Variantai
Kai kuriuose Lietuvos dienraščiuose,
ypač viename iš jų, nuolat spausdinusio Vytauto Domininko Šustausko
svaičiojimus prieš JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimą ir NATO
viršūnių susitikimą Prahoje, pasirodė aiškiai tendencingi straipsniai.
Visų pirma apie tai, kokių didelių nepatogumų patirs sostinės
gyventojai, kaip sutriks transporto srautai bei panašūs gąsdinimai,
kaip blogai pasijus ne tik Vilniaus, bet ir Prahos žmonės. Žodžiu,
buvo ir toliau siekiama sudaryti įspūdį, kad priėmimas į NATO
ir galingiausios pasaulio valstybės vadovo vizitas į Vilnių nieko
daugiau, išskyrus papildomas išlaidas ir nepatogumus, neduos.
Reikia pasakyti, kad nemažai daliai visuomenės, paskendusios kasdieniniuose
buitiniuose rūpesčiuose, tokie išvedžiojimai daro įspūdį. Kaip
ir Seimo narių R.Pavilionio bei E.Klumbio agitacija prieš NATO,
aiškinant, jog, ir be stojimo į Aljansą, tariamai yra kažkokios
kitos alternatyvos. Aišku, yra, bet tik vienintelė - atsidurti
Rusijos meškos glėbyje. Jokios kitos alternatyvos nėra ir būti
negali. Juk pirmą kartą visoje Lietuvos istorijoje lietuvių tauta
pasijuto žymiai saugesnė. Ir, nepaisant to, kad brukama mintis,
jog Aljansas keičiasi, ir Lietuvos niekas negins. Žinoma, keičiasi,
tačiau niekas neketina atšaukti kolektyvinės gynybos principo.
NATO priešininkų E.Klumbio ir politikos apžvalgininko A.Račo išsigalvojimai,
kad JAV siekia paversti NATO kažkokia grėsminga karine jėga, jog
dabar privers siųsti Lietuvos karius kautis už JAV interesus Irake,
Afganistane ir kitur, yra patys primityviausi sovietinės propagandos
apmulkintų žmonių paistalai. Nesugalvojama nieko geresnio, kaip
kalti labiausiai politiškai neišprususiems piliečiams mitą, esą
kaip brangiai kainuojanti Lietuvai krašto apsauga. Pagalvokit,
- šaukia E.Klumbys, - kiek būtų galima iš dviejų procentų bendrojo
vidaus produkto skirti švietimui, sveikatos apsaugai!. Tačiau
nei E.Klumbys, nei jo šalininkai, keikdami Ameriką ir vadinantys
ją pasaulio policininku, net nemini, o tikriausiai nežino istorijos,
kai turtingos ir klestinčios valstybės, nesirūpinusios savo krašto
gynyba, dingo amžiams ne tik iš politinio, bet ir etninio žemėlapio.
Antra vertus, koks likimas būtų ištikęs pasaulį po Antrojo pasaulinio
karo, jeigu ne ta E.Klumbio, R.Pavilionio bei kitų panašių keikiama
Amerika? Galima drąsiai sakyti, kad Sibiras būtų nuklotas visų,
be išimties, Europos tautų žmonių kaulais. Kruvinasis Stalinas
būtų įsiviešpatavęs ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir ne tik
Stalinas būtų naikinęs tautas: komunistinėje imperijoje pretendentų
į diktatorius buvo per akis. Be to, argi ne Amerika visada rėmė
Lietuvos laisvės bylą? Aišku, ne taip, kaip daugeliui norėjosi,
tačiau rėmė. Išsaugojo ir neatidavė sovietams mūsų diplomatinių
atstovybių. Sakoma, mažai rėmė, bet juk visi pokario Amerikos
prezidentai skelbė Baltijos kraštų laisvės dienas ir faktiškai
nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos.
Na, o jeigu jau kalbėtume apie tuos du procentus BVP krašto apsaugai,
tai tegul geriau minėti ir neminėti Rusijos garbintojai bent akies
krašteliu pasižiūri, kiekgi to BVP dingsta plačiose aukščiausių
valdininkų, nusikalstamo pasaulio bosų, tų pačių maklerių, susijusių
su sveikatos apsauga, vaistais, kišenėse. Deja, nei E.Klumbys,
nei koks nors kitas panašus veikėjas to niekada nepadarys, nes
nepjaus šakos, ant kurios patys sėdi. Kalbantiesiems apie milžiniškas
išlaidas krašto gynybai vertėtų priminti, kad jos dabar sudaro
116 litų per metus vienam Lietuvos gyventojui. Tai labai nedaug.
Palyginimui galima pasakyti, kad kiekvienas rūkalius tabakui išleidžia
kelis kartus daugiau. Žinoma, šalys, priimtos į NATO, moka tam
tikrą mokestį bendroms NATO struktūroms išlaikyti. Dėl šio mokesčio
į bendrą NATO biudžetą bus deramasi su kiekviena valstybe atskirai,
atsižvelgiant į jų ekonominį pajėgumą. Manoma, kad Lietuvos metinis
mokestis į NATO kasą siektų 4-17 milijonų litų. Tai yra 1-4 litai
vienam Lietuvos gyventojui per metus. Argi tai didelė suma už
valstybės saugumo skėtį? Nejaugi geriau nuolat žvalgytis Rytų
pusėn, laukiant tradicinės iš ten ateinančios negandos? Kai kurių
veikėjų tikslas kitas - giedoti Maskvos balsu, be perstojo mulkinti,
kad Rusija jau pasikeitė, nebekelia niekam jokios grėsmės. Deja,
jeigu ir pasikeitė, tai ne į gerąją pusę. Pakanka paklausyti prezidento
V.Putino akibrokštų ir grasinančių kalbų, nuo kurių nustėro net
V.Putiną savo bičiuliu laikantys Europos politikai.
