Specialiai "XXI amžiui"
iš JAV
Laisvo krašto reakcija į terorą
Baisi staigmena, ašaros, maldos,
pyktis, ryžtas, mobilizacija
Jei tokia tragedija būtų ištikusi
kitus kraštus, jiems būtų lengviau. Kiti kraštai nėra taip ribojami
vidaus principų ir idealų, dėl kurių Amerika ne kartą yra nukentėjusi.
Tačiau be jų ji būtų paprasta valstybė, ne pasaulio demokratijos
vadovė.
Staigmena. Amerikos gyventojai negalėjo patikėti tuo, ką matė
ir girdėjo rugsėjo 11-osios rytą. Nesitikėjo, kad nežinomi priešai
užpuls svarbius jų šalies centrus. Negalėjo patikėti, kad tai
ne koks Holivudo sukurtas filmas apie priešų iš kitų planetų užpuolimą
ar kokio pasaulio teroro genijaus planas sunaikinti stipriausią
pasaulio kraštą. Tačiau tai buvo gerai organizuotas teroro genijaus
darbas, o gal netgi baisus kokio nenormalaus krašto darbas.
Ašaros. Tik įvykus tragedijai, pravirko visa Amerika. Nelaimės
valandą visi padėjo vieni kitiems kaip tik galėjo. Pasauliui Amerika
parodė savo širdį, kurią anksčiau dažnai užgoždavo įprastas amerikoniškas
materializmas. Gal ir neilgam, bet Amerika susivienijo - kietai
kaip plienas (prezidento D.Bušo palyginimas).
Maldos. Amerika yra kraštas, kurio pamatai yra tikėjimas: tikėjimas
į Dievą, tikėjimas savimi, tikėjimas savo krašto ateitimi. Jei
kas prieš tai abejojo, po įvykių rugsėjo 11-ąją turėtų susipažinti
su Amerika. Maldos žodžiai buvo daugumos įvairių įsitikinimų žmonių
lūpose tuo pačiu metu, kai akys buvo pilnos ašarų.
Pyktis. Prabėgus kelioms dienoms, dar nenudžiūvus ašaroms
nuo skruostų, tarp amerikiečių kilo pyktis: kodėl šis baisus teroras
prieš mus? Ką mes padarėme bloga? Kaip galima pulti kraštą taip
necivilizuotai? Įvairūs neatsakyti klausimai sukėlė pyktį. Gilų,
retai kylantį pyktį tolerantiškame krašte, įpratusiame priešui
paduoti ranką bei atsukti skruostą ir bandyti taikytis diplomatiniu
keliu. Tačiau šį kartą yra kitaip!
Ryžtas. Pykčio žiežirbos sukėlė ryžtą. Tikėkime, jog tai
nėra paprasta reakcija ar laikinas reiškinys, o ryžtas, kurį amerikiečiai
yra parodę jau ne vieną kartą. Priešai to ryžto paprastai neapskaičiuoja
(taip ir apsiskaičiuoja), nes nesupranta Amerikos charakterio
- ramaus, bet kieto tautos būdo (tai sudėtingas terminas, mažai
naudojamas apibūdinti amerikiečius. Jis yra teisingas.). Amerika
yra imigrantų kraštas, susidedantis iš įvairių tautybių, rasių,
tikėjimų žmonių. Tačiau retkarčiais, ypač pavojaus atvejais, amerikiečiai
tampa viena tauta, vieningu kraštu, bendrai stojančiu į kovą,
kad laimėtų karą.
Mobilizacija. Gilus pasiryžimas sukelia krašto mobilizaciją
- ne tik karine prasme. Karinės, diplomatinės, politinės bei komercinės
jėgos mobilizuojasi beveik nematomai, be dirigento. Žinoma, prezidentui
D.Bušui tenka milžiniška atsakomybė kalbėti sužeisto krašto vardu
ir reikalauti bausmės tiems, kurie išdrįso taip žiauriai pulti
nekaltus civilius žmones.
Taip ir turi būti. Priešas privalo būti nubaustas. Tačiau kovoti
šį kartą nebus taip lengva. Prieš tai priešas būdavo aiškus, žinomas.
Šį kartą Amerikai teks surasti priešą ir bandyti sunaikinti jį.
Bet sunaikinti priešą be normalių kariuomenių, valdžių ar sienų
bus sunku, gal netgi visiškai neįmanoma. Amerikai tai bus didelis
uždavinys. Tai užtruks daug laiko ir neaišku, ar pasiseks sunaikinti
visus teroristus, kurių, be abejo, yra daug net pačioje Amerikoje,
planingai įvažiavusių su tikslu organizuoti tolesnius teroro aktus
bei chaosą. Visa tai reikalaus didelės kantrybės.
Amerikai yra sunkiau nei kitiems kraštams. Amerikos pamatas yra
tikėjimas, laisvė - asmens nepriklausomybė nuo valdžios. Teroristų
veiksmai kaip tik ir yra taikomi į šį Amerikos kamieną ("foundation"
- pagal prezidentą D.Bušą).
Teisingumas, karas ir principai
Norint apsiginti nuo teroro, reiktų
griežčiau tvarkytis viduje. O tai kaip tik pažeistų tuos laisvės
pamatus, kurie yra tokie svarbūs Amerikos demokratijai.
Svetimtaučiams dažnai yra keista ir nesuprantama, kad Amerikoje
policija ar saugumas turi laikytis griežtų disciplinos taisyklių
ir nepažeisti kaltinamo žmogaus teisių. Prieš kelerius metus ta
tema teko kalbėtis su Lietuvos generaliniu prokuroru. Prokuroro
paklausiau, kodėl Lietuvoje taip greitai buvo areštuotas, nuteistas
ir sušaudytas žmogus, įtariamas žurnalisto V.Lingio nužudymu.
Jis atsakė labai paprastai - jam (prokurorui) tik reikia su tokiu
tipu pusę valandos pavažiuoti mašina ir jis pats viską prisipažįsta.
Tie žodžiai daug kur ir daug kam būtų priimtini, kaip gero prokuroro
ryžtas ar veiklos metodika. Kai kurie netgi demokratiški kraštai,
pavyzdžiui, Izraelis, oficialiai toleruoja kankinimą tardymuose.
Tačiau Amerika to netoleruotų! O jei taip būtų, Amerika prarastų
tai, kas skiria ją nuo visų kitų kraštų, nuo visų kitų civilizacijų!
Tada teroristai galėtų teisėtai skelbti, kad jie laimėjo!
Prabėgus daugiau kaip savaitei nuo tų žiaurių įvykių, dar nežinia,
prieš ką ir kaip Amerika kovos ir ką nubaus už šią didžiulę tragediją.
Daugiausia kaltinimų yra skiriama didžiausiam teroristui Osamai
bin Ladenui, nors tikslių įrodymų dėl šių teroro aktų dar nėra.
Tačiau tas žmogus yra apkaltintas daugeliu barbariškų aktų prieš
amerikiečius. Jis dažnai viešai pasisakydavo prieš Ameriką ir
jos gyventojus. Bet kas dar yra kaltas? Kurios valstybės globoja
teroristus, kurioms prezidentas D.Bušas skelbs karą?
Kaip ir kas padės Amerikai kovoje
su terorizmu?
Pirmomis dienomis po tragedijos prezidento
D.Bušo administracija klausė pasaulio valdžių: "Ar jūs su
mumis, ar su teroristais?" Pasaulis beveik vienbalsiai prisidėjo
prie Amerikos, net ir Rusija. Pirmą kartą per savo 50 metų istoriją
NATO paskelbė, kad ji privalanti ginti Ameriką, su ja kartu kovoti
prieš terorą. Taip turėtų būti, bet...
Bėgant laikui po įvykių, netgi Europos demokratinių šalių atstovai
pradėjo abejoti dėl to žingsnio, pradėjo kelti sąlygas. Kiekvienas
kraštas ėmė skaičiuoti, kiek jiems kainuos solidarumas su Amerika
- ypač finansiškai.
Rusijos ir arabų bei Izraelio santykiai yra sudėtingi. Sovietų
Sajungos laikais tie patys KGB agentai rėmė terorą prieš izraeliečius
ir amerikiečius. Rusijos prezidentas, buvęs aukštas KGB pareigūnas,
puikiai supranta arabų kraštų kovų ir šaltojo karo strategijų
intrigas. KGB buvo terorizmo auklė. Jiems yra sunkiau dabar, nes
daug rusų imigrantų gyvena Izraelyje, daug yra prekiaujančių su
Rusija. Tuo pačiu Rusija turi gerus ryšius su Iranu, padedančiu
statyti atominę jėgainę, kuri galės gaminti kurą atominiams ginklams.
