XXI amžius

„Žali“

Per daugelį amžių, laisvės ir vergovės metais, tauta išliko gyva, nes jos genuose protėviai yra užkodavę laisvės siekimo bet kokiomis priemonėmis dvasią. Tą patvirtina istoriniai faktai, o ypač partizaninio karo bolševikmečiu dešimtmetis. Tauta kovojo, nors laisvės viltis buvo lyg miražas. Anuo metu nekovoti reiškė susitaikyti su pražūtimi. Juk niekad pavergėjas nebuvo toks grėsmingas, dar niekad joks pavergėjas neturėjo tiek daug talkininkų krašto žmonių.
Natūralu, kad po laisvės atgavimo prasidėjo masinės partizanų palaikų paieškos, palaikai iškilmingai perlaidojami, didvyriams atminti statomi paminklai, minimos jų žūties metinės, tautos sąmonėje įsitvirtina pagarba laisvės kovotojų šventai aukai. Tik okupantai ir jų talkininkai laisvės kovos teisėtumą neigė, partizanus vadino banditais, tyčiojosi iš žuvusių didvyrių ir stengėsi, kad visuomenė kuo mažiau tiesos žinotų apie visatautinį pasipriešinimą pavergėjams.
Laisvės metais jau išleista daug rimtų studijų apie partizaninį karą, nemažai laisvės kovų dalyvių prisiminimų, visuomenę apie tas kovas informuoja solidūs mokslininkai, istoriniai žurnalai bei patriotinė periodinė spauda. Besidomintieji kruviniausiu mūsų nesenos istorijos laikotarpiu turi pakankamai objektyvios informacijos.
Neseniai knygynuose pasirodė Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ (Vilnius, „Tyto alba“, 2002). Anotacijoje autorius rašo: „Rašyti apie karą, kai tikrus šūvius esi girdėjęs tik tire, nėra paprasta. Ne ką lengviau mąstyti apie gyvenimą bunkeryje, sėdint prie kompiuterio trijų kambarių palėpėje. (…) Man patiko šis karas. Suprantu, kad heroizmo ir niekšybės jame buvo po lygiai, po lygiai drąsos ir bailumo. (…) Gal tik mirties buvo kiek daugiau nei gyvenimo.(…)“ Suintrigavo tokie autoriaus žodžiai, ir nepagailėjau sunkiai sutaupytų pinigų įsigyti knygą. Bet suklydau. Šiomis pastabomis noriu perspėti knygos mylėtojus nekartoti mano klaidos.
Baigiasi dvyliktieji nepriklausomybės metai, tačiau bolševizmo dvasia dar gaji ir blaškosi po Lietuvą. Ne be jos pastangų dvylika metų aršiai puolamas ir koneveikiamas labiausiai pasaulyje žinomas ir gerbiamas lietuvis - tautinio atgimimo lyderis prof. Vytautas Landsbergis. Jis laisvės kovose tiesiogiai nedalyvavo - tada buvo per jaunas. Tačiau jo indėlis į tų kovų galutinį rezultatą - milžiniškas. Todėl buvusieji jo taip neapkenčia.
Romano „Žali“ autorius užsimojo labai plačiai - jis pasiryžo niekinti mirusiuosius, tyčiotis iš tų, kurie patys jau negali apsiginti. Jam, M.Ivaškevičiui, nepadariusiam nieko, kad tėvynė būtų laisva, užkliuvo partizaninio karo vadai ir jų bendražygiai. Per 327 romano puslapius, - neapsiverčia liežuvis šį kūrinį vadinti knyga, - M.Ivaškevičius be perstojo mini pačių iškiliausių partizaninio karo vadų pavardes.
Iš vaikystės esame įpratę knygą laikyti kilnių idėjų versme, tiesos ir gėrio generatoriumi, sielos atgaiva pilkoje kasdienybėje. Bet romane „Žali“ nieko panašaus nėra - vien beprasmiai kliedesiai.
J.Žemaitis, J.Kasperavičius ir kiti partizanų vadai netrukdomi galėjo pasitraukti į Vakarus ir ten nugyventi ramų bei nerūpestingą sotaus buržua gyvenimą. Jie pasirinko tėvynės gynėjų lemtį, suprasdami, kad tikimybė išgyventi ir sulaukti laisvės artima nuliui. Todėl net ne kiekvienas cinikas drįstų tyčiotis iš tokių žmonių. Pravartu prisiminti, kad J.Žemaitis okupantų teisės teisti jį nepripažino. Teismo farse jis kalbėjo: „Visus veiksmus pogrindyje, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikaltimais. (…) Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. Pranašingi žodžiai! Neabejotina, kad romano autoriui visa tai žinoma, bet jo kūrinyje net užuominos apie tai nėra - tai pakenktų autoriaus siekiui šaržuoti partizanų vadus ir kitus partizanus.
Dėl istorinių asmenų pavardžių negarbingo vartojimo romano autorius lyg ir apsidraudžia: „Jonas Žemaitis - tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. Prasimanymas apie J.Žemaitį ar apskritai apie partizaninį pasipriešinimą?
M.Ivaškevičius minėtas pavardes vartoja patyčių kontekste. Doras žmogus nesityčioja iš mirusiųjų, juolab žuvusiųjų didvyriškoje kovoje. Atskleisti mirusiojo nusikaltimus, klaidas, nepažeidžiant tiesos, - galima, kartais net būtina. Tačiau vaizduoti mirusiuosius kvailose, juokingose, realiai nebuvusiose situacijose - negarbinga, netgi nusikalstama. Jei M.Ivaškevičiui buvęs partizaninis karas atrodo beprasmiškas, jis galėjo savo romanui parinkti nebūtas pavardes ir pravardes, pvz., tokias, kaip Pieninė, kurią už rankutės jis veda per visą savo abejotinos vertės kūrinį. Abejotinos vertės todėl, kad, be paties autoriaus, tą romaną vargu ar kas turės kantrybės skaityti. Geriausiu atveju pervers 10-20 puslapių ir numes į šalį.
Yra knygų, kurios gyvuoja šimtmečius, pakartotinai spausdinamos masiniais tiražais, knygos, kurias skaito karta po kartos, knygos, kuriose kiekvienas skaitytojas randa kažką, kas jį žavi. Romanui „Žali“ toks likimas negresia. Pakartotinų laidų nebus, joks skaitytojas jo antrą kartą į rankas nepaims. Yra „knygų“, kurios iš spaustuvės tiesiai keliauja į sąvartynus. Nenustebčiau, jei toks likimas ištiktų „Žalius“.
Mąstydamas apie partizaninį karą, M.Ivaškevičius rašo: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“. Atgimimo metais Sąjūdį irgi buvo užvaldžiusi tokia pati „įkyri idėja“ - todėl ir turime savo valstybę. Kyla įtarimas, kad romano autoriui toji „idėja“ ir šiandien yra įkyri…
Iš M.Ivaškevičiaus požiūrio į laisvės kovas peršasi mintis, kad, jo manymu, protingesni ir įžvalgesni buvo tie, kurie nesipriešino galingai okupantų jėgai, nuolankiai susitaikė su laisvės praradimu, nuėjo tarnauti pavergėjams ir pakėlė ginklą prieš tuos, kurie troško laisvės, kurie „(…) savo dalinius buvo išdėstę ten, kur niekad nesimylima, nevaikštoma, o jei ir nueinama, tai tik vieną kartą ir amžiams, atsitrenkiant karsto dugnan“. Nesunku atspėti, kurią barikadų pusę būtų pasirinkęs romano autorius, jei būtų gyvenęs anuo grėsmingu metu. Matyt, todėl romane nėra užuominų apie tų „požemių gyventojų“ indėlį į tai, kad per 50 metų niūrios nakties nebuvo užgesusi laisvės troškimo viltis.
Vartydamas romaną, prisiminiau Atgimimo pradžioje skaitytą veikalą (jo knyga irgi vadinti negaliu) „Giltinės sutramdymas“ („Periodika“, 1989). Jį parašė okupantų tarnas, provokatoriaus A.Sokolovo mokinys, smogikas K.Jevseičikas. Jis buvo iš tų, kurie nepanoro lįsti „po žeme“, buvo realistas, vaikščiojo žemės paviršiumi ir be jokių skrupulų žudė „gyvenusius po žeme“. Štai kaip jis aprašo savo ir bendražygių „darbo“ rezultatus:
„(…) Netrukus pradėjo į miestelį važiuoti rogės su nukautaisiais. Net dvidešimt banditų suguldėme aikštėje. Kai kurie buvo vienmarškiniai. (…) Tada atsitiko tai, ko niekada neužmiršime: vienas kitas negyvėlis ėmė judėti ir šliaužti iš šios niūrios gretos, palikdamas kraujo dėmes“. Kaimo berniokus - žemės artojėlius atėjūnai guldė ant grindinio, nes jie nepanoro būti patrankų mėsa dar vykusiame kare, o jam pasibaigus, - tarnauti okupantams pavergiant kraštą.
Romano autorius į pavergėjus žiūri pro savąją istorinių įvykių vertinimo prizmę: „Jeigu būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigt išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.
Ir staiga is nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“.
Belieka apgailestauti, kad, baigiantis dvyliktiesiems nepriklausomybės metams, M.Ivaškevičiui tautos laisvės ir garbės gynėjai tėra tik „išsigimėliai, metę iššūkį rusui“. O juk tuos „išsigimėlius“ iki didžiųjų tremčių ir kolūkių organizavimo pradžios besąlygiškai rėmė doriausioji tautos dalis - kaimo žmonės. Rėmė, o už tai buvo žudomi, deginami, tremiami. Visą tą košmarą jie gerai žinojo, bet rėmė iki tol, kol galėjo. Romane net užuominos apie tautos auką nėra. Už tai yra toks partizaninio karo vertinimas: „Karo evoliucijos požiūriu tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas (…). Visų pražygiavusių armijų kadaise pamesti lengvieji ginklai buvo kruopščiai surankioti ir jais dar gerą dešimtmetį buvo įkyriai kariaujama“. Garbė tiems, kurie ir su tokiais paprastais ginklais gynė tautos prigimtinę teisę į laisvą gyvenimą. Ne jie kalti, kad neturėjo patrankų, lėktuvų ir „Stingerių“. Laimė, kad laisvės gynėjai anuo metu galvojo kitaip, nei šiandien rašo M.Ivaškevičius.
Baigiant šias pastabas, belieka pažvelgti ir į „meninę“ romano pusę. Ją galima pailiustruoti keliomis citatomis: „Ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“.
„Miškas pasirodo esąs per tankus ir išsilaisvinusi iš savo apatinių ji tupia mums visiems matant. Bet mes net nepasivarginam atitraukti žvilgsnių nuo srovės, kuri staiga iš jos plūsteli“. „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“
Ir t.t., ir pan.
Prisipažįstu ištraukęs šias „vertingas“ citatas iš dar „vertingesnio“ konteksto. Atsiprašau.
Kažkur esu skaitęs, kad nėra tokios prastos knygos, kurioje nebūtų galima rasti kažko vertinga. Tikiuosi, kad romano autorius neįsižeis, jei prisipažinsiu, kad romane nepavyko rasti nieko vertinga.
Ne visiems lemta būti herojais. Teisus romano autorius, rašydamas apie partizaninį karą, kad „kad heroizmo ir niekšybės jame buvo (…)“. Šiandien heroizmo jau beveik nėra, tačiau niekšybės - pakanka…

Kazys BLAŽEVIČIUS
Karys savanoris