XXI amžius

Dėl Lietuvos valstybės vėliavos

Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas

Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Seimo nario G.Steponavičiaus LR įstatymo "Dėl Lietuvos valstybės vėliavos" pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siūloma atsisakyti įpareigojimo privatiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytomis dienomis kelti Lietuvos valstybės vėliavą prie gyvenamųjų bei kitų privačių pastatų.
Lietuvos Sąjūdis, nuosekliai gynęs Lietuvos valstybingumą, negali sutikti su teikiamu projektu dėl žemiau suminėtų priežasčių.
Vėliava - vienas svarbiausių valstybingumo simbolių, kuriame spalvos išreiškia mūsų tautos dvasines vertybes. Kiekviena spalva, jos atspalvis žmonių sąmonėje per ilgus šimtmečius įgijo savo prasmę ir, savaime suprantama, turi didžiulį emocinį poveikį. Vėliava yra valios, drąsos, ryžto, kovingumo, ištikimybės, pasiaukojimo kovojant ir dirbant valstybės gerovei simbolis. Valstybės vėliava yra valstybinio ir pilietinio dvasingumo išraiška. Dėl šių savo galių vėliava visuomet yra dėmesio centre, garbingiausioje vietoje, tačiau dėl šių pačių priežasčių ji tampa priešiškumo ir neapykantos objektu.
Prisiminkime kai kuriuos istorinius momentus. 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą iškelta Lietuvos Trispalvė Gedimino pilies bokšte po keleto dienų, Vilnių užėmus bolševikams, buvo suplėšyta. 1940-aisiais okupavę Lietuvą bolševikai Trispalvę pakabino atvirkščiai - raudona spalva viršuje, tačiau greitai pakeitė bolševikine - raudona. Nuo 1944 metų, antrosios bolševikų okupacijos pradžios, Lietuvos Trispalvė tapo kovos ir pasipriešinimo okupantui simboliu. Vėliavos laikymas, o ypač jos nelegalus iškėlimas viešose vietose, buvo didžiausias nusikaltimas. Už tai ne vienas paaukojo savo gyvybę, buvo kalinamas ir ilgiems metams ištremtas į Sibiro gulagus.
Praėjusi kančių kelią, Atgimimo dienomis mūsų Trispalvė sutvisko visu savo spalvų grožiu, nuvilnijo geltona - žalia - raudona spalvų jūra. Kiek daug tuo metu gražių žodžių pasakyta, kiek pagarbos parodyta iš vergovės pakilusiam simboliui. Tokios garbės Lietuvos Trispalvė sulaukė pirmą kartą.
Tuo pačiu metu daug buvo tokių, kurie į Trispalvę žiūrėjo pilnu neapykantos žvilgsniu, vadino ją buržuazine. Nepagarba Lietuvos Trispalvei buvo parodyta jau pačią pirmą jos iškilmingo iškėlimo dieną - vėliava vakare nebuvo apšviesta prožektorių ir tą patį vakarą suplyšo. Grupės vilniečių kreipimasis į tuometinę valdžią dėl Trispalvės išniekinimo liko kaip tyruose šaukiančiojo balsas.
Laikui bėgant žmonės, negerbiantys Lietuvos valstybės ir jos simbolių, įsitvirtino valstybinėse ir privačiose struktūrose, įsidrąsino ir pradėjo rodyti nepagarbą Lietuvos Trispalvei, keldami išblukusių atspalvių, apiplyšusias, o vėliau išvis nustoję kelti per valstybines šventes, tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos įstatymus.
Tuo pačiu metu buvo varoma propaganda, kad vėliavų nėra prekyboje, jos brangios, nepatvarios ir t.t. Užuot ėmusis priemonių šiam darbui pagerinti, nueita priešingu keliu.
Paskutiniu metu vis įžūliau ir ciniškiau šaipomasi iš Lietuvos Trispalvės televizijos laidose, bulvarinėje spaudoje. Iš kitos pusės tyliai, neryškiai brukama nuomonė, kad Lietuvos valstybės vėliava būtų raudona.
Kam naudingas Lietuvos valstybinės vėliavos niekinimas? Juk tai Lietuvos žmonių supriešinimas. Buvo susiklosčiusi analogiška situacija, kai patriotiškai nusiteikę piliečiai principingai pasisakė prieš Lietuvos paniekinimą Grūto miške.
Siūlomas įstatymo pakeitimo projektas - tai pataikavimas tiems, kurie nejautė pagarbos nei Lietuvos valstybei, nei jos simboliams. Vienintelis teisėjas šioje situacijoje- istorija. Viskas gulasi į istorijos puslapius, o atėjus laikui pavirsta kryželiais demokratinių rinkimų biuleteniuose.
Sąjūdžio Tarybos nuomone, užuot supriešinus, turėtų būti skatinama pagarba savo valstybei, jos Konstitucijai, herbui ir vėliavai. Tik tada ramia sąžine galėsim tarti žodžius "Vienybė težydi".

Rytas KUPČINSKAS
Gediminas ADOMAITIS