Pamąstymai apie kelionę į Karaliaučių ir atgal…

Į Karaliaučiaus sritį su Australijos lietuve Melburno universiteto profesore, beje, Vokietijos pilietybę turinčia, Kristina Čėsnaite-Brazaitiene buvome vežamos Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio, dėl to kelionė klojosi beveik sklandžiai. Tik vienas bet… Turint leidimą be eilės kirsti sieną, teko laukti tris valandas dėl… profesorės pavardės. Ji iš užsienyje vartojamos Brazaitis virto į Bracaitis, Vokietijos firmai organizuojant vizos tvarkymo reikalus. Lygiai taip pat pavardė buvo išversta ir į rusų kalbą. Buvome priversti laukti, kol pasieniečiai išsiaiškins. Dar kartą subliūško mūsų kalbininkų teorijos apie griežtą originalios pavardžių rašybos laikymąsi užsienyje lietuvių atžvilgiu ir kad lietuviškos pavardės neverčiamos į kitas kalbas.
Pagaliau važiuojame per sieną, kvatodami iš Vištyčio ežero pavadinimo rusų kalba Vištiniec, nes jį tyčia susiejau su vištinyku. Aišku, prasmės požiūriu nėra jokio ryšio, - tik panašus skambesys, kad juoku prasisklaidytų įtampa dėl beprasmiško užlaikymo, kurio taip nemėgsta laisvai galintys keliauti vakariečiai. Svetimų, su šiuo kraštu nieko bendra neturinčių rusiškų vietovardžių tiesiog neprisimenu ir nesistengsiu prisiminti - jie niekam, ne tik man, nepriimtini. Tik nejučia pagalvoju, kaip būtų pakeisti lietuviški vietovardžiai, jeigu, neduokdie, išsipildytų kurio nors rusų šovinisto svajonė.
Stalupėnai - pilkų standartinių namų miestelis. Užsukame pas to krašto lietuvių aktyvistę Mariją Lapaitienę, kuri vaišina cepelinais ir apipila mintinai deklamuojamos poezijos posmais. Šviesi, jautri moteris, išgyvenusi tiek siaubo, patyrusi pažeminimo ir daug iškentėjusi. Ir pas ją, ir vėliau krito į akis to krašto lietuvių paprastumas ir nuoširdumas - dalijimasis tuo, ką turi.
Skubame į Tolminkiemį, bet į muziejų nebepatenkame - pritrūko tų trijų valandų, užgaištų prie sienos. Nakčiai jau įjungta signalizacija, sauganti bažnyčią nuo plėšimų. Pastovėję šventoriuje, pasukame kunigo Kristijono Donelaičio kasdieniu takeliu iki klebonijos ir restauruoto šulinio. Nuo kalnelio atsiveria nuostabus vaizdas į tvenkinius, esančius už bažnyčios. Čia K.Donelaitis sukūrė „Metus“, prie kurių pagarsinimo pasauliui nemažai yra prisidėjusi ir prof. K.Čėsnaitė-Brazaitienė. Mažai kam dar Lietuvoje žinoma jos pavardė ir darbai lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Ji jau sovietmečiu Europoje skaitė paskaitas apie Johaneso Bobrovskio kūrybą, siedama ją su K.Dolelaičiu ir pateikdama šiuos du rašytojus kaip neatskiriamus, vienas kitą papildančius. Taip interpretuojama J.Bobrovskio kūryba padėjo pasauliui parodyti lietuvių literatūros klasiką, pagarsinti jo poemą „Metai“. Ir apie tai profesorė dėsto Australijos studentams Melburno universitete.
Į Ragainę pasukome per Lazdynėlius, K.Donelaičio tėviškę, kur prie paminklinio akmens nuotaiką sugadina barbariškai sulaužyti suolai… Toliau - Trakėnai, Mažosios Lietuvos vietovė, kur buvo veisiami garsieji trakėnų žirgai. Dar išlikusios kiek apgriuvusios raudonų plytų arklidės. Sustojame prie jau paremontuoto garsiojo generolo Pauliaus dvaro su naujaisiais kumečiais, gyvenančiais apgriuvusiose trobose (kam taisyti tai, kas vokiška ir svetima!).
Beveik temstant žvalgomės po Ragainę. Tarp pilkų standartinių jos statinių kaip ką tik atklydęs iš Prūsijos girių stovi briedis - vienintelis dar išlikęs šio krašto simbolio paminklas. Čia lietuvių raštijos ištakos - po pirmosios lietuviškos knygos Mažojoje Lietuvoje „Katekizmo…“, kurią išleido Martynas Mažvydas, studijuodamas Karaliaučiaus universitete, Ragainėje išleido ir kitus savo veikalus. Jauki neseniai statyta Ragainės bažnytėlė, bet dar bedvasė.
Lieka ilgokas kelias iki Karaliaučiaus, Sigitui vis primenant, kad prūsiškas pavadinimas - Tvankstė. Gaila, kad tiek mažai šioje žemėje belikusios prūsų dvasios. Tik pakelės, nuo seno apsodintos ąžuolais, liepomis ir kitokiais medžiais, dar ją kiek mena ir palaiko. Lygumose ir kalneliuose ji prislopusi, tarsi pavargusi. Giliai slepiasi žolėmis ir medžiais apaugusios pagoniškos alkavietės. Kada toji dvasia pakils ir nusikratys visa, kas jai visai svetima, dirbtinai primesta kaip pasityčiojimas iš prieš daugelį amžių klestėjusio krašto? Kultūra sunyko įsigalėjus baisiai nekultūrai ir dirbtinai kuriamai tariamai komunistinei gerovei, kuri jau seniai žlugo Rusijoje, o čia dar laikosi ant melo ir prievartos pamatų jau nykstanti, bet vis dar negalinti pasitraukti iš savo pozicijų. Keistai ji atrodo Europos Sąjungos pašonėje - pačiame Europos centre, kaip koks baubas arba košmaras, prikaišytas netikrų pavadinimų ir dirbtinės pompastikos. Bundama lėtai. Nė Lenino paminklai nenukelti - dar kaip monstrai stovi keliose Karaliaučiaus vietose. Į šį miestą įriedame jau sutemus, nes automobilių greitis nelygiais, vingiuotais ir siaurais šio krašto keliais labai apribotas.
Vokiečių ir rusų namai pasitinka gana svetingai. Jauku ir užtenka visko, ko reikia žmogui pasijusti normaliam: nusiprausti, išsimiegoti, užkąsti. O pačiame mieste vakarais labai dažnai visai nebūna vandens. Pasirodo, kad ir jis ne visiems.
Kitą rytą vaikštome po Karaliaučių. Jo Katedra atstatinėjama. Pastovime prie Imanuelio Kanto kapo. Katedros viduje iš šono įrengtos dvi koplytėlės, kuriose vyksta pamaldos rusų kalba. Įdomu - reformatų apeigos rusiškai… lyg ir kažkoks negirdėtas hibridas, naujos kultūros apraiška. Priešais Katedrą, kitoje pusėje, dunkso tuščias, ėmęs skilinėti vietoj Karalių rūmų pastatytas tarybų rūmų vaiduoklis: karalių dvasia tarsi nepriėmė sovietinės tuštybės, atmetė gelžbetonio gigantą kaip beprasmišką naštą. Prie dirbtinių ežerų, kurie dar išlaiko senovinį miesto pavidalą, šiek tiek jaukiau negu tarp nenusakomos spalvos sovietinės architektūros „dėžučių“. Čia dar išlikęs nenugriautas paminklas didžiajam vokiečių poetui Fridrichui Šileriui. Buvęs Albertinos universitetas nuplėšyta simbolika primena standartinį sovietizmą. Ką pasakytų, jei sugebėtų visa tai pamatyti kunigaikštis Albrechtas, universiteto įkūrėjas ir globėjas, nesunku atspėti.
Kai aikštėse styro stabų paminklai, nejučia kyla mintis, ar jaunimas čia dar mulkinamas marksizmu-leninizmu, ar ši „disciplina“ dar studijuojama. Prof. K.Čėsnaitė-Brazaitienė kalbasi su universiteto Germanistikos katedros dėstytoja - domisi archyvais. Tik jų čia - nė kvapo: su naikinamu fašizmu viskas buvo nušluojama ir deginama be atrankos, arba, kas suspėta, išvežta į Vokietiją.
