XXI amžius

Strategijos ir komedijos

Dabar visą valdžią Lietuvoje apsprendžia valdančioji partija. Nesakau valdančiosios partijos, nes A.Paulausko socialliberalus vadinti partija būtų labai netikslu. Ir visai nesvarbu, kad socialliberalai retsykiais netgi drįsta paprieštarauti ir pačiam Premjerui. Tačiau viskas yra tik dėl akių, norint parodyti naiviems žmonėms, kad ir jie, socialliberalai, - ne iš kelmo spirti: šį tą gali. Nieko jie negali. Nebent susikombinuoti kokį milijoną, Seime prastumiant saviems bičiuliams palankų įstatymą ar begalines jo pataisas. Na, ir, žinoma, meluojant. Meluoti sovietmečiu išmoko daugelis tautos išrinktųjų. Netgi iš demokratinės Amerikos atvykusių veikėjų, kurių neužkliudė viską suniokojusi, visus žmogiškus pradus nustelbusi sovietinės okupacijos mašina, ir jie išmoko netiesos sakymo meno. Neseniai rašytojas Saulius Šaltenis rašė apie vieną tokį Amerikos lietuvį, kandidatą į Prezidento postą, Č.Juršėno pagarbiai vadinamą Daktaru, besiskelbiantį didžiausiu monolitu ir krikščionimi. Anot S.Šaltenio, šis asmuo susipainiojo savo pilietybėje ir melagystėse. Paradoksas, bet įstatymus leidžiantis Seimo narys spjauna į Konstituciją. "Krikdemiškos "Bobelinės" autorius mielas Daktaras negalėjo pasakyti, su kokiu pasu važinėja į Ameriką lankyti mylimų anūkų. Tiktai labai pyko, žaibavo akimis, žiūrėjo į įkyrius žurnalistus iš aukšto, kaip į šiukšles, ir kaltino juos blusinėjimu. Tikrai, kandžioja jį begėdžiai žurnalistai, kaip prastos veislės šunys kiemsargiai, kažkodėl neklausinėja apie stebuklingus jo planus pakelti tautos gyvenimą arba tikrąsias krikščioniškas moralines vertybes, o blusinėja. Bet kas gi meluoja, kas gi vis painiojasi, kas gi, perfrazuojant gerbiamą Daktarą, aptekęs blusomis?", - rašė S.Šaltenis. Na, o klausinėti, ar blusinėti, pretendentą į gelbėtojus iš tiesų nėra ko. Juk jau kelintą kadenciją sėdėdamas Seime, jis kalba vis tą patį. Žodis žodin. Ir nepasako absoliučiai nieko nauja. Atrodytų, jog ne iš svajonių šalies Amerikos atvykęs, o visą gyvenimėlį sovietijoje nugyvenęs. Žinoma, gerbiamo Daktaro nuodėmės, palyginti su kitų jo kolegų, ne per didžiausios. Nesigirdėjo, kad būtų nušvilpęs kokį milijoną ar užsiėmęs lobistine veikla kokios nors firmos ar bendrovės naudai. Antra vertus, juk daug patogiau sėdėti Seime nieko nesiūlant, nieko neužkliudant, bet užtat vis parodant drąsą pakeiksnoti konservatorius ir V.Landsbergį. Kaipgi kitaip įsiteiksi valdančiajai partijai. Tuo labiau kad dabar Daktaras išmąstė, jog neokomunistų ir jo partijos programos nepaprastai panašios - "socialiai orientuotos". Kaip ir kur socialiai orientuojasi socialdemokratai, puikiai matome ir be Daktaro paaiškinimų. O iš tiesų keista tokia buvusio VLIK'o vadovo meilė komunistams. Tai sukelia gana įdomių minčių. Atrodo, kokia gali būti bičiulystė tarp tų, kurie ištisus dešimtmečius paskutiniais žodžiais plūdo VLIK'ą ir jo buvusį vadovą. Tačiau ko tiktai neatsitinka Lietuvos politinėje virtuvėje.
Visai nesvarbu, kad Seimo statutas aiš kiai nurodo, jog Seimo narys privalo vengti bet kokių poelgių, sukeliančių įtarimą dėl galimų privačių ir viešųjų interesų konflikto. Bet kas gi kreipia dėmesį į tokius niekus, kaip statutas. Jis pažeidinėjamas nuolat, o jeigu kuris Seimo narys ir įkliūva, tai tik per žioplumą ar pernelyg didelį pasitikėjimą savo visagalybe. Tik ir įkliuvus nieko baisaus neatsitinka. Blogiausiu atveju apsvarsto Seimo Etikos ir procedūrų komisija, kur jam švelniai pagrūmoja piršteliu, ir viskas tuo pasibaigia. Tiesa, labai ne laiku iškilo eilinis skandalėlis su Seimo nariu, Naujosios sąjungos (socialliberalų) vicepirmininku Gediminu Jakavoniu. Taip, su tuo pačiu, kuris, su žmona grybaudamas Varėnos miškuose, per vasarą prisigrybavo vos ne šimtą tūkstančių litų ir padovanojo juos savo partijai, tiksliau, jos vadovo rinkimų kampanijai. Aišku, tai smulkmė, palyginti su V.Uspaskich dosnia parama, bet lašas po lašo... Dabar grybautojas susipainiojo ryšiuose su garsiąja bendrove "VP Market". Labai ne laiku susipainiojo. Mat gali rimtai pakenkti savo partinio vadovo planams tapti Prezidentu. Neatsitiktinai pats A.Paulauskas skubiai kreipėsi į savo partijos garbės komisiją, prašydamas apsvarstyti pavaduotojo elgesį. Atrodo, kad G.Jakavonis jau prarado Seimo Pirmininko pasitikėjimą, nes pastarasis neįtraukė jo net į savo rinkimų štabą. Dabar štabe pirmuoju smuiku groja socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Tik klausimas, ar ilgam?
Na, o valdantiesiems socialdemokratams irgi lapkričio pradžia sumaišė iki šiol apsukriai loštą pokerio partiją. Paaiškėjo, kad to pokerio kortų kaladėje nešvari pasidarė ne kokia nors aštuonakė, o pats tūzas. Vienas socialdemokratų vadovų, galima sakyti, netgi dešinioji paties partijos vadovo ir Premjero ranka - vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis. Tiksliau sakant, ne jis pats, o jo žmona. Tie nenaudėliai žurnalistai atkapstė, kad dar 1994 metais, kai LDDP jau įsitvirtino valdžioje, tuometinio Seimo pirmininko pavaduotojo J.Bernatonio žmonai liūdnai pagarsėjęs Vakarų bankas, vadovaujamas liūdnai pagarsėjusio šio banko vadovo P.Kravto, iššvaisčiusio keliasdešimt milijonų litų, gavo 45 tūkst. JAV dolerių paskolą, kurią po poros metų grąžino bendrovė, susijusi su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Iš kur toks dosnumas? Mažai kas abejoja, jog ne už gražias ministro žmonos akis, o už tai, kad vyras - daugiau nei įtakingas asmuo. Su šia istorija kai kas sieja ir Klaipėdos socialdemokrato J.Paliako paslaptingą žūtį. Esą jis turėjo surinkęs pakankamai kompromituojančios medžiagos apie Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos ir jos kontroliuojamų įmonių, užsiimančių naftos ir dujų verslu, veiklą. O kur nafta ir dujos, ten, anot vieno pažįstamo degalinės vadovo, "kraujas liejasi laisvai".
Tokie dalykai pakėlė kitų pretendentų į Prezidento postą ūpą ir politines akcijas. Nors, tiesą sakant, atrodo, kad valdantiesiems socialdemokratams Prezidento rinkimai mažiausiai rūpi. Netgi pretendentė K.Prunskienė nedrąsiai užsiminė, kad valdančiajai partijai iškeltas pagrindinis uždavinys - įsitvirtinti savivaldybėse. O pagerinti valdančiųjų reitingus stengiamasi visokiais būdais. Tam ir buvo sugalvota Ilgalaikė valstybės raidos strategija. Komentuoti šį 50 puslapių dokumentą, kuriame beveik nėra jokio konkretumo, nebent ambicingas uždavinys - pavyti Europą per trylika metų, visiškai nesinori. O šiaip STRATEGIJA primena sovietinius laikus. Pamenate garsiąją N.Chruščiovo frazę: "Dabartinė sovietinių žmonių karta gyvens komunizmo sąlygomis"? O šiaip tai toje strategijoje daug tuščiažodžiavimo ir įprastų frazių. Ką gi gali reikšti, pavyzdžiui, tokie strategijos punktai: "įtvirtinti socialinį teisingumą", "tobulinti savivaldybių tarybų ir merų rinkimo sistemą" ir t.t. Tai abstraktus ir deklaratyvus dokumentas, nors viena socialdemokratų veikėjų B.Vėsaitė sugebėjo įžvelgti tame dokumente "šviesią ateitį": "įgyvendinus strategiją, Lietuvoje nebeliks skurdo". Štai kaip! Pasakyta, kaip kirviu nukirsta. Nieko nepadarysi. Strategija, tikra strategija! O gal tik komedija?

Petras KATINAS