Teisūs tie, kurie lapkričio 21-ąją prilygino svarbiausiai datai
naujausioje Lietuvos istorijoje po Kovo 11-osios. Kaip ir tada,
be abejo, atsiras žmonių, kurie ir Lietuvos pakvietimo į NATO
nuopelnus prisiskirs sau. Jau dabar šlovingosios partijos vado
garbintojai prabilo, kad be vado pastangų būtume matę NATO kaip
savo ausis. Aišku, prezidentaudamas A.Brazauskas išreiškė pageidavimą
būti pakviestiems į Aljansą. O kaipgi kitaip jis galėjo pasielgti?
Juk valdžia jau buvo besprūstanti iš viską išmanančios pragmatiškos
partijos rankų. Antra vertus, neokomunistai, užėmę aukštus postus
politikoje ir ekonomikoje, nepaisant savo prisirišimo prie Maskvos
pavadžio, puikiai suvokė, kaip smagu gyventi, kai bent jau tiesiogiai
Maskva negali jų išversti iš valdžios balno, o svarbiausia, nustumti
nuo pinigų maišo. Bet jie neturėtų pamiršti, kad NATO - tai ne
Maskva. Neatsipirksi lauknešėliais ar lojalumo pareiškimais. Teks
darbais, o ne žodžiais įrodyti, pavyzdžiui, kovą su korupcija,
o ne tik imituoti kovą.
Yra dar bene svarbiausias klausimas integruojantis į NATO. Tai,
anot habilituoto daktaro Algimanto Prazarausko, reikėtų pasiekti,
kad visuomenės dauguma suvoktų nacionalinio saugumo sąvoką ir
suprastų, kad šalies saugumas priklauso ne vien nuo valdančiojo
elito norų bei valios (net jeigu ji vieninga), tačiau taip pat
nuo vidutinio bei žemiausio lygio vadovų, žiniasklaidos, pagaliau
plačiosios visuomenės orientacijos. O tai pasiekti ne taip lengva.
Dėl politinio nepakantumo sunkiai sutariama svarbiausiais klausimais,
partinės, o neretai ir asmeninės ambicijos sutapatinamos su nacionaliniais
interesais. Ypač tai mėgsta skelbti dabartinė gelbėtojų valdžia.
Lietuvos sugrįžimas į Europą anaiptol dar neįvyko. Daugeliui Lietuvos
gyventojų Europa ir Vakarai lieka svetimesni, mažiau suprantami
negu Rusija. Sunku ir kalbėti apie politinį visuomenės išprusimą,
jeigu kultūros elito didžioji dalis orientuojasi į Rytus. Tokia
orientacija aiškiai rodo, kad Lietuva realiai išlieka (o gal iš
dalies ir sąmoningai įšaldoma) Rusijos artimuoju užsieniu. Kitaip
tariant, didžiojo Rytų kaimyno erdvės periferija. Iš to ir atsiranda
pasiūlymai paskelbti Lietuvą neutralia valstybe. Kas atsitiko
su tuo neutralumu, puikiai parodė 1940 metų birželis, atnešęs
didžiules kančias ir netektis tautai.
Šiuo istoriniu momentu labai daug kas priklausys nuo efektingo
valstybės valdymo. Tai ir yra bene pagrindinis dabartinės valdžios
Achilo kulnas. Specialistų nuomone, geram administratoriui reikia
bent jau dviejų prielaidų: bent poros tūkstančių kompetentingų,
dorų ir pasirengusių valdyti šalį bei aukotis žmonių. Antra, politinės
sistemos mechanizmo ir politinės kultūros, užtikrinančių, kad
valdantysis elitas būtų komplektuojamas remiantis kompetencija
ir kvalifikacija. O ką gi matome dabar? Į valdžią veržiasi klanai,
nežinia kokiais būdais praturtėję oligarchai, netgi politikų žmonos
ir vaikai, neturintys nė menkiausio supratimo apie valstybės valdymą.
Kas gali paneigti, kad dabar žaidimo taisykles diktuoja ta vadinamojo
elito dalis, kuri suvokia ir panaudoja valstybę tik kaip savo
asmeninio intereso dalį? Iš to ir kyla įvairiausių privilegijų
skyrimas, korupcija kone visuose lygiuose ir institucijose. Tad
ar reikia stebėtis, kad visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog Lietuvoje
klesti kleptokratija (vagių valdžia), kurioje ir su žiburiu nesurasi
nesusitepusiųjų? Tai ir yra pagrindinė pilietiškumo erozijos priežastis,
vis didėjantis gyventojų nepasitikėjimas visomis, be išimties,
valdžios institucijomis. Visi šie dalykai neabejotinai sumažina
valstybės derybinę galią (ką parodė Kaliningrado problema) ir
sudaro papildomų keblumų integracijai į Vakarų pasaulį.
Taigi džiaugiantis dėl pakvietimo į NATO, pirmiausia privalu nepamiršti
minėtų dalykų.
Petras KATINAS
© 2002"XXI amžius"