XXI amžius

Jaunystė su kino kamera ant peties

"Dirbau kino operatoriumi, buvau ateitininkas, vėliau - Šaulių sąjungos narys, perėjau kalėjimus ir lagerius, gyvenau valdant visokioms valdžioms, bet savo įsitikinimų neišdaviau: likau toks pat", - šitaip apie save sako vienintelis likęs gyvas 91 metų lietuviško dokumentinio kino pradininkas Stasys Vainalavičius. Šio žmogaus gyvenimo istorija teneleidžia mums nuleisti rankų, kai sunku, kai Dievas siunčia išbandymus. Juk jų visada buvo ir bus. Svarbiausia - pasitikėti Kūrėju ir išlikti savimi.
Kai obelų pavėsyje, bumbsint obuoliams ir griežiant rugpjūčio žiogams klausiausi spalvingų S.Vainalavičiaus pasakojimų apie jo gyvenimą ir darbą, pradėtą anuometinėje nepriklausomoje Lietuvoje, atrodė, tarsi regiu gerą istorinį, dokumentinį filmą, nuo kurio sunku atplėšti akis... Tik vėliau į galvą toptelėjo mintis: nors šis žmogus jau daug metų nebedirba kino operatoriumi, bet jo gyvenimo būdas, domėjimasis pasauliu ir žmonėmis, nepaprastai gera atmintis, profesionalo tikslumas ir patirtis, sugebėjimas gyvai, vaizdingai pasakoti rodo vieną - jis yra tikrų tikriausias dokumentininkas. Gaila, kad dabar - jau be kino kameros...
"Na, ką gi - kiekvienam skirta savo. Vieniems - filmuoti, kitiems - pasakoti, rašyti ar skaityti",- pagalvojau nusprendusi apie kino operatorių S.Vainalavičių papasakoti "XXI amžiaus" skaitytojams.
S.Vainalavičius gimė Aukštaitijoje, Ažušilių kaime (Molėtų r.), netoli gražuolio Makio ežero, prie kurio turi trobelę ir mielai leidžia saulėtas vasaros dienas. O šiaip jis - Vilniaus gyventojas. Čia, namuose, grįžtančio Stasio laukia žmona Marija, su kuria susituokė 1932 metais. Vilnių Stasys pirmą kartą pamatė 1918-aisiais, kai jo šviesiamintis tėvas atidardino sūnų mokslams į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Kino operatorius "atsuka savo atminties juostą" ir atgiję pažyra tų laikų prisiminimai apie... dvi savaites, kartu su bendramoksliais praleistas gatvės mūšiuose kaunantis prieš lenkiškos Lelevelio gimnazijos berniūkščius, kurie kėsinosi užimti jų gimnazijos pastatą. Ir iškovotą pergalę. Čia, 1919-aisiais eidamas per Žaliąjį tiltą, Stasys sutiko atsišaudančius lietuvių raitelius, kuriuos kulkosvaidžiais palydėjo lenkai, įsitvirtinę name "su bokšteliais" ant Neries kranto... "O aš ėjau sau, kaip niekur nieko...", - savo drąsa dabar stebisi kino operatorius. Mažutėje Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnytėlėje, kurioje melsdavosi lietuviai mokiniai, būsimasis operatorius giedodavo chore...

Pirmieji žingsniai kino link

Kas tai yra kinas, Stasys sužinojo apsilankęs kino teatre, kai perėjo mokytis arčiau namų - į Ukmergės gimnaziją. Vaikinukas buvo gabus mokslams, geriausiai jam sekėsi matematika ir fizika. Apnikus konstravimo karštligei, visai nesunkiai iš medžio ir kartono pasidarė fotoaparatą. Įdomus sutapimas: butą Stasiui tėvas išnuomojo pas kino mechaniką. Tiesa, baigęs gimnaziją, savo ateities neplanavo susieti su kinu. Vytauto Didžiojo universitete pasirinko teisės ir ekonomikos studijas. Tačiau netrukus pradėtus mokslus teko mesti, nes tėvai nebeišgalėjo remti finansiškai.

Laimingas atsitiktinumas

"Rudenį pradėjau dirbti dažytoju, o butą Laisvės alėjoje nuomojau pas žydelį Kacą - kino laboratorijos savininką,- pasakoja S. Vainalavičius. - Sykį jis man ir sako: "Klausyk, man reikia pagalbininko laboratorijoj". Mane tik šaltas prakaitas išmušė. O jis ir klausia: "Kodėl taip išsigandot? Darbas ten įdomus. Tik alga nedidelė - 150 litų per mėnesį". Aš jam pasakiau, kad užteks, ir kibau į darbą."
Kino laboratorijoj vaikinas išmoko įvairiausių darbų: nuo subtitrų gamybos iki filmavimo kino kamera. Netrukus šios, pasivadinusios "Aušra", laboratorijos savininku tapo vokietis Fišeris. Jis vaikinui ir pasiūlė pasimokyti vienoje iš anuomet garsiausių pasaulio kino studijų UFA kursuose Vokietijoje. "Aš net į kariuomenę išėjau tarnauti anksčiau, kad mokslai man nesusitrukdytų. Iš Švietimo ministerijos gavęs stipendiją, kurią sugrįžęs privalėjau grąžinti, išvykau į Vokietiją."

Mokslai UFA

Vokietijoje S.Vainalavičius studijas suderino su darbu. Jis dirbo vieno dėstytojo - operatoriaus asistentu. "Aš nedaviau jam nė minutės ramybės, kai mane prileido prie kameros. Tiesiog "degiau" smalsumu ir norėjau kuo greičiau viską išmokti." Kursus Stasys baigė per metus - pirma laiko. Diplominiam darbui nufilmavo baletą ir laimėjo trečią vietą. Jaunam, gabiam kino operatoriui vokiečiai pasiūlė dirbti UFA korespondentu Kinijoje. Žadėjo duoti modernią kino aparatūrą, automobilį, mokėti gerą algą. "Bet aš nesusigundžiau ir pasakiau: niekur kitur nevažiuosiu, tik į Lietuvą".

Nelengva darbo pradžia

Grįžęs į Kauną jaunas kino operatorius stačia galva nėrė į kino dokumentiką. "Buvo tokių momentų, kad sau negalėjau net kojinių nusipirkti, o apie geresnį paltą nebuvo nė kalbos... Niekas manęs nešelpė, nes buvau paprasčiausias jaunuolis su kino kamera ant peties. Visus pinigus išleisdavau kino negatyvams, - taip savo darbo pradžią prisimena S.Vainalavičius. - Dirbdamas kino dokumentikoje, turėjau tikslą - kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą. Bet, deja, ir dabar dar daug kas nežino, kad yra tokia šalis... Tais laikais, beatsikuriant valstybei, kiekvienas jaunas žmogus galvojo, ką gero ir prasmingo galėtų padaryti Lietuvai, o ne sau. Toks nusiteikimas buvo ir tautinėse jaunimo organizacijose, ir jaunųjų ūkininkų būreliuose, ir gimnazijose, universitetuose. Dabar - atvirkščiai. Daugelis žiūri, ką galima gauti iš Lietuvos. Per 50 metų žmonės patikėjo komunizmo pažadais, kad viskuo bus pasirūpinta ir ... paprasčiausiai užmiršo, kad reikia daug ir sąžiningai dirbti."
1931- 1932 metais buvo statomas Telšių - Kretingos geležinkelis, tobulinamas Klaipėdos uostas, tiesiamas Žemaičių plentas. Šiuos darbus dirbusi danų firma "Hoygard Schultz" užsakė dokumentinį filmą. Tai buvo pirmasis garsinis dokumentinis filmas, kurį S.Vainalavičius sukūrė kartu su redaktoriumi S. Uzdonu. Aktualesni filmo siužetai buvo panaudoti pirmajai Lietuvoje kino kronikai. S.Vainalavičius tapo lietuviškos periodinės kino dokumentikos pradininku.

Operatoriaus filmai pasiekdavo ir Ameriką

Apie 1932-uosius Stasys susipažino su Amerikoje gyvenančiu ir kas vasarą filmuoti tėvynėn sugrįžtančiu Kaziu Lukšiu. Šie sumanūs vyrai įkūrė bendrovę "Lukšys ir Co". Stasys kas savaitę susukdavo 120 m ilgio kino kroniką, kurios kopiją rodydavo kino teatruose, o negatyvai buvo siunčiami K. Lukšiui, kuriuos jis demonstravo Amerikos lietuviams. "Darbo buvo tiek daug, kad juostas ryškindavau naktimis, - prisimena kino operatorius. - O kitą dieną Kauno kino teatruose jau rodydavo išvakarėse mano nufilmuotą dokumentinę kino kroniką."
S. Vainalavičius savo dokumentinėse kino juostuose įamžino Dariaus ir Girėno laidotuves (nuo pat žūties Soldine), lakūno F. Vaitkaus sutikimą Kaune, perskridus Atlantą. Sukūrė filmus "Lietuva pavasarį" (scenarijaus autorius Babickas), "Lietuvos kailiniai žvėrys" (su profesoriumi Tadu Ivanausku), animacinius filmus: "Storulio sapnas" (dailininkas Ušinskas), "Du litai - laimingas medžiotojas" (dailininkas Aleksandravičius) ir daug kitų filmų. Vien per penkerius savo darbo metus (o dirbo vienas, be jokių asistentų!) operatorius S.Vainalavičius nufilmavo apie 250 siužetų su žymiais Lietuvos žmonėmis: Smetona, Valdemaru, Maironiu (Vainalavičius filmavo ir Maironio laidotuves Kauno Arkikatedroje), Vaižgantu, J.Jablonskiu, K. Petrausku, J.Tumu-Vaižgantu, šventinančiu Petrašiūnų popieriaus fabriką, ir kt.

Lieptas į vaidybinį filmą

Darbščiam, kūrybingam ir energingam kino operatoriui nedavė ramybės viena mintis: jis svajojo sukurti meninį filmą apie Žalgirio mūšį. Suprantama, tokiam projektui reikėjo daug pinigų ir puikios kino technikos. "Filantropų tais laikais beveik nebuvo, tad su bendradarbiais nutarėm, kad vienintelis kelias šiai svajonei įgyvendinti ir plėtoti - akcinės bendrovės steigimas", - pasakoja S.Vainalavičius. Po didelių vargų 1938-aisiais buvo įsteigta bendrovė "Lietuvos filmas", kur valstybinis kapitalas buvo 51 proc. Jos gamybos viršininku tapo S. Vainalavičius. Vokietijoje buvo užsakyta moderni filmavimo aparatūra. Tačiau visas svajones ir darbus nutraukė sovietų okupacija.

Didieji išbandymai

Kurį laiką operatorius dar tikėjo atėjusiais valdžion sovietais, tad nemetė savo darbo, filmavo tarybinę kroniką. Bet greit pajuto spaudimą falsifikuoti. "Iš Maskvos atvažiavo kino operatorius Lebedevas. Jis planavo sukurti dokumentinį filmą "Daina apie Lietuvą", - prisimena S.Vainalavičius. - Pamatęs mano nufilmuotą medžiagą apie politinių kalinių paleidimą iš Kauno ir Anykščių kalėjimų, sutrikęs klausė: "Tai ką, čia viskas? Daugiau nebuvo?" Išgirdęs neigiamą atsakymą, maskvietis operatorius tuoj pat gavo NKVD leidimą surežisuoti ir nufilmuoti masinį politinių kalinių "paleidimą" iš Šiaulių kalėjimo. O kalėjimas net braškėjo prigrūstas Lietuvos valdininkų, karininkų, šaulių, policijos darbuotojų..." Į Šiaulius Lebedevas kartu atsivežė ir S.Vainalavičių. Išleidę pro atsarginius vartus daugybę žmonių, juos nufilmavo bendru planu, po to NKVD visus kalinius suvarė atgal. Pasipiktinęs S.Vainalavičius klausė Lebedevo, gal jis meninį, o ne dokumentinį filmą kuria. Atsakęs, kad tai bus dokumentinis filmas, tarybinis kino operatorius sutrikusiam lietuviui dar patikslino: "Privalome parodyti taip, kaip turi būti, o ne kaip yra!"
"Man pakirto ir kojas, ir rankas. Dokumentika - juk absoliuti tiesa! Kodėl aš turiu meluoti!?" - retoriškai klausė tai prisiminęs S.Vainalavičius.
"1940 metais man teko filmuoti liaudies "seimą", vykusį Kauno miesto teatre. Salėje sėdėjo pusė enkavėdistų ilgomis palaidinėm, kita pusė buvo vietiniai komunistai. Įsivaizduokit, kokia saujelė žmonių nubalsavo už komunistinę Lietuvą!? - piktinosi operatorius. - Bet tuomet egzistavo nerašyta taisyklė inteligentams: gerbti kito žmogaus įsitikinimus, kad ir kokie jie būtų. Ką nors išduoti buvo labai žema. Taip pat niekas neturėjo teisės įžeisti tikinčio žmogaus, nesvarbu, kokią jis religiją išpažintų. Už viešą įžeidimą buvo baudžiama."
Netrukus prasidėjo karas. Vokiečiai operatoriaus taip pat nepaliko ramybėje. Nufilmavęs vokiškai kino kronikai keletą siužetų Baltarusijoje, vėliau, nenorėdamas rizikuoti gyvybe, atsisakė važiuoti filmuoti į frontą. Už tai vokiečiai, kaip "karo įstatymų laužytoją", S.Vainalavičių pasodino į kalėjimą. Artėjant frontui, operatoriaus tėvui šiaip ne taip pavyko sūnų išlaisvinti.
Bolševikams "išvadavus" Kauną, S.Vainalavičius ėmėsi organizuoti kino studiją Kęstučio gatvėje. Tačiau karjeristai ir pavyduoliai jį, kaip neparankų žmogų, 1945-aisiais įdavė saugumui. NKGB atstovai pasisavino gerą kino kamerą, didžiulį foto ir kino archyvą, o S.Vainalavičius, apkaltintas filmavęs antisovietinio pobūdžio kino kronikas bei per 1941-ųjų Birželio sukilimą dirbęs Kauno apskrities policijos viršininko vairuotoju, buvo nuteistas šešeriems metams lagerio.
Grįžęs į Lietuvą, Stasys apie operatoriaus darbą net nesvajojo, nes apskritai buvo sunku įsidarbinti. Tad kurį laiką dirbo laivininkystėje, vėliau pavyko gauti administracinį darbą Lietuvos kino studijoje.
Apmaudu, kad jaunystėje S. Vainalavičiaus puoselėtoms svajonėms ir planams nebuvo lemta išsipildyti. O ir sukurti kino dokumentikos darbai, kurie šie laikais turėtų neįkainojamą vertę, yra dingę. Operatorius vis dar turi mažą viltį: galbūt jei ne Lietuvoje, tai Amerikoje, kam nors pavyks surasti jo juostose įamžintą Lietuvos istoriją.

Audronė GELŽINIENĖ