XXI amžius

Iš kur toks optimizmas?

Tarptautinis valiutos fondas pasaulio ekonomikos apžvalgoje pažymėjo, kad per artimuosius dvejus metus Lietuvos bendrasis vidaus produktas kils mažiausiai iš visų Baltijos valstybių. Tačiau prezidentas V.Adamkus grįžo iš kelionės į Airiją kupinas rožinio optimizmo. Prezidentas pareiškė, kad jau po kelerių metų Lietuva taps tokia pat klestinčia šalimi, kokia tapo Airija, sugebėjusi per keletą metų pasiekti didžiulių ekonominių laimėjimų. Aišku, Prezidento optimizmas - gal ir geras reiškinys, tačiau visiškai nežinia, kuo jis paremtas. Neaiškus ir V.Adamkaus išreikštas pageidavimas imtis neatidėliotinų žemės ūkio reformų ir žymiai sumažinti žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičių. Anot Prezidento, žemdirbių Lietuvoje turės sumažėti net dviem trečdaliais, o tam reikės nepopuliarių valdžios sprendimų. Negi neaišku, kad bent jau dabartinė A.Brazausko Vyriausybė tokių sprendimų nesiims? Juk neokumunistai remiasi tik kolūkinės tvarkos suluošintais kaimo žmonėmis, kurių dalis sparčiai liumpenizuojasi. Prezidentas taip pat sakė, kad Lietuva turi ir privalo išmokti Airijos pamokas ir palikti žemės ūkyje dirbti dešimt procentų žmonių (dabar Lietuvos kaime gyvena ir dirba 30 proc. šalies gyventojų). "Jeigu jie (airiai - P.K.) padarė tokį šuolį, padarysime ir mes. Nekeliu klausimo, ar galime pakartoti airišką ekonomikos stebuklą. Esu tikras, kad mes tą padarysime", - teigė V.Adamkus. Tačiau kur dėsis tie 20 proc. kaimo gyventojų, į kokias pramonės ar verslo struktūras jie įsilies? Beje, Airija jau seniai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje labai giriama už stebėtiną pažangą ekonomikoje, gyvenimo lygio kilimą ir panašius dalykus. Todėl labai keista, kad Lietuva net neturi savo ambasados šioje šalyje. Tokios Prezidento kalbos labiau primena sovietinių vadovų pasakėles apie šviesų komunizmo rytojų.
Nežinia, kokia buvo premjero A.Brazausko reakcija į tokią valstybės vadovo "airišką pamokėlę", bet jo vadovaujamos Vyriausybės darbai, anot Seimo narių centristų V.Martišausko ir G.Šileikio, rodo nostalgišką žvilgsnį planinės ekonomikos link ir akibrokštą rinkos ekonomikai. Pasak centristų, visiems cukraus fabrikams nustačius minimalią cukraus pardavimo kainą, siekiant gelbėti vieną pasenusią, nesugebančią konkuruoti su kitais cukraus fabrikais įmonę, žlugdoma konkurencija cukraus rinkoje. Aišku, kad visa tai mato galimi užsienio investuotojai, kurie tikriausiai neteko žado, kai juos sukvietęs Premjeras gyrė sovietinę tvarką ir jos laimėjimus. Dabar net Maskvos vadovai taip nekalba. Kas gi norės investuoti į valstybę, kurios politikai, esantys valdžioje, išsijuosę koneveikia Europos Sąjungą bei NATO ir giria visame pasaulyje smerkiamą Baltarusijos režimą? Vargu ar pasigerinimas Jungtinėms Valstijoms, išdavus ilgalaikį leidimą JAV lėktuvams skristi per Lietuvos oro erdvę, vykdant galimą antiteroristinę operaciją, pagerins Lietuvos įvaizdį tarp galimų investuotojų. Juolab kad atvirai pataikaujama Rusijos kompanijoms ir koncernams, o Vakarų investuotojai - nuolat puolami. Čia ypač praverčia vadinamieji Lietuvos žalieji, kurie visada atsiranda ten, kur reikia. Pastaruoju metu "žalieji" paragino blokuoti ir boikotuoti "Statoil" kompanijos degalines, tariamai niokojančias gamtą. Kažkodėl neteko girdėti jokių šių gamtos gynėjų protestų prieš Rusijos "Lukoil" veiklą.
Yra dar vienas svarbus dalykas, kuriuo turėtų pirmiausia susirūpinti atsakingas už užsienio politiką Lietuvos Prezidentas. Tai gana keistas ir nevisiškai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo kreipimasis į Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrus raginant pasiekti kuo geresnius santykius su Rusija. Tarsi buvusios sovietų kolonijos šantažuoja Maskvą, užkrauna milžiniškus muitus jos prekėms. Viskas daroma atvirkščiai. Todėl, pasinaudojant garsiąja fraze "kas gi gali paneigti", galima įtarti, kad vyksta kažkoks Vašingtono ir Maskvos žaidimas kitų valstybių sąskaita. Labai šiltas ir išgirtas Vokietijos socialdemokratinės valdžios sluoksniuose buvusio KGB šnipo Vokietijoje, dabartinio Rusijos prezidento V.Putino priminimas rodo, jog vargu ar Vokietija ateityje žengs kokius nors žingsnius, kurie nepatiktų Maskvai.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas