Atnaujintas 2002 m. lapkričio 27 d.
Nr.89
(1096)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kova turi savo rezultatų

Lapkritis gausus tautos gyvenimui ir visuomenei labai svarbių istorinių įvykių. Pagal tradiciją, pirmiausia apie žuvusiuosius lapkričio mėnesiais laisvės kovose. Jų – daugybė, visų neįmanoma išvardyti. Paminėsiu tik iškiliausiujų vardus mėnesio dienų seka.
Vyskupas Vincentas Borisevičius, sušaudytas 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje. Pirmąjį Tauro apygardos vadą plk.Leoną Taunį – Kovą ir apygardos štabo viršininką Vytautą Bacevičių -Vygandą okupantai sušaudė 1946 m. lapkričio 26 d. 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, Lietuvos valstybės svarbaus teisės akto –1949 m.vasario 16 d. Deklaracijos pirmasis signataras generolas Jonas Žemaitis - Vytautas. Prieš 65-erius metus, lapkričio 26 dieną, Kaune mirė Nepriklausomybės kovų dalyvis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Gynybos pajėgų vadui okupuotoje Lietuvoje generolui Adolfui Ramanauskui – Vanagui raudonasis agresorius įvykdė mirties nuosprendį prieš 45-erius metus, 1957 m. lapkričio 29 d.
Šie vardai šiandien minėtini kaip nenuginčijami įkalčiai karo nusikaltėliams, kurių nei Lietuvos Temidė, nei Tarptautinis teismas dar nesvarstė. Tačiau pirmą kartą praėjusio amžiaus istorijoje nusikaltėlišką komunizmo ideologiją ir jos pagrindu įvykdytus genocido nusikaltimus įvertino ir pasmerkė Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas. Šie vardai tapo tėvynės laisvės kovų simboliais. Juos minėdami pagerbiame visus žuvusiuosius nepriklausomybės kovose, 1941 metų Birželio sukilime, ginkluotame pasipriešinime, mirusiuosius Gulago salyne ir tremtyje. Brangią kainą sumokėjo lietuvių tauta už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Baisioji tuštuma – pokalbis savų ir su savais

Pasižiūrėkime, mieli visuomenės veikėjai, kai kalbame ir kalbame, ir norime bent šį tą pasakyti,- tai manome, kad, labai daug bekalbant, bent šį tą pasakyti ir pasiseks. Nepasiseks, jeigu galvoje tuščia. Juo labiau – jeigu tuščia ir širdyje. Visada reikia vengti daug kalbėjimo.
Žodžiai yra talpūs, ir gerbkime žodžius. Jeigu kalbėdami žinome, ką norime pasakyti, žodžiai ištikimai mums tarnauja. Taigi pirmiausia su jais ir pasitarkime. Jiems patikėkime savo mintį. Štai ji, štai žodžiai, ir niekada jų daug nereikės.
Kartais galbūt ryškios minties nėra, o yra tik geras jausmas. Žinoma, ir jam reikšti reikalingi žodžiai. Tik jeigu jų pasidaro daug, tai jausmas gali prapulti – tegul jį pasako keli, patys gražiausi. O jeigu dar yra daug žmonių, norinčių išreikšti jausmus, tegul visi sako po kelis gražiausius. Tada pamatysime, kad tarp mūsų nėra tuštumos.
Ne vienas tobulas kūrėjas yra sakęs – ne tada tobulas kūrinys, kai nėra ko jam bepridėti, o kai nėra ko nuo jo atimti. A. de Sent Egziuperi, rodos, taip sakė apie lėktuvą, nors pats jo nekonstravo, tik naudojosi. Jis rašė literatūros kūrinius, palyginti nedaug, bet nė iš vieno nėra ko atimti.
Kiekviena ir kiekvieno kalba yra kūrinys, mes visi galime siekti joms tobulumo. Aišku, to pasiekti – ne nuo mūsų priklauso. Priklauso siekti. Nedemonstruoti tuštumos. Ji nėra tokia prakilni, kad reikėtų ja didžiuotis.