Jaunojo Baranausko rūpesčiai

Vyskupas Antanas Baranauskas Seinuose

Lapkričio 26 dieną sukako šimtas metų, kai Seinuose mirė poetas, mokslininkas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Likimas lėmė jam 1851-1853 metais mokytis Rumšiškių raštininkų mokykloje, kur jis pradėjo literatūrinę veiklą. Per dvejus metus čia parašė 19 eilėraščių lenkiškai: apie metų laikus, Nemuno potvynį, sveikinimus mokyklos direktoriui Aleksui Višnievskiui ir jo žmonai Agotai. Po šių „repeticijų“ gimė nuostabusis „Anykščių šilelis“…
Kaunietis rašytojas Stanislovas Abromavičius parašė dokumentinę apysaką apie A. Baranausko vargus Rumšiškėse, kurios ištrauką šiandien ir spausdiname.

Ištrauka iš dokumentinės apysakos

KELIONĖ Į NEŽINIĄ

Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo prie klėtelės. Buvo dar ankstyvas rytmetys, 1851 metų vasario septintoji, trečiadienis. Naktį buvo pasnigę, tai arklys kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, matyt, sodybos šeimininkas, nešė į roges šieną. Žiema dar rodė savo galias, tolumoje bolavo užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis į ją, miegojo bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama. Sodybos šeimininkas į Anykščių apylinkes dar vaikystėje buvo atkeliavęs iš Vabalninko, kur viskas tarsi duona sviestu nutepta – nei kalvos didesnės, nei kalnelio… Trejų metų vaikas liko našlaičiu, tai dideliam varge jį jau Jurzdike užaugino patėvis Antanas Steikūnas. Pats Anykščių miestelis tada dalijosi į tris dalis: centras spietėsi kairiajame Šventosios krante, kiek tolėliau – Jurzdikas, o šiapus upės – Užupiečiai.
- Tik nevaryk kumelės per greitai, Joneli, - mokė žmogus roges važnyčioti susiruošusį jauną vyrą. – Iki Kauno visas šimtas varstų, kelionė gerom trim dienom, o dar atgal tiek pat sugaišti reikės… Va, po šienu avižų pusmaišį įdėjau. Nepamiršk po dienos vargo Sartajai puskibirį sušerti.
- Gerai, tėveli, nepamiršiu. Ne pirmas kartas į tokią kelionę važiuoju. Pamenat, užpernai iš kunigo Danevičiaus, net iš Gelvonų, Antaną parvežiau?.. Žiūrėkit, tėveli, pas mus viršaitis Adomas Urbonas ateina…
Tas jau atidaro kiemo vartelius, ant nuo sniego nušluoto takelio krato veltinių sniegą, pasisveikina:
- Sveiki, labo ryto visiems!.. Einu į valsčių ir galvoju, gal Baronai dar į Kauną neišvažiavo, tai Antanukui ir Jonui gero kelio palinkėsiu. Dar ir valsčiaus dokumentų valdžiai nepasiėmėt … O pats nevažiuoji, vaiką siunti?
- Juk pats žinai, Adomai, reikia dėl mokesčių Šeimynėliškių, o paskui ir Niūronių kaimus apeiti. Gal trisdešimt varstų susidarys, kelių nėra…Tris dienas sugaišiu. Nenueisiu, tai pats rūgosi, kad savo pareigų neatlieku.
- Aš, Jonai, gal ir nerūgočiau, jei Utena nespaustų. Kol rusai nebuvo atėmę iš Anykščių privilegijų ir herbo, patys tvarkėmės, o paskui… Man tik pradėjus dirbti, bandėm susigrąžinti prarastas teises. Kur berašėm, kur beėjom, viskas veltui… Tik gerai padarei, kad paklausei manęs ir mokytojo Lebedevo. Bus Antanas raštininku, turės pastovią algą, dar priedą už prašymų valstiečiams rašymą. O ką jis Užupiečiuos darys? Žemę dirbs, jei galva mokslams pramušta? Girdėjau, ruošiasi Anykščiuose bajorišką mokyklą atidaryti, bet už mokslus čia reikės mokėti. Ar įstengsi? O Rumšiškėse – viskas už dyką, tik stengtis reikės.
- Vaikas gabus, sarmatos nepadarys, tik labai toli tos Rumšiškės. O pats tam krašte ar buvęs?
- Ne, teko tik du kartus Kauną pasiekti. Pameni, kai trys rekrūtai iš Liudiškių į Uteną vežami pabėgo? Tada valdžia kvietė į Kauną, o ten labai barė.
Jonas Baronas nieko neatsako, liepia Joneliui atnešti kumelei šilto vandens kibirą, dviem saujom ruginių miltų pagardinus, o pats iš klėtelės neša Antano kelioninį kuparėlį, į kurį dar vakar žmