XXI amžius

„Pasirinkai skausmingą kančios kelią“
Vilkaviškiečiai surado antrojo R.Kalantos - Antano Kalinausko - kapą

Antanas Kalinauskas

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas ir muziejaus darbuotoja Lina Juselienė padeda gėlių
prie atrasto A.Kalinausko kapo

Autoriaus ir Emilijos Matukaitienės archyvo nuotraukos

„Lietuvos Respublikos Seimas gegužės 14 dieną paskelbė atmintina diena. Prieš 30 metų Romo Kalantos žygdarbis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją, ir tarsi deglas pradegino geležinę izoliacijos uždangą. R.Kalantos vieša dvasinė akcija sujaudino ne vieno jaunuolio lietuvio širdį ir protą“, - šiais žodžiais į Vilkaviškio rajono gyventojus kreipėsi Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Esu tų įvykių liudytojas, mano atmintyje liko jūreivio griškabūdiečio Simo Kudirkos, netrukus sugrįšiančio iš JAV į Lietuvą ir įsikursiančio Pilviškiuose, ryžtas ir pasipriešinimas okupacijai. Dar vaikystės prisiminimuose iškyla tie atmintini vakarai, kai visi kaimo gyventojai susirinkdavo į kudirkynę paklausyti Simo, tautos patriotizmo žadintojo, minčių.
Vilkaviškiečiai gali didžiuotis „antruoju Kalanta“ - jaunuoliu, kuris pasuko jo keliu. Tai Antanas Kalinauskas. „Jis, paimtas į okupacinę sovietų armiją, 1976 metais iš jos pabėgo. Motina įkalbėjo sūnų grįžti į dalinį. Abu su motina traukiniu nuvyko į Gulbino miestą Latvijoje, kur Antanas tarnavo. 1976 m. rugpjūčio 10 d. motina liko stotyje laukti žinios iš kareivių, o sūnus kareivinėse apsipylė benzinu ir liepė kareiviams žiūrėti, kaip už Lietuvą, laisvę ir Dievą dega lietuvis. Jis mirė kitą dieną. Tik po dviejų mėnesių leido lavoną iškasti ir pasiimti. Parvežtą palaidojo Vilkaviškyje“. Šios žinios apie A.Kalinauską buvo išpausdintos Lietuvių enciklopedijos 37 tome, išleistame 1985 metais. Šį faktą netikėtai užtiko Krašto muziejaus darbuotoja Irena Pilkauskaitė.
Krašto muziejaus direktorius A.Žilinskas per vietinę spaudą kreipėsi į žmones ir prašė atsiliepti žinančiuosius, kur yra drąsaus jaunuolio kapas ir jo artimieji. Žmonės neliko abejingi. Greičiausiai buvo surastas A.Kalinausko kapas. Pasirodo, su Antanu iki aštuntos klasės mokėsi Krašto muziejaus darbuotoja Lina Juselienė.
Vėliau atsiliepė A.Kalinausko brolio sūnus, kuris gyvena Kybartuose. Jis informavo, kad gyva ir drąsaus jaunuolio motina. Ji gyvena Kaune. Giminaitis pažadėjo duoti žinią muziejaus darbuotojams, kai ji atvyks į Kybartus.
Atsiliepė ir artima motinos darbo draugė Emilija Matukaitienė, kuri dalyvavo niūrią rudens dieną prieš 26 metus perlaidojant Antaną. Ji prisimena, kad motina, sukniubusi prie karsto, kartojo žodžius: „Pasirinkai skausmingą kančios kelią“. Buvusi bendradarbė minėjo, kad ir dabar motina palaiko ryšį su arkivyskupu S.Tamkevičiumi.
Drąsaus jaunuolio kapas yra senosiose Vilkaviškio kapinėse, prie antrojo tako, kylant į kalniuką. Kaip pastebėjau, kapas nuolat skendi gėlėse. Rugpjūčio 11 dieną sukako 26 metai, kai Antano nėra tarp gyvųjų. Šiomis dienomis sukanka taip pat 26 metai, kai A.Kalinauskas amžiams atgulė Vilkaviškio kapinėse.
Manyčiau, jog Antano žygdarbį turėtų pagerbti ne tik eiliniai gyventojai, bet ir rajono vadovai, vyskupijos dvasininkai. Prie jo kapo galėtų vykti patriotizmo ir istorinio atminimo pamokos. Nepamirškime tautos drąsuolių, kovojusių prieš okupaciją.

Viktoras SABATAITIS
Vilkaviškis