Atnaujintas 2002 m. lapkričio 27 d.
Nr.89
(1096)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

„Žali“

Per daugelį amžių, laisvės ir vergovės metais, tauta išliko gyva, nes jos genuose protėviai yra užkodavę laisvės siekimo bet kokiomis priemonėmis dvasią. Tą patvirtina istoriniai faktai, o ypač partizaninio karo bolševikmečiu dešimtmetis. Tauta kovojo, nors laisvės viltis buvo lyg miražas. Anuo metu nekovoti reiškė susitaikyti su pražūtimi. Juk niekad pavergėjas nebuvo toks grėsmingas, dar niekad joks pavergėjas neturėjo tiek daug talkininkų krašto žmonių.
Natūralu, kad po laisvės atgavimo prasidėjo masinės partizanų palaikų paieškos, palaikai iškilmingai perlaidojami, didvyriams atminti statomi paminklai, minimos jų žūties metinės, tautos sąmonėje įsitvirtina pagarba laisvės kovotojų šventai aukai. Tik okupantai ir jų talkininkai laisvės kovos teisėtumą neigė, partizanus vadino banditais, tyčiojosi iš žuvusių didvyrių ir stengėsi, kad visuomenė kuo mažiau tiesos žinotų apie visatautinį pasipriešinimą pavergėjams.
Laisvės metais jau išleista daug rimtų studijų apie partizaninį karą, nemažai laisvės kovų dalyvių prisiminimų, visuomenę apie tas kovas informuoja solidūs mokslininkai, istoriniai žurnalai bei patriotinė periodinė spauda. Besidomintieji kruviniausiu mūsų nesenos istorijos laikotarpiu turi pakankamai objektyvios informacijos.

Jaunojo Baranausko rūpesčiai

Vyskupas Antanas Baranauskas Seinuose

Lapkričio 26 dieną sukako šimtas metų, kai Seinuose mirė poetas, mokslininkas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Likimas lėmė jam 1851-1853 metais mokytis Rumšiškių raštininkų mokykloje, kur jis pradėjo literatūrinę veiklą. Per dvejus metus čia parašė 19 eilėraščių lenkiškai: apie metų laikus, Nemuno potvynį, sveikinimus mokyklos direktoriui Aleksui Višnievskiui ir jo žmonai Agotai. Po šių „repeticijų“ gimė nuostabusis „Anykščių šilelis“…
Kaunietis rašytojas Stanislovas Abromavičius parašė dokumentinę apysaką apie A. Baranausko vargus Rumšiškėse, kurios ištrauką šiandien ir spausdiname.

Ištrauka iš dokumentinės apysakos

KELIONĖ Į NEŽINIĄ

Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo prie klėtelės. Buvo dar ankstyvas rytmetys, 1851 metų vasario septintoji, trečiadienis. Naktį buvo pasnigę, tai arklys kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, matyt, sodybos šeimininkas, nešė į roges šieną. Žiema dar rodė savo galias, tolumoje bolavo užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis į ją, miegojo bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama. Sodybos šeimininkas į Anykščių apylinkes dar vaikystėje buvo atkeliavęs iš Vabalninko, kur viskas tarsi duona sviestu nutepta – nei kalvos didesnės, nei kalnelio… Trejų metų vaikas liko našlaičiu, tai dideliam varge jį jau Jurzdike užaugino patėvis Antanas Steikūnas. Pats Anykščių miestelis tada dalijosi į tris dalis: centras spietėsi kairiajame Šventosios krante, kiek tolėliau – Jurzdikas, o šiapus upės – Užupiečiai.
- Tik nevaryk kumelės per greitai, Joneli, - mokė žmogus roges važnyčioti susiruošusį jauną vyrą. – Iki Kauno visas šimtas varstų, kelionė gerom trim dienom, o dar atgal tiek pat sugaišti reikės… Va, po šienu avižų pusmaišį įdėjau. Nepamiršk po dienos vargo Sartajai puskibirį sušerti.