Kraštotyros muziejuje gana turtinga archeologinių radinių ekspozicija, krašto gyvūnų ir paukščių iškamšos, nuotraukos ir … stabai - Leninas su Stalinu. Visai nieko apie tai, kad čia kažkada gyveno prūsų gentys - skalviai, nadruviai, notangai, sembai, pamedėnai, pagudėnai, jotvingiai ir kt., - kurios jų teisėtoje žemėje dabar yra tabu. Kokią prasmę turi archeologiniai radiniai, jeigu tikroji istorija nutylima?! Jie lyg kokie apleisti našlaičiai be istorijos. Šiame krašte istorija prasideda tik nuo kruvinų Antrojo pasaulinio karo įvykių. Iš kur čia atsiradęs K.Donelaitis, lietuvių raštijos pradininkai ir kas jie tokie, nesigilinama ir net neužsimenama. O jų gana nemažai. Būtų galima išvardyti dar daugybę žymių Mažosios Lietuvos kultūros ir literatūros darbininkų pavardžių: Jonas Bretkūnas su lietuvišku pamokslų rinkiniu „Postilė“ ir Biblijos vertimu; Simonas Vaišnoras su tikybinio turinio tekstų rinkiniu „Žemčiūga teologiška“; poetas Melchijoras Švoba; lietuviškų giesmių leidėjas Lazaras Zengštokas; vokiečių-lietuvių žodyno sudarytojas Pilypas Ruigys ir jo sūnus Povilas Ruigys, parašęs „Lietuvių kalbos pradmenis“; pasaulietinio turinio eilėraščių autorius Adomas Šimelpenigis (jaunesnysis); rūpinęsis lietuvių kalbos būkle Mykolas Mėrlinas, lotynų kalba išleidęs „Pagrindinį lietuvių kalbos principą“; vokiečių kalba rašęs darbus iš lietuvių kultūros ir raštijos istorijos Gotfridas Ostermejeris; Ezopo pasakėčių vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Šulcas; lietuviško žodyno rengėjas Jokūbas Brodovskis; giesmyno, žodynų, gramatikos priedo „Trumpas lietuvių poezijos vadovas“ rengėjas Kristijonas Milkus; K.Donelaičio kūrybos redaktorius ir leidėjas Liudvikas Rėza. Tai tik maža dalis pavardžių. Tik niekas apie tai šiame krašte net neužsimena - nė vieno muziejaus darbuotojas, niekur apie tai nepažymėta - lyg niekada nebūta. Kodėl slepiama: iš nežinojimo ar baimės, kad nesugriūtų „naujosios istorijos sampratos“. Ar tik toks rusiškos bendruomenės intelektas: be objektyvumo, realumo ir atminties apie tokią praeitį, kokia ji iš tikrųjų buvo? Matyt, objektyvumas čia ateis dar negreitai. Tarsi laukiama, kad praeitis būtų užmiršta - įsigalėtų naujai sukurta, kraštui primesta istorija. Kodėl rusiškoji visuomenė, politinėms aplinkybėms pasikeitus, nenori girdėti apie tai, kad čia atėjusi sovietų armija paskandino kraujyje šį niekada Rusijai etniškai nepriklausiusį kraštą. Ar slepiama tiesa dar ilgai bus kolonijos išsilaikymo garantija? Muziejai palaiko nuostatą, kad čia gyveno fašistai, ir už tai juos reikėjo naikinti. Priartėjus frontui, mieste ir visame krašte taikūs gyventojai sovietų karių buvo visokiausiais būdais išžudyti. Visa istorija apie tai apversta aukštyn kojomis: nuotraukos tariamai „iliustruoja“ ne sovietų kareivių, o vokiečių fašistų žudomus vietos gyventojus. Tik melo kojos trumpos, o drąsių iš neobjektyviosios, vis dar neatšilusios sovietinės pusės neatsiranda - labai patogu turėti savo rankose sąjungininkų Stalinui dovanotą kraštą, virtusį stalinizmo ir stagnacijos bastionu. Anksčiau ar vėliau melas turės žlugti - pasitraukti, kitaip kraštas bus tampomas iš vienos į kitą pusę, kol pasaulyje dar gaji kerštu paremta samprata - naikinti žmoniją patiems žmonėms: anksčiau karais, dabar išradingiau - terorizmu. Kodėl apie tai rašau? Ogi todėl, kad išgirstame ir nuomonę, jog šį kraštą, laikui bėgant, užvaldys vokiečiai, nes čia kurdinamos ir remiamos jaunos vokiečių šeimos iš Pavolgio, Kazachstano. Aiškėja, kad jos čia atvažiavusios žvalgosi į didžiąją Vokietiją, nes ten - artimieji, jau dabar gyvenantys daug sočiau, o Karaliaučiaus kraštas - tik tramplynas į ateitį. Kuo nusikalto kažkada klestėjęs kraštas, kad vėl jame vyksta dirbtiniai dalykai, o natūralūs, susiję su praeities istorija, visiškai užslopinti ir nutylimi.
Vakare einame į naujai pastatytą Karaliaučiaus lietuvių bažnyčią, kurioje į vakaro šv.Mišias susirinkę vietos lietuviai. Klebonas kun. Anupras Gauronskas vaišina kava. Jaukioje bažnyčios aplinkoje jau ryškėja lietuviška dvasia.
Kitą dieną ribotu greičiu kratomės į Tilžę tokiomis pat žaliuojančiomis, bet vietomis jau išpuvusių medžių alėjomis. Nesitiki, kad Rusija čia kada nors nuties normalius kelius, nors dar garsiai šaukia apie nuo amžių jai priklausančias žemes, bet turbūt pati tuo nelabai tiki. Iš kur ji ims tuos milijardus, kurių į svetimą jai kraštą reikėtų investuoti tiek, kad jis atsigautų. Negi kraštas reikalingas tik biurokratinei valdžiai išsilaikyti ir klestėti? Toliau skursta apleista žemė: nualinta ir nuniokota, su apgriuvusių senų namų liekanomis, apgriautomis arba sunaikintomis bažnyčiomis, pažemintais ir nuskurdintais žmonėmis. Be abejo, čia daugybė karinių dalinių su paslėptomis raketomis, apie kurių galimą pavojų, kasdien vis labiau degraduojant ekonomiškai sustingusiam kraštui, niekas negalvoja. Juk tai parako statinė Europai! Argi toms problemoms spręsti nebėra protingų žmonių?
Tilžės centre išlikę seni gyvenamieji namai labai apšiurę. Spaudos draudimo laikotarpiu iš Tilžės į didžiąją Lietuvą knygnešiai nešė lietuvišką spaudą, čia buvo leidžiami lietuviški laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“. Rožių gatvėje - namas, kuriame gyveno Vydūnas. Šis namas atgimimo laikotarpiu lietuvių pastangomis pažymėtas memorialine lenta. Ir apie visa tai visiškai nieko nėra vietos muziejuje, nors Vydūnas tiek daug nusipelnęs plėtojant lietuvių ir vokiečių santykius. Už dviejų skersgatvių gyveno tuo metu dar jaunas vokiečių rašytojas J. Bobrovskis - ten memorialinės lentos irgi nėra. Spėliojame, kad šiedu garsūs žmonės galėjo būti pažįstami bent jau iš matymo. Įmanoma, kad jaunasis J.Bobrovskis atkreipdavo dėmesį į visokiomis keistybėmis garsėjusį senuką Vydūną, rašytoją, filosofą, kultūros veikėją. Kraštotyros muziejuje - labai išsami proginė paroda apie J.Bobrovskį. Ilgai žiūriu į jo jaunystės draugės, o vėliau ir žmonos Joanos Budriūtės, kilusios nuo Vilkiškių, nuotrauką, o prof. K.Čėsnaitė-Brazaitienė, tyrinėjanti rašytojo rankraščius Vokietijoje, Marbacho literatūros archyve, patikslina, kad ši moteris gyvena Berlyne ir dar kalba lietuviškai. Tai lyg siūlelis, jungiantis J.Bobrovskį su Lietuva, kur vasarą mažasis Johanesas lakstydavo pas savo senelę Miciškių kaime netoli Vilkiškių ir tuokėsi su Joana Vilkiškių reformatų bažnyčioje. Tuo įvykiu turėtų būti įžymus Vilkiškių miestelis, kurį privažiuojame jau naktį. Prie dar išlikusio namo Mociškių kaime ir Vilkiškių reformatų bažnyčios šio rašytojo ryšys su Lietuvos žeme galėtų būti įamžintas nors kukliomis lentelėmis, sėkmingai plečiantis kultūriniams Lietuvos ir Vokietijos ryšiams, nes J.Bobrovskis reikšmingas tiek Vokietijai, tiek ir Lietuvai.
Prieš tai, sėkmingai ir greitai pervažiavę sieną per Karalienės Luizos tiltą ir įvažiavę į Lietuvą, grožimės vaizdais ant Rambyno kalno, Bitėnų kapinaitėse nusilenkiame Vydūnui, ilgokai užsibūname neoficialiu Mažosios Lietuvos prezidentu tituluojamo Martyno Jankaus muziejuje.

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

© 2002"XXI amžius"