Gyvena lygiagrečiai su menu

Galerijos „Rotunda“ savininkas Vidmantas Daugis Autoriaus nuotrauka

Sostinės Gedimino prospekte, nepriėjus Seimo rūmų ir įsukus į A.Rotundo gatvę, pastabesnis neaplenks dailės galerijos „Rotunda“. Jos 39 metų savininkas Vidmantas Daugis mielai sutiko pabendrauti su žurnalistu.

Vos ne miesto centras, nemenkas praeivių gatve judėjimas, bet ne kiekvienas jų pastebi, kur yra „Rotunda“. Turėdamas tikslą kuo daugiau pritraukti jos lankytojų, turbūt reklamai išleidžiate krūvą pinigų?
Dailės galerija - tai ne parduotuvė, skirta dideliam žmonių srautui ir kad pirktų viską iš eilės. Kas ieško reikalingo daikto, eina tikslingai. Aišku, ir pas mus ne iš karto nuperka pamatytą kūrinį, tam reikia subręsti, suprasti, kad jo reikia pačiam ar dovanoti kokia nors proga.
Mūsų pašonėje - Seimas, ministerijos, todėl nedarome triukšmingų vakarėlių, nesistengiame prisikviesti šalies Prezidento. Kartu tai lemia esamos patalpos. Tačiau „Rotundoje“ darbai labiau prieinami pirkėjui. Jų kainos čia mažesnės nei kitose sostinės galerijose.
Kieno darbus pas jus įmanoma rasti?
Galerijos paslaugomis naudojasi apie 100 dailininkų, iš jų 20-30 - itin stiprūs. Jeigu dailininko atnešto darbo nenuperka metus ar dvejus, su tokiu ir bendrauti nelabai verta. Kuomet autoriaus darbai patrauklūs pirkėjui ir jį tenkina jų kainos, tuomet vyksta judėjimas. Čia galima įsigyti A.Griškevičiaus, R.Bičiūno, J.Daniliausko, R.Sližio, A.Ajausko, R.Kmieliauskaitės, D.Gražienės, L.Dubauskienės, N.Zavackienės kūrinių.
„Rotundoje“ nuolat veikia parodos. Jos nors kartą per mėnesį yra keičiamos. Neseniai savo darbus eksponavo Tatjana Diščenko. Žinoma daugiau kaip animacinių filmų kūrėja, ji parodai buvo pateikusi per dvi dešimtis savo grafikos darbų. Vilnietei tai buvo ir savotiška jos kūrybos reklama.
Ar jums, techniškosios inteligentijos atstovui, nesunku bendrauti su meno žmonėmis?
Prisipažinsiu, jog pats irgi esu neabejingas menui. Gyvendamas Kaune, kur mokiausi ir dirbau, dešimt metų birbyne grojau dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“. Sėdėdamas vidurinės mokyklos suole, neblogai piešiau. Mama, gyvenanti Biržuose ir dirbusi buhaltere, aplankiusi „Rotundą“, man sakė: „Sūnau, matau, jog ne be reikalo pluši. Čia save suradai“.
Ar sunki buvo kūrimosi pradžia?
Šias patalpas įsigijau iš sostinės savivaldybės per aukcioną, išsimokėtinai. Teko lįsti į skolas. Galerija buvo kaip užstatas. Radau itin apleistus rūsius. Buvo žemokos patalpos. Prireikė prievarta lįsti į žemę.
Praeitą vasarą atšventėme galerijos ketverių metų sukaktį. Surengėme visų autorių darbų bendrą parodą. Švęsti gražios, nors ir neapvalios, datos susirinko apie 60 žmonių.
Kas jums padeda išlaikyti galeriją?
Tokias, kaip ši, galerijas atidaro patys dailininkai ar tie, kuriems nesvetimas menas. Čia - ir verslas, ir pomėgis, ir pragyvenimo šaltinis. Kartu tai - normalus darbas. Dirbu po 12-13 valandų. Daugiausia laiko užima skaičiavimai, planavimai, nes noriu kažką turėti ir kad verslas stumtųsi į priekį.
Pačioje galerijoje dirba du žmonės. Jie įgijo patirties, nustato atneštų darbų kainą, ėmė pažinti jų autorius. Jie nedirba aklai. Dar trys mano įdarbinti žmonės gamina paveikslų rėmelius, įrėmina atneštus dailės darbus. Ateityje žadu plėsti savo verslą, bet jau susietą su gamyba.
Jeigu turėčiau ne nuosavas patalpas, bet jas tektų nuomoti, būčiau priverstas galeriją uždaryti. Neįmanoma būtų išsiversti, kad ir kiek parduotum paveikslų. Sostinėje ne viena galerija bankrutavo.
Teko girdėti, jog ketinate imtis kaimo švietėjo misijos - rengti išvažiuojamąsias meno darbų parodas provincijoje. Ar tai realu?
Bandysiu surinkti grupę dailininkų, kurie sutiktų, kad jų darbai pakeliautų po Lietuvą. Pačiam kilo tokia mintis. Aptikau tam tinkamas vietas - tai Oginskio rūmai Rietave bei Biržų „Sėlos“ muziejus. Taip priartinčiau sostinės kūrėjus prie kaimo inteligentų. Sodžiuje netrūksta dailę suprantančių žmonių - mokytojų, medicinos darbuotojų, valdininkų. Ar bus imamas mokestis už tokių parodų lankymą, tai priklausys nuo jų vietos rengėjų. O atėję į parodą galės įsigyti patikusį darbą.
Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi
Bronius VERTELKA
Vilnius

© 2002"XXI amžius"