„Neatsikračiusi idealistinių prietarų“
Pokalbis su socialinių mokslų daktare Stase Dzenuškaite

Dr. Stasė Dzenuškaitė. 1957 m.

Stasė Dzenuškaitė už nenorą tapti saugumo agente 1949 metais buvo suimta ir ištremta į Mordovijos lagerius. Į Lietuvą grįžo po amnestijos, mirus Stalinui, 1953 metais. Baigė Vilniaus universitetą. Trylika metų dirbo auklėtoja Kuršėnų vaikų namuose. Vėliau buvo pakviesta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. 1978 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Paauglių humaniškų santykių idealas“. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė krikščioniškąją pedagogiką ir dirbo Katechetikos centre. Parengė bendrąją ir individualią katalikų tikybos mokymo programas. Kartu su Ritone Šalkauskiene parašė tikybos vadovėlį XII klasei. Ją kalbina Elona Gubavičiūtė.

Jūs buvote suimta ir ištremta į Mordovijos lagerius. Gal galėtumėte papasakoti apie suėmimo aplinkybes? Kas padėjo iškęsti tokią neteisybę?
1949 metų vasarą mane, Kauno valstybinio universiteto studentę, pradėjo persekioti gatvėse, nes vežiojau maistą Vilniaus saugumo kalėjime kalinamiems Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos vadovams - direktoriui Broniui Vaitiekūnui ir mokslinei sekretorei Birutei Valušytei. Netrukus buvau sulaikyta ir nugabenta į tą patį saugumo kalėjimą, esantį Sodų gatvėje.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija