Strategijos
ir komedijos
Dabar visą valdžią Lietuvoje apsprendžia
valdančioji partija. Nesakau valdančiosios partijos, nes A.Paulausko
socialliberalus vadinti partija būtų labai netikslu. Ir visai
nesvarbu, kad socialliberalai retsykiais netgi drįsta paprieštarauti
ir pačiam Premjerui. Tačiau viskas yra tik dėl akių, norint parodyti
naiviems žmonėms, kad ir jie, socialliberalai, - ne iš kelmo spirti:
šį tą gali. Nieko jie negali. Nebent susikombinuoti kokį milijoną,
Seime prastumiant saviems bičiuliams palankų įstatymą ar begalines
jo pataisas. Na, ir, žinoma, meluojant. Meluoti sovietmečiu išmoko
daugelis tautos išrinktųjų. Netgi iš demokratinės Amerikos atvykusių
veikėjų, kurių neužkliudė viską suniokojusi, visus žmogiškus pradus
nustelbusi sovietinės okupacijos mašina, ir jie išmoko netiesos
sakymo meno. Neseniai rašytojas Saulius Šaltenis rašė apie vieną
tokį Amerikos lietuvį, kandidatą į Prezidento postą, Č.Juršėno
pagarbiai vadinamą Daktaru, besiskelbiantį didžiausiu monolitu
ir krikščionimi. Anot S.Šaltenio, šis asmuo susipainiojo savo
pilietybėje ir melagystėse. Paradoksas, bet įstatymus leidžiantis
Seimo narys spjauna į Konstituciją. "Krikdemiškos "Bobelinės"
autorius mielas Daktaras negalėjo pasakyti, su kokiu pasu važinėja
į Ameriką lankyti mylimų anūkų. Tiktai labai pyko, žaibavo akimis,
žiūrėjo į įkyrius žurnalistus iš aukšto, kaip į šiukšles, ir kaltino
juos blusinėjimu. Tikrai, kandžioja jį begėdžiai žurnalistai,
kaip prastos veislės šunys kiemsargiai, kažkodėl neklausinėja
apie stebuklingus jo planus pakelti tautos gyvenimą arba tikrąsias
krikščioniškas moralines vertybes, o blusinėja. Bet kas gi meluoja,
kas gi vis painiojasi, kas gi, perfrazuojant gerbiamą Daktarą,
aptekęs blusomis?", - rašė S.Šaltenis. Na, o klausinėti,
ar blusinėti, pretendentą į gelbėtojus iš tiesų nėra ko. Juk jau
kelintą kadenciją sėdėdamas Seime, jis kalba vis tą patį. Žodis
žodin. Ir nepasako absoliučiai nieko nauja. Atrodytų, jog ne iš
svajonių šalies Amerikos atvykęs, o visą gyvenimėlį sovietijoje
nugyvenęs. Žinoma, gerbiamo Daktaro nuodėmės, palyginti su kitų
jo kolegų, ne per didžiausios. Nesigirdėjo, kad būtų nušvilpęs
kokį milijoną ar užsiėmęs lobistine veikla kokios nors firmos
ar bendrovės naudai. Antra vertus, juk daug patogiau sėdėti Seime
nieko nesiūlant, nieko neužkliudant, bet užtat vis parodant drąsą
pakeiksnoti konservatorius ir V.Landsbergį. Kaipgi kitaip įsiteiksi
valdančiajai partijai. Tuo labiau kad dabar Daktaras išmąstė,
jog neokomunistų ir jo partijos programos nepaprastai panašios
- "socialiai orientuotos". Kaip ir kur socialiai orientuojasi
socialdemokratai, puikiai matome ir be Daktaro paaiškinimų. O
iš tiesų keista tokia buvusio VLIK'o vadovo meilė komunistams.
Tai sukelia gana įdomių minčių. Atrodo, kokia gali būti bičiulystė
tarp tų, kurie ištisus dešimtmečius paskutiniais žodžiais plūdo
VLIK'ą ir jo buvusį vadovą. Tačiau ko tiktai neatsitinka Lietuvos
politinėje virtuvėje.