O sovietai yra išžudę daugybę žmonių Afganistane, kuriame iki
šiol jie turi daug priešų. Todėl to krašto puolimas jiems yra
priimtinas. V.Putinas pradeda kalbėti, kad buvusios sovietų respublikos
negali prisidėti prie NATO veiksmų, nors dabar jau kalba taip,
lyg nuo jo priklauso "leidimas" tiems kraštams prisidėti
prie Amerikos veiklos.
Kai kurių Europos kraštų valdžių elgesys yra dar gėdingesnis (išskyrus
Anglijos). Socialistų valdžios, pasakiusios pirmuosius užuojautos
ir solidarumo žodžius, pradėjo abejoti. Europiečiai nemėgsta amerikiečių
(nors oficialiai to nepripažįsta, pagrindinė to priežastis yra
pavydas). Tai ilga pavydo ir arogancijos istorija. Nors Amerikos
kariuomenė praėjusiame šimtmetyje du kartus išgelbėjo europiečius,
tačiau pastarieji labai lengvai pamiršo tas Amerikos pastangas.
Nepagalvoja, kad, be didžiulės Amerikos pagalbos Antrojo pasaulinio
karo metais ir Maršalo plano po karo, šiandien maskviečiai kalbėtų
vokiškai, o socialistai Vakarų Europoje būtų ne kairieji socialistai,
kaip dabar, o nacių socialistai. Dabar europiečiai sako, kad amerikiečiai
neturi istorinės atminties, bet juk jie patys yra akli savo praeities
klaidoms.
Laikinas Amerikos kairiųjų sutrikimas
Amerikos kairieji ("liberalai"),
nors ir braukia ašaras nuo skruostų ir reikalauja keršto, tačiau
nepraleidžia nė vienos progos užpulti prezidentą D.Bušą. Jų akimis,
D.Bušas nėra tikras prezidentas - jis nėra subrendęs. Jis kritikuojamas
už tai, kad sudarė rimtą savo administracijos komanda (vadinasi,
jis nežino, ką daryti, todėl prašo patarimų). Netgi kai kurie
lietuviškos spaudos redaktoriai pamėgdžiojo tą kritiką prieš D.Bušą
ir Amerikos saugumą... Bet dabar gerokai apsiramino, gal net sutriko
(prezidentui D.Bušui šiuo metu pritarė beveik 90 proc. amerikiečių!).
Dabar tie patys kairieji puola D.Bušą už tai, kad klauso tų patyrusių
žmonių. Tačiau visi žinome, kad geresnės komandos amerikiečiai
net negalėtų tikėtis. Mūsų liberalai yra labai jautrūs žmonių
nuomonei. Jie Amerikos vienybę mato taip, kaip ją mato visas pasaulis.
Laikinai jų kritika yra tik šališka, ciniška, o kartais - net
sarkastiška.
Visa tai stebėdamas, užkulisiuose šypsosi V.Putinas. Jis šią situaciją
žino dar iš KGB veiklos laikų. (Ar pasikeitė KGB per jo gyvenimą?
Nedaug! Pasikeitė tik pavadinimas. V.Putino valdžia varžo Rusijos
žmonių teises kasdien. O tai - tik pradžia). Jis žino, kad kairieji
Amerikoje yra jo geriausi draugai. Jis žino, kad jie padės suskaldyti
Amerikos vienybę. Bet, aš manau, šį kartą jis klysta, kaip kad
klydo teroristai ir kaip klysta mūsų kairieji. Sudėtingą situaciją
amerikiečiai supranta daug giliau, nei jie visi mano.
Išreiškiant krašto gedulą, Amerikos vėliavos plevėsavo nuleistos
iki pusės stiebo. Bet prieš kelias dienas prezidentas D.Bušas
įsakė kelti vėliavas kaip įpasta. Dabar vėliavos vėl plevėsuoja
stiebų viršūnėse. Gal teroristai nežino, ką tai reiškia? Jei nežino,
neilgai trukus sužinos!
Povilas ŽUMBAKIS
Hickory Hills, JAV