Strujus
(senis)
Ėjo 1946-ųjų vasaris, kaip ir
virtinės kitų, su pūgom, šalčiais ir atlydžiais. Spaudė mus ne
tik šalčiai, bet ir svetimšaliai.
Mūsų gimnazija, kaip ir visa Lietuva, gyveno bendrais rūpesčiais:
slėpė nuo svetimšalių Atžalyną - savo laikraštį, kurį noriai
skaitė ne tik gimnazistai, bet ir jų tėvai, visi aplinkiniai.
Visi jį mokėjo paslėpti, bet niekas nežinojo, kaip jį išsaugoti,
nes svetimšalių buvo daug, jie buvo tamsūs, žiaurūs ir nenumaldomai
kerštingi. Vis vien visi skaitė Atžalyną, nes žinojo, kad Tiesoje
- vien melas ir dvasią naikinanti apgaulė.
Švenčių progomis kėlėme savo trispalvę, dėl kurios mus gaudė,
sugavę teisė arba trėmė be teismo į šaltąjį Sibirą, dar šaltesnį
nei mūsų vasaris.
Miestelyje pasirodė kariškiai lakūnų uniformomis - tai nelaimės
ženklas. Aktyvesnieji pastebėjo, kad jie pasirodo prieš trėmimus.
Nei aerodromų, nei lėktuvų prie mūsų miestelio nėra, nerasi jų
už dešimčių kilometrų. Tik lakūnai - jau čia.