XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Mąstanti globaliai, veikianti konkrečiai

Apie Kovo 11-osios Akto signatarę, Seimo narę Rasą Juknevičienę

"Mąstyti globaliai, veikti konkrečiai", - viename iš "Lietuvos aido" interviu kaip teorinį siekinį Lietuvos politikams suformulavo Rasa Juknevičienė (Lietuvos aidas. 1995 09 05. P. 13). Ko gero, ji viena iš nedaugelio Lietuvos politikų šią užduotį realizuoja nuosekliausiai nuo pat savo politinės veiklos pradžios. Gal kaip tik tos mąstymo ir veiksmo savybės ją išvedė į žymiausių Lietuvos politikų gretas. Pripažindama tai Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) iškėlė ją viena iš kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidento postą.
Rasa Urbonaitė-Rastauskienė-Juknevičienė gimė 1958 m. sausio 26 d. Panevėžio rajone, Tiltagalių kaime, mokytojų šeimoje. 1976-aisiais baigė Panevėžio 10-ąją vidurinę mokyklą, 1977 metais įstojo į Kauno medicinos institutą. 1983-aisiais baigusi medicinos studijas, metus dirbo Panevėžio centrinėje ligoninėje, o nuo 1984-ųjų iki 1990 metų - Pasvalio vaikų gydytoja.
1988-aisiais, pradėjus pūsti Atgimimo vėjams, aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Pasvalio Sąjūdžio Tarybos pirmininke, 1990-1992 metais buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Kai 1992-aisiais į valdžią atėjo LDDP, R.Juknevičienė (tada - Rastauskienė) ketino grįžti į mediciną. Tuometinis opozicijos vadovas prof. Vytautas Landsbergis pakvietė ją dirbti frakcijos referente, tiksliau - Seimo opozicijos atstove spaudai. Neatsitiktinai. Jos pasaulėžiūra buvo tvirta, perimta genetiniu kodu iš senelio, Rešiotų lagerio kankinio: už Lietuvą, už jos laisvę ir nepriklausomybę, už valstybingumo stiprinimą, už Tautos amžiną išlikimą savoje valstybėje.
Kaip prisipažįsta pati R.Juknevičienė, "tada... ir prasidėjo tikrasis politiko kelias" (Svečiuose Rasa Juknevičienė // Dienovidis. 1999 11 5-18. P. 3).
1995-aisiais R.Juknevičienė tapo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos valdybos nare. 1996 metais buvo išrinkta į Seimą (nuo Tėvynės sąjungos) Anykščių - Kupiškio rinkimų apygardoje. Tais pat metais tapo Tėvynės sąjungos frakcijos Seimo seniūno pirmąja pavaduotoja, 1998-aisiais - Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) suvažiavime išrinkta partijos pirmininko pavaduotoja. 1999 metais tapo NATO reikalų komisijos Seime pirmininke.
R.Juknevičienei pradėjus dirbti NATO reikalų komisijos pirmininke, "kardinaliai pasikeitė požiūris į Lietuvą kaip būsimą NATO narę. Nieko panašaus nevyko iki 1996 m. Dabar Lietuva minima kaip realiausia kandidatė, kuri gali būti pakviesta į NATO 2002 m... Jei taip atsitiktų, - mano Rasa Juknevičienė, - šis įvykis tikriausiai galėtų būti lygintinas su Kovo 11-ąja" (Juknevičienė R. "Kurį laiką buvome praradę politinę logiką", - mano konservatorė Rasa Juknevičienė /Užrašė M.Goštautas // Lietuvos aidas. 1999 11 13. P. 5). Jos ir jos kolegų didelių pastangų dėka 1999 metais Seime buvo priimtas įstatymas dėl lėšų didinimo krašto apsaugai. Jis buvo gerai įvertintas Lietuvos misijos prie NATO vadovo ambasadoriaus Lino Linkevičiaus. R.Juknevičienės nuomone, tai buvo "vienas svarbiausių žingsnių, kurį pastebėjo NATO valstybės. Būtent dėl jo ir Lietuva yra minima tarp realiausių kandidačių narystei NATO" (Jonušas L. NATO vertina pastangas didinti krašto apsaugos biudžetą // Lietuvos aidas. 1999 07 30. P. 2).
Po Algirdo Brazausko, laikomo kairiųjų jėgų idėjiniu lyderiu, pareikštų minčių spaudoje apie nacionalinio saugumo koncepciją bei jos peržiūrėjimą, Seimo vicepirmininkė ir NATO komisijos pirmininkė R.Juknevičienė būgštavo, kad partijos per rinkimų kampanijas gali spekuliuoti saugumo klausimais. Taip ir atsitiko. Artūro Paulausko bendražygių renkami parašai, kad krašto apsaugos pinigai būtų perduoti švietimui, buvo akcija, nukreipta prieš NATO. Rinkimų kampanijoje išpūtus antivakarietiškų nuotaikų burbulą, sumažėjo visuomenės pritarimas Lietuvos stojimui į NATO. 1998 metais stojimui į NATO pritarė 56 proc. Lietuvos gyventojų, o rinkimų kampanijoje šis procentas sumažėjo iki 40 proc., tarp LDDP ir socialdemokratų partijų narių - net iki 30 proc. Kalbėdama apie kairiųjų partijų rinkimų kampanijos pavojus, R.Juknevičienė priminė: "Prieškario Lietuvos kairioji inteligentija su dideliu patosu ir entuziazmu kalbėjo apie Sovietų Sąjungą, skleidė idėjas, kurių pasigirsta ir dabar. Kuo tai baigėsi, žino visi. (Rasa Juknevičienė kviečia politikus nespekuliuoti Lietuvos saugumo reikalais /Užrašė I.Vėgelytė // Lietuvos aidas. 2000 03 03. P. 3).
1994-ųjų A.Brazausko oficialų laišką NATO generaliniam sekretoriui su tvirtinimu, kad Lietuva sieks narystės NATO, R.Juknevičienė vertina kaip svarbiausią žingsnį per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Tačiau jai nerimą kelia Rusijos taktika, Lietuvai siekiant tapti Aljanso nare: "Rusai neslepia, kad bandys eiti kitu keliu, siekti, kad Lietuva pati panorėtų keisti kryptį. To neslepia ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Jurijus Zubakovas" (Juknevičienė R. Ten pat).
Lietuvoje bandoma veikti kitokiais metodais, ne tokiais, kaip Čečėnijoje - per politinį elitą ir per pastangas įkinkyti Lietuvą į ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Dėl to ir vyksta toks didelis triukšmas dėl energetikos, siekiant, kad Lietuvos energetika atsidurtų Rusijos įtakos zonoje (ten pat).
R.Juknevičienė neapsiriboja funkcijomis NATO komisijoje. Ją domina ir Lietuvos teisinės problemos. Į jas gilinasi ir stengiasi suvokti, kas vyksta Lietuvos ekonomikoje. Jos nuomone, tamsiausias Lietuvos teisėsaugos periodas yra susijęs su 1992-1996 metais, kai Generalinei prokuratūrai vadovavo Artūras Paulauskas. Tada, "nematant generaliniam prokurorui", LDDP privatizavo Lietuvos turtą, į gatvę išmesdama tūkstančius Lietuvos žmonių. Privatizavus Vilniaus "Ventą", gatvėje atsidūrė 2 250 darbuotojų, "Rimedą" - 2 243; "Elfą" - 1 950; Šiaulių "Nukloną" - 2 395; Panevėžio "Auridą" - 2 800; Rokiškio "Nemuną" - 942; AB "Kaunas" - 1 763; Kauno "Bangą" - 9 466; Klaipėdos "Sirijų" - 1 327; Vilniaus "Nerį" - 608; Kėdainių "Elektros aparatūrą" - 1 206 darbuotojai. (Juknevičienė R. A.Paulauskas leido išvogti Lietuvos turtą // Valstiečių laikraštis. 2000 10 03. P. 13).
Taigi 26 950 žmonių miestuose neteko darbo, įmones privatizavus saviems, kairiesiems, globojamiems prezidento A.Brazausko ir generalinio prokuroro A.Paulausko. Nė vieno investuotojo nebuvo iš užsienio.
Kai prasidėjo didysis kolchozų turto vogimas, tuometinė Vyriausybė pristatė dokumentą, kurio esmė - Valstybės kontrolės departamentui suteikti teisę nors šiek tiek kontroliuoti kolūkių pareigūnus. Buvo siūloma, pastebėjus pažeidimus, atleisti kolūkių vadovus. Tačiau generalinis prokuroras A.Paulauskas užblokavo šį pasiūlymą. Jis pasiūlė nusižengusius bausti bauda nuo 500 iki 1000 Lt., kai tuo metu turguje parduodamas traktorius kainavo 61 tūkst. (Juknevičienė R. Ten pat).
Vyriausybė pavedė generaliniam prokurorui areštuoti "Vnešekonombanko" sąskaitas, kad šių pinigų nespėtų pervesti į Maskvą. Generalinis prokuroras to nepadarė. Visi pinigai nukeliavo į Maskvą. Kažin ar nors vienas to banko indėlininkas paprašė A.Paulausko grąžinti jo indėlį, prarastą per generalinio prokuroro aplaidumą ar geros valios stygių?
Valdant A.Brazauskui ir "nematant" A.Paulauskui, "ištirpo" visas Lietuvos laivynas (nuostoliai - apie šeši milijonai litų).
Griuvo bankai "Sekundė", "Ateitis", "Nida", Žemės, Valstybinis komercinis, Lietūkio, "Litimpeksas", Kredito, Kooperacijos, "Eskspress", Senamiesčio, Aurabankas, Tauro bankas. Visi - A.Brazausko ir A.Paulausko valdymo laikais (ten pat).
Čia dera prezidento Valdo Adamkaus žodžiai, pasakyti nors ir ne ta proga: "Tiesa išmėgina žmones... Ne visiems mūsų istorijos faktai yra malonūs. Ne visi turi moralinės stiprybės pripažinti, kad dalis mūsų bendrapiliečių klydo ir nusikalto" (Lietuvos aidas. 2001 09 24. P. 2).
Tačiau politikui svarbiausia - teisingumas. Kaip rašė žymus anglų ekonomistas ir filosofas Adamas Smitas, siekiant išmokyti žmones valstybėje mylėti teisingumą, būtina jiems parodyti neteisingumo rezultatus.
Plačiame savo politinių interesų spektre R.Juknevičienė žymią vietą skiria partijų vaidmeniui demokratinėje visuomenėje. Ji teigia, kad "Lietuvai reikia stiprių politinių jėgų - ir dešinėje, ir kairėje. Norėčiau, kad būtų stiprūs socialdemokratai, bet stiprūs ne V.Andriukaičio demagogija, o provakarietiška socialdemokratiška orientacija, kad Lietuvos žmonėms būtų ramu, jog rinkimus laimėjus vienai ar kitai politinei jėgai pagrindinė Lietuvos kryptis nebus išmušta iš vėžių" (Svečiuose Rasa Juknevičienė // Dienovidis. 1999 11 5-18. P. 2).
"Politinio gyvenimo paauglyste" R.Juknevičienė vadina Lietuvos žmonių neigiamą požiūrį į partijų vaidmenį visuomenėje ir žemus partijų reitingus. Analogiškai pavadintame straipsnyje ji rašė: "Kol kas dauguma žmonių nepasitiki partijomis, nesuvokia jų vaidmens valstybės valdyme. Net Prezidento didžiavimasis savo nepartiškumu bumerangu atsisuka ir prieš jį patį, ir prieš visuomenę".
Partijos Lietuvoje vystosi, bręsta, jų brandos procesai yra identiški, kaip ir visose posovietinėse valstybėse.
Blogai, kai buvusi "vienintelė" ir "nedaloma" bando skaldyti kitas partijas, intriguodama ir menkindama visų partijų, tarp jų ir savo pačios, vaidmenį visuomenėje.
R.Juknevičienės nuomone, "...pati visuomenė pasirenka, kiek partijų Seime jai turėti. Svarbiausia, kad jos būtų atsakingos, kad nesiblaškytų tarp Rytų ir Vakarų, kad jų programa būtų NATO ir ES" (Politinio gyvenimo paauglystė // Lietuvos aidas. 1999 05 13. P. 5). Vertindama politines partijas Lietuvoje, jų gausumą, ji mano, kad "didžiausia bėda - pernelyg didelės ambicijos. Partijų stabilumo garantas yra tai, kaip žmonės sugeba dirbti kartu" (Juknevičienė R. Gerai žinau, ką reiškia Seimo darbas /Užrašė A.Pilvelis // Lietuvos aidas. 2000 10 06. P. 10).
R.Juknevičienė įsitikinusi, kad "politikoje būtina ir garbė, ir sąžinė, ir geri tarpusavio santykiai". Ji teigia šiuo požiūriu nė karto nesanti nusivylusi prof. V.Landsbergiu, ko nepasakytų apie kitus savo kolegas (Dienovidis. 1999 11 5-18. P. 2).
"Valdžioje reikia moraliai tvirtų žmonių, - teigia politikė, - dviguba moralė, apgavystės, nerealūs pažadai prieš rinkimus - tai buvo signalas, kad atėjus į valdžią politikams (liberalams ir socialliberalams - O.V.) kils etikos problemų. Juk prieš rinkimus naujieji politikai, ypač Artūras Paulauskas, sakė esą idealistai, o dabar, valdžioje išbuvę vos kelis mėnesius, sako, kad Lietuvoje nebeliko žmonių "be uodegų" (Drižius A., Srėbalienė A. Kodėl neatsistatydina melavęs prezidentas V.Adamkus? // Lietuvos aidas. 2001 01 25. P.2).
Bet kokioje, net ir kritiškiausioje situacijoje R.Juknevičienė išlikdavo santūri ir ištikima. Tas dvasinis imperatyvas jai leido objektyviai vertinti ir savo partijos kolegas.
Kaip stiprų sukrėtimą partijai, ir ne tik jai, bet ir visai Lietuvai R.Juknevičienė įvertino G.Vagnoriaus ir R.Pakso atsistatydinimus. Tačiau ji nedaro iš to tragedijos, nes panašūs procesai vyko ir kitose partijose - krikščionių demokratų, socialdemokratų ir centristų. Partijų sunkmetį ji taikliai vadina "politinės nuovokos praradimu". Pasitraukus iš Tėvynės sąjungos G.Vagnoriaus, R.Pakso ir L.Andrikienės - V.Žiemelio grupėms, ji šio vyksmo anaiptol nevadino partijos skilimu, o tik kelių jos narių pasitraukimu. Ji simpatizuoja partijos nuostatai, kurią į savo įstatus yra įsirašę Vokietijos krikščionys demokratai: "...iš partijos šalinami žmonės, kurie viešai, opozicijos akivaizdoje, kritikuoja savo partiją" (Juknevičienė R. "Kurį laiką buvome praradę politinę nuovoką", - mano konservatorė Rasa Juknevičienė / Užrašė M.Goštautas // Lietuvos aidas. 1999 11 13. P. 5).
R.Juknevičienė - moralios politikos šalininkė ir nešėja. Tos politikos pagrindas - Teisingumas. Jis turi būti atkurtas Lietuvoje. Kitaip Lietuva neturės ateities. Jos nuomone, "Ateitis - aiškus praeities įvertinimas, o ne drumstas vanduo ir trypčiojimas vietoje. Dėl ateities buvo pasmerktas fašizmas, tad kodėl, įvertindami tokį pat pasibaisėtiną komunizmą, bijome savo pačių šešėlio?" (Rastauskienė R. Senieji baigiasi geromis žiniomis // Lietuvos aidas. 1998 12 30. P. 5).
Didžiuodamasi Seimo narė kalba apie prieškario Lietuvą, valstiečių kraštą, "išlaikiusį stiprių vertybių sistemą, turėjusią įtakos žmonių moraliniam tvirtumui". Jam priešpriešina sovietinę kolūkinę sistemą, suniokojusią mūsų tautos kaimiškąją dalį ir miestą, susidūrusį su buvusių tarybinių gamyklų griuvimu (Rasa Juknevičienė. Kelio atgal nėra // Lietuvos aidas. 2000 03 09. P. 5).
"Nepriklausomoje Lietuvoje gimusios lietuvės, rusės, žydės savo naujagimius išsaugojo ir Altajuje, ir prie Laptevų jūros, nors trūko net duonos kąsnio". Dabar lietuvoje "sudeginami, užkasami kūdikiai - tos žudikės moterys taip pat gimė prieš 30 metų", t.y. sovietmečio vaisiai (Rastauskienė R. Senieji baigiasi geromis žiniomis // Lietuvos aidas. 1998 12 30. P. 5).
Šių dienų Lietuvoje R.Juknevičienę pašiurpino "vienas beveik nepastebėtas įvykis - grupiniame nepilnametės žaginime dalyvavusį iš areštinės ką tik paleistą krepšininką Sporto rūmai sutiko ovacijomis" (Juknevičienė R. Kelio atgal nėra // Lietuvos aidas. 2000 03 09. P. 5)
Taigi R.Juknevičienė - viena iš labai nedaugelio Lietuvos politikų, kurie mato, girdi, jaučia, sielojasi, mąsto ir veikia. Į ateitį ji žiūri optimistiškai. Jos nuomone, "nepaisant nemažos Lietuvos dalies visuomenės nusivylimo, padarytų klaidų, nelengvo gyvenimo, nepriklausomybės stebuklas tebėra gyvas... Esu tikra, kad Lietuva atras savyje jėgų atsigauti. Lietuvių tauta - gyvybinga. Neturime teisės pavargti, nusivilti. Daug sunkiau buvo žmonėms pokaryje, daug sunkiau buvo žmonėms tremtyje. Gyvename šiandien posovietiniame laikotarpyje, kuris labai klastingas, sunkiai suvokiamas. Jau dabar einame pirmyn... Dabar nereikia pasiduoti provokacijoms. Turiu galvoje jau matomą narystę NATO. Negalima atsipalaiduoti, nes daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Kaip Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė norėčiau palinkėti Lietuvai ir jos žmonėms, kad ateityje Lietuva neturėtų kitų signatarų" (Juknevičienė R. Lietuvos laisvei vienuolika // XXI amžius. 2001 03 09. P. 8).

Prof. Ona VOVERIENĖ