Kodėl Bažnyčia Lietuvoje nepaprastai populiari?

Kun. dr. Hansas Fridrichas Fišeris dailininko Valentino Antanavičiaus kūrybos parodoje Kęstučio VANAGO (ELTA) nuotrauka

Kunigas dr. Hansas Fridrichas Fišeris (Hans Friedrich Fischer) mano, jog Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tuo populiaresnė, kuo mažiau kišasi į politiką. Buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius atkreipia dėmesį, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį, kai tik Bažnyčia mėgino pasisakyti svarbiais tikėjimo, tiesos klausimais, ji sulaukdavo itin priešiškos politikų reakcijos. "Komunizmo žlugimas Lietuvoje nesugriovė Bažnyčios izoliacijos, bet jos balsas šiandieninėje visuomenėje nėra stiprus",- sako "XXI amžiaus" pašnekovas, šiuo metu Vilniaus seminarijoje dėstantis Bažnyčios istoriją ir Sakramentų teologiją. Neseniai pasibaigusioje Frankfurto knygų mugėje jis skaitė pranešimą "Kryžių šalies Bažnyčia akistatoje su sovietinės sistemos ir šiandieninės laisvų nuomonių rinkos iššūkiais". Kelerius metus Vilniuje gyvenantis kun. H.F.Fišeris teigia, kad Bažnyčia Lietuvoje naujoms problemoms vis dar ieško įprastų atsakymų iš rezistencijos laikų, o tokia laikysena jau nebepatenkina žmonių lūkesčių. Tuo tarpu, kunigo įsitikinimu, Bažnyčia turėtų garsiai šaukti apie itin neteisingą dabartinės valdžios socialinę politiką ir kitas visuomenės žaizdas. Tam būtų galima prisiminti ir pasipriešinimo sovietinei santvarkai patirtį, kai Bažnyčia, nepaisydama persekiojimų, gynė visų žmonių teises.

Ar manote, kad sovietiniai laikai dar tebelaiko įsikibę į dabartinę Katalikų Bažnyčią?
Diskusijoje, kurią Frankfurto knygų mugės metu surengė Limburgo vyskupija ir Katalikiška šv. Rabano Mauro akademija, apie sovietmečio laikų Bažnyčią kalbėjo vyskupas Jonas Kauneckas. Kai yra gyvas tų laikų liudytojas, nemažai prisidėjęs prie bažnytinės rezistencijos, ką gali pasakyti vokietis, apie tai žinantis tik iš literatūros? Aš kalbėjau apie tai, kokį vaidmenį Bažnyčia turi vaidinti šiandien demokratinėje Lietuvoje. Man atrodo, kad nuo atsakymo į šitą klausimą labai daug priklauso tolesnis Bažnyčios likimas ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse šalyse.
Atsakymą apsunkina tai, kad valstybė ką tik pradėjo atstatyti demokratinę visuomenę. Žmonės apie tai prieš dvylika metų net negalėjo svajoti. Kita vertus, Rytų Europos gyventojai norėjo, kad komunistinė sistema būtų nuversta, bet daugelis jų nebuvo dvasiškai tam pasirengę. Niekur, gal išskyrus Lenkiją ir Čekiją, inteligentijos sluoksniuose nebuvo minties apie demokratinę alternatyvą. Man atrodo, kad Lietuvos rezistencijoje labiau dominavo mintis apie gynimąsi, pasipriešinimą komunizmui, bet tai tam tikra prasme yra opozicijos vertybė. Taigi, atsižvelgiant į globalizacijos problemas, dauguma žmonių dabar yra bejėgiai šių iššūkių akivaizdoje. Euforiją dėl atgautos laisvės, Lietuvos valstybingumo atkūrimo labai greitai pakeitė prablaivėjimas, neviltis, rezignacija ir baimės atmosfera. Visa tai būdinga visoms buvusioms komunistinėms šalims. Žmonės nusivylę, nes jaučiasi apgauti laisvės vaisių.
Kartais šios nuotaikos jaučiamos ir Bažnyčioje. Kita vertus, net tik Lietuvoje, bet ir kitose pokomunistinėse valstybėse žmonės dar labai pasitiki Bažnyčia - labiau negu politikais. Žmonės kažko laukia iš Bažnyčios. Tik kyla klausimas, kaip pati Bažnyčia reaguoja į tokius lūkesčius. Man atrodo, kad Bažnyčia vis dar mėgsta naujiems reikalavimams pateikti įprastus atsakymus iš rezistencijos patirties. Užuot ieškojusi naujų, Bažnyčia ieško senų atsakymų iš aštuntojo-devintojo dešimtmečių, kurie šiandien jau nebeatsako į žmonių klausimus.
Gal pateiktumėte kelis pavyzdžius?
Mano supratimu, nauja besiformuojanti Lietuvos visuomenė jau nebesiorientuoja į krikščioniškas vertybes, nebesivadovauja Bažnyčios socialiniu mokymu. Jei būtų priešingai, Lietuvos visuomenė visiškai kitaip atrodytų. Esu įsitikinęs, jeigu sugebėtume realizuoti kai kuriuos katalikų socialinės doktrinos reikalavimus politikoje, Lietuvos visuomenė būtų daug žmoniškesnė. Kita problema, kuri apsunkina padėtį, yra dabarties visuomenės pasaulėžiūrų poliarizacija. Man tai nėra stebuklas, nes daug kas sovietmečiu, pavyzdžiui, mano kartos žmonės, užaugo be religinio auklėjimo (geriausiu atveju, išėjo "bobučių" mokslus), ir tie žmonės visiškai įprato prie gyvenimo be religijos. Jie į Bažnyčią žiūrėjo neutraliai arba indiferentiškai. Dabar visur (tai labai ryšku Lietuvoje ir Čekijoje), kur tik Bažnyčia mėgina vaidinti kokį nors vaidmenį visuomenėje, ypač kai tai susiję su Bažnyčios nuosavybės grąžinimu, iš karto buvusi komunistinė visuomenės dalis reaguoja taip, lyg Bažnyčia nori tapti valstybine ar ketina valstybę apvogti. Man labai keista, kad žmonės, kurie puikiai supranta, kas yra jų nuosavybė, labai aštriai reaguoja, kai pradedama kalbėti apie Bažnyčios nuosavybę.
Kita vertus, ir Bažnyčia turėtų suprasti, jog žmonės iš Bažnyčios jau nebenori, kad ji būtų pirmiausia tradicijų saugotoja, bet kad būtų pakeleivė į ateitį, kad rodytų kelią. Man atrodo, kad sovietmečiu stiprioji Bažnyčios pusė buvo ta, kad ji kovojo ne tik už savo teises, bet už visų žmonių teises.
Labai keista, kad visą laiką po nepriklausomybės atgavimo Bažnyčia visuomenės apklausose užimdavo labai aukštą poziciją. Tai galima įvairiai aiškinti: kad katalikybė yra bočių religija, kad sovietmečiu ji išsaugojo nacionalinį ir kultūrinį identitetą. Bet tam tikra Lietuvos inteligentijos dalis jaučiasi katalikais, man labai įdomiu ir keistu būdu. Daugelis sako, kad yra katalikai. Bet ką tai reiškia? O reiškia tai: esu krikštytas, Kūčių vakarą valgau silkę ir kitus tradicinius valgius, per Velykas marginu margučius, laikausi katalikiškų papročių, taigi esu katalikas. Bet paklausk tokio žmogaus, kuo jis tiki, koks jo tikėjimas,- jis tyli, nes beveik nieko nežino apie tikėjimo tiesas. Ypač tarp Lietuvos intelektualų yra daug tokių katalikų, kuriuos čia truputį satyriškai parodžiau.
Todėl manyčiau, kad ir nemažai Bažnyčios hierarchų neteisingai vertina katalikybės padėtį visuomenėje, nes tikrųjų katalikų yra daug mažiau. Be to, manau, kad, nepaisant aukštų reitingų, Bažnyčia yra tokia populiari todėl, kad nesikiša į politiką. Visada, kada Bažnyčia mėgino pasisakyti svarbiais tikėjimo, tiesos klausimais, politikai iškart reaguodavo labai agresyviai. Pavyzdžiui, 1995 metais kai kurie LDDP nariai norėjo uždrausti tikybos pamokas valstybinėse mokyklose ar kariuomenės sielovadą ir t.t.
Man viena aišku - komunizmo žlugimas nesugriovė Bažnyčios izoliacijos. Faktiškai izoliacijos metai sukūrė tokią situaciją, kad iš esmės nebuvo tikinčiųjų, kurie būtų parengti perimti vadovaujančius postus visuomenėje. Antra, Bažnyčia nesuprato, kad reikia užsiimti lobizmu, jei nori apginti tam tikrus savo interesus. Be to, dauguma Lietuvos disidentų nedalyvavo valstybės kūrime, o tie, kurie dabar vadovauja Lietuvos visuomenei, nedalyvavo disidentų judėjime, tai daugiausia inteligentai, kurie darė kompromisus su režimu, nes turėjo ką prarasti - savo privilegijas. O buvę disidentai šiandien vėl beveik yra disidentai.
Naujos partijos ir politikai labai greitai uzurpavo Bažnyčios - žmogaus teisių ir nacionalinio identiteto saugotojos - vaidmenį. Jie neneigia šio vaidmens (ir tai labai protinga politika), bet visiškai apie tai nekalba, lyg to nebūtų buvę. Lietuvos visuomenėje pastebiu ir kitų labai pavojingų dalykų. Apie pozityvius dalykus neskleidžiama jokios informacijos. Jūs, pavyzdžiui, niekur neperskaitysite apie didžiulę Bažnyčios socialinę veiklą.
Žiniasklaida daugiausia ieško blogų žinių apie Bažnyčią, regis, tokia yra jos nuostata.
Tikrai taip.
Kaip jums atrodo, kodėl taip yra?
Mano nuomone, tai lemia viena istorinė priežastis. Po komunizmo žlugimo, kai Lietuvos visuomenė per kelerius metus naujai suformulavo savo tikslus ir interesus, iš Bažnyčios pusės faktiškai niekas nedalyvavo. Man atrodo, tais laikais tik vienintelis kardinolas Vincentas Sladkevičius turėjo viešą pripažinimą, visi jį gyrė kaip uolų žmogų. Bet jis buvo labai pamaldus ir visiškai nesistengė atlikti kokį nors vaidmenį visuomenės gyvenime ir politikoje. Kai kardinolas 1993 metais pasitraukė iš viešo gyvenimo, niekas nebuvo pajėgus užimti jo vietą. Taigi faktiškai tais metais, kai buvo sukurta nauja Lietuvos visuomenė, Bažnyčios balsas nebuvo girdimas arba buvo girdimas iš žmonių, kurie užsiėmė antraeiliais reikalais. Kai naujasis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis labai atsargiai pradėjo ar norėjo pradėti perimti šitą vaidmenį, man atrodo, daug kas iš kitų vyskupų bijojo, ar ne per daug jis kišis į politiką.
Kita vertus, apskritai dar labai sunku kalbėti apie Lietuvos visuomenę, nes yra tik labai daug įvairių segmentų - kultūros, mokslo, verslo, politikos, sporto, Bažnyčios, žemė ūkio ir t.t. Tie segmentai tarp savęs beveik visiškai nekomunikuoja. Labai mažai taškų, kur šios visuomenės dalys susieina.
O kas galėtų būti Lietuvos visuomenės rišamoji grandis, kas ją galėtų "suklijuoti" - tam tikros vertybės ar kas kita?
Gal aš truputį idealizuoju, bet Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje yra toks reiškinys - katalikų akademija. Tai nėra mėginimas parodyti, lyg būtų katalikiška matematika ar katalikiška fizika, bet mėginimas tapti platforma, kur susitinka visuomenė ir Bažnyčia, kur vyksta tikras dialogas (pripažįstant, kad Bažnyčia taip pat yra visuomenės dalis).
Man atrodo, šito Lietuvoje trūksta - kad Bažnyčios pozicija būtų girdima. Dabar Lietuvoje nėra nė vieno rimto didelio Bažnyčios laikraščio, žiniasklaidoje Bažnyčia irgi neturi savo vietos, nėra vienos partijos, kuri užimtų Bažnyčios poziciją (krikščionys demokratai, mano nuomone, neatstovauja Bažnyčios pozicijai), taigi Bažnyčios balsas labai retai girdimas. Jeigu hierarchai ką nors pasako, kaip reaguoja žiniasklaida? Į pozityvius pareiškimus paprastai visiškai nereaguoja.
O pažiūrėkite, kaip yra iš tikrųjų. Medicina dabar visiškai nepaiso žmonių, kurie dabar labai vargsta dėl vaistų. Ir tada faktiškai bažnytinės "Caritas" vaistinės daug kam yra apskritai paskutinė galimybė normaliai gauti vaistų. Bažnyčios nakvynės namai, darbas su vaikais, labdaros valgyklos,- aibės Bažnyčios veiklos sričių žiniasklaida visiškai nepastebi - tvyro visiška tyla.
Sakote, jog Bažnyčia tuo populiaresnė, kuo mažiau kišasi į politiką. Bet, kaip žinote, pačioje Bažnyčioje nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo konkuravo dvi kryptys: iš sovietinės rezistencijos atėjusių kunigų, kurie nenorėjo šalintis politikos, ir vadinamoji modernioji, teigusi, kad Bažnyčia pirmiausia turi skelbti Evangeliją ir mažiau kištis į politiką.
Atsiprašau, čia ne naujoji kryptis. Bažnyčios teisė sako, kad kunigams draudžiama užsiimti partijų politika. Už šio draudimo slypi Bažnyčios patirtis iš laikų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvoje dar buvo palyginti švelni padėtis, bet kai kur Vokietijoje ir Slovakijoje kunigų politikavimo rezultatas buvo bjaurus. Esu labai laimingas, kad Bažnyčios teisė labai aiškiai suformulavo šitą draudimą.
Bažnyčia neturi remti vienos ar kitos partijos. Vokietijoje, parapijoje, kur dirbau, buvo labai aktyvūs krikščionys parapijos nariai, atstovavę trims skirtingoms partijoms. Jei remčiau vieną ar kitą partiją, prarasčiau tam tikrą dalį savo parapijiečių. Mano ir daugelio kitų, kurie nori, kad Bažnyčios balsas būtų girdimas, nuomone, Bažnyčia neturėtų užsiimti partijų politika, bet labai aiškiai kalbėtų gindama žmonių interesus. Bažnyčia turi prisidėti, kad visuomenė būtų kuriama pagal žmogiškumo principus. Čia, manyčiau, Bažnyčia turėtų daug ką veikti.
Žinoma, geriausias kelias yra daryti ir sakyti, ar kas nenorėtų taip pat padaryti. Bet vėlgi - žiniasklaidai tai visiškai neįdomu. Bet kaip pasiekti, kad žiniasklaida informuotų, t.y. atliktų savo tikrą užduotį?
Man regis, kunigai kartais pagrįstai vengia žiniasklaidos, nes, patekę į kokią nors televizijos laidą, greičiau save diskredituoja nei apgina Bažnyčios poziciją. Taip jau tos laidos sukonstruotos, kad kunigas prieš savo valią tampa bulvarinio šou dalyviu, kur jo gerais ketinimais ne visada padoriai pasinaudoja tokių žaidimų režisieriai.
Mačiau kelias "Koridos" laidas bažnytine tematika. Kai žiūriu, kaip ten elgiamasi, suprantu, jei eičiau ten kaip kunigas, turėčiau elgtis kaip toje rusiškoje dainoje - "neznajet gavno, komu klaniatsa" (nežino mėšlas, kam nusilenkti). Tikrai nepatarčiau kam nors dalyvauti tokioje laidoje, nes ten nėra galimybių normaliai diskutuoti, ten kurstomos tik emocijos. Vienintelė televizija, kur dar galima kažką rimta pamatyti, yra LRT.
Vis dėlto, kaip jūs atsakote į klausimą, kokius tikslus turi kelti Bažnyčia naujoje-senoje visuomenėje, kuri gal iš dalies yra priešiška Bažnyčiai?
Aš abejoju, ar visuomenė yra priešiška Bažnyčiai. Mes kalbame apie išviešintą nuomonę, kuri iš tikrųjų nėra vieša nuomonė. Tai, ką skleidžia žiniasklaida, nebūtinai yra tai, ką galvoja žmonės. Aš, pavyzdžiui, netikiu dauguma Lietuvos politikų, o dar mažiau tikiu žiniasklaidos komentarais. Vienintelis dalykas, kuriuo tikiu žiniasklaidoje, tai valiutos kursai ir sporto rezultatai, nes jų negalima pakeisti. O visa kita...
Bažnyčios tikslai negali būti politikos tikslai, bet politika turėtų būti nukreipta į tai, kad žmogus galėtų padoriai gyventi. Kad būtų sukurta terpė, kurioje visuomenė suprastų, kad valstybė turi gyventi iš mokesčių, ir visi mokesčius turi mokėti. Antra, algos turi būti tokios, kad žmogus, norėdamas išlaikyti šeimą, nebūtų priverstas dirbti dviejuose trijuose darbuose. Turėtų būti siekiama, kad valstybė daugiau dėmesio skirtų švietimui ir kultūrai, medicinai, ne tik krepšiniui ir prestižiniams renginiams.
Ir Bažnyčia šiais klausimais turi tarti savo žodį?
Taip. Ir paraginti, kad būtų atsižvelgta į žmogų, o ne tik į trumpalaikius ekonominius ir verslo interesus. Bet ką daryti, kad dabar Seime pats verslas ir sėdi. Pažiūrėkite į pasekmes. Ką dabartinis Seimas gera padarė? Įvardykite nors vieną gerą dalyką. Kodėl pasitikėjimas politikais taip smarkiai sumažėjo? Ar ne jų politikos dėka?
Ar pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse kur nors Bažnyčia atlieka tą vaidmenį, kurį dabar apibūdinote - ne politikuoti, bet būti visuomeniškai ir politiškai aktyviai?
Problema ta, kad mano minėtos problemos būdingos ne tik Lietuvai, bet visai Rytų Europai. Ten, kur Bažnyčia mėgino ryžtingai daryti įtaką politikai, pavyzdžiui, Lenkijoje, rezultatas buvo priešingas. Neatsitiktinai Lenkijoje dukart rinkimus laimėjo prokomunistinės politikos atstovai. Ten, kur Bažnyčia mažiau mėgino kreiptis į tiesioginę politiką, rinkimus laimėjo labiau konservatyvios jėgos, pavyzdžiui, Čekijoje ar Vengrijoje.
Tai gal Lietuvoje Bažnyčia pasirinko teisingą kryptį?
Bet pagalvokite apie pasekmes - kas būtų, jeigu Bažnyčia tylėtų dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto ar vadinamosios reprodukcinės medicinos. Jeigu Bažnyčia tylėtų, tada tikrai vaikų ir vaikaičių kartos turėtų priekaištauti dabar gyvenantiesiems, kodėl tylėjo. Leisti abortus ketvirtą nėštumo mėnesį yra bjauru. Galima tik paklausti, kam tą siūlantys žmonės atidavė savo protą.
Bažnyčia turėtų labai garsiai šaukti ir dėl dabartinės labai neteisingos socialinės politikos. Susidaro įspūdis, kad dabar valdantieji nori numarinti pensininkus ir neduoti galimybių jauniems žmonėms sukurti šeimas, normaliai gyventi ir auginti vaikus. Apie paramą jaunoms šeimoms net negalvojama, bet pinigų atsiranda visokiems prestižiniams projektams. Sau stato paminklus, o kaip žmonės gyvena, jiems - tas pats.
O žiniasklaida propaguoja saujelės turtingųjų gyvenimo būdą ir stilių. Skurstantys žmonės mato tik viešai demonstruojamą prabangą ir dėl to jaučiasi dar labiau nelaimingi.
Pažiūrėkite, kaip Lietuva buvo pristatyta Frankfurte - pagrindiniai veikėjai buvo iš Atviros Lietuvos fondo. Nežinau, ar tas būdas, kaip jie pristatė Lietuvą, išeis į naudą. Neatsitiktinai Vengrijoje Džordžo Soroso fondas buvo uždraustas, nors pats Dž.Sorosas - vengras. Čekija taip pat nori apriboti to fondo veiklą.
Kodėl?
Fondo veikloje labai ryški tendencija prieš vietinę kultūrą skleisti labai keistą kosmopolitizmą. Yra ir priimtinas kosmopolitizmas, bet ne toks, kuris nori viską sunaikinti ir veda į nihilizmą. Manau, kad pavojus mūsų visuomenei kyla ne iš neokomunizmo. Bijau, kad tai yra pozityvizmas. O pozityvistai jau nuo XIX amžiaus kovojo prieš Bažnyčią. Pozityvizmas formuoja labai egoistišką politiką ir neigia tradicines vertybes, ypač viską, kas susiję su tikėjimu. Pozityvistams tikėjimas - tai "tamsybės", "viduramžiai" ir t.t.
Jūsų balsas ryškiai disonavo įspūdžių sraute apie Lietuvos sėkmę Frankfurto knygų mugėje. Kas jums labiausiai užkliuvo?
Mugėje buvau tik vieną dieną, tad negalėjau aplankyti visų renginių. Bet labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad Lietuva bus garbės viešnia. Turėjau viltį, kad nepasikartos kai kurios klaidos, kurios, mano nuomone, buvo padarytos Pasaulio parodoje Hanoveryje. Ten buvo labai įdomus paviljonas, bet organizatoriai negalvojo, kas bus po parodos, ir, užuot uždirbusi, Lietuva turėjo dar primokėti. Tai ne pirmas kartas, kai Lietuvos valstybė kultūros srityje visiškai nesirūpina savo įvaizdžiu ar nemoka reikiamai pristatyti savo kultūros. Valstybei nėra labai svarbu, kad užsienyje žinotų ne tik apie Lietuvos krepšinį, bet ir kultūrą. Man atrodo, kad ir Frankfurto knygų mugėje tokia proga buvo prarasta.
Kodėl taip manote?
Kitos šalys, kurios anksčiau buvo specialiaisiais svečiais, sugebėjo pristatyti savo šalies istoriją, kultūrą, rašytojus ir nevaidino, kad tik šiuolaikiniai rašytojai yra įdomūs, ir viskas, kas vertinga, vyksta šiandien. Graikai, pavyzdžiui, sugebėjo parodyti savo kultūrą nuo Antikos iki šių dienų. O įsivaizduokite eilinį vokietį, pirmą kartą turėjusį galimybę ką nors sužinoti apie Lietuvą. Jam turėjo susidaryti įspūdis, kad tai šalis be istorijos ir be ateities, nes buvo parodyta tik dabartis. Lietuvos paviljone apsilankęs eilinis vokietis nesužinojo, kad buvo tokie žmonės kaip K.Donelaitis, M.Mažvydas, Maironis, V.Krėvė. Lietuvos istoriją reprezentavo tik du žemėlapiai. Gerai, kad bent buvo Prano Morkaus labai įdomiai parašyta rezistencijos istorija. Tuo tarpu vartydamas lietuviškų renginių programą suradau per 20 renginių apie žydų genocidą, holokaustą, bet nieko - apie pirmąją Lietuvos Respubliką, senesnius laikus. Man susidarė įspūdis, kad tam tikra Lietuvos kultūros visuomenės grupė okupavo mugę ir parodė savą Lietuvos viziją, kuri, mano supratimu, neturi labai daug bendra su tuo, kas iš tikro yra Lietuva.
Be to, nei specialiame Lietuvos paviljone, nei Lietuvos leidėjų paviljone Penktoje halėje nemačiau "Katalikų pasaulio" knygų, nors mugės organizatoriams šios leidyklos knygų buvo perduota. Norėtųsi paklausti, kodėl. Kaip atsitiko, kad paprastas lankytojas suprato, jog katalikiškoje šalyje nėra katalikiškos leidyklos. Leidėjų paviljone pasigedau ir tam tikro svetingumo. Kitų šalių pavilijonuose esi pakviečiamas atsisėsti, o mūsų - kaip sakoma, tik "žiūrėk ir mirk".
Kai kurios leidyklos, regis, lankytojus net vaišina kava ir vynu...
Taip, taip. Nes atmosfera taip pat pritraukia lankytojus. Jeigu jauki nuotaika, žmonės jaučiasi pakviesti. Trumpai tariant, šiek tiek nusivyliau Lietuvos pasirodymu. O faktas, kad daug žmonių praėjo pro Lietuvos paviljoną, manęs visiškai nestebina, nes paviljonas buvo mugės viduryje, ir žmonės, eidami į kitus renginius, paprasčiausiai turėjo pro jį praeiti. Kita vertus, Lietuva turėjo milžinišką šansą pristatyti save, bet juo nebuvo pakankamai pasinaudota. Mano nuomone, Lietuva nebuvo pristatyta kaip šalis, kuri turi turtingą istoriją, įdomią literatūrą - ne tik šiuolaikinę, bet ir senesnių laikų. Lietuva šios progos neišnaudojo.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"