkamai įvertinti. R.Kozyrovičius tapo ambasadoriumi
Maskvoje, o R.Ramoška - Kijeve. Tiesa, pastarąjį LDDP valdžia
buvo priversta atšaukti, nes jis Kijeve pridarė eibių, ir A.Brazauskas
(tuomet - prezidentas) buvo priverstas atšaukti R.Ramošką, įtarus
jį dokumentų klastojimu. Mat R.Ramoška išdavė neegzistuojančios
Lietuvos prekybos atstovybės pažymėjimą asmeniui, nė iš tolo nesusijusiam
su diplomatine tarnyba. Žinoma, "diplomatui" nė plaukas
nuo galvos nenukrito - netrukus jis tapo Lietuvos pramoninės finansinės
grupės direktoriumi ir vėl ėmėsi panašios veiklos: kūrė vadinamąją
tarptautinę pramoninę finansinę grupę, kurios narės būtų Lietuva,
Rusija, Baltarusija, o vėliau - Ukraina ir buvusios sovietinės
Vidurinės Azijos respublikos. Dabar ūkio ministras P.Čėsna pasiūlė
R.Ramošką paskirti komercijos atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje.
Pagrindinė tokio paskyrimo priežastis, anot ministro, tai, kad
jis asmeniškai pažįstąs "diplomatą" nuo 1991 metų, kai
šis dirbo tuometinio materialinių išteklių ministro R.Kozyrovičiaus,
dabar - URM sekretoriaus, pavaduotoju. Tad štai kokie žmonės skiriami
į aukštas ir, žinoma, pelningas pareigas. Mat Seimo Pirmininkas
tik nuo rudens žada pradėti vadinamąją Valdžios etikos mokymo
programą. Anot A.Paulausko, šios programos tikslas - padidinti
visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis. Tačiau ir pats
A.Paulauskas, būdamas generaliniu prokuroru, puikiai žinojo apie
R.Kozyrovičius ir R.Ramoškos darbelius. Ir nieko nedarė. Nedarys
ir dabar, nes partijos "šventosios karvės" yra neliečiamos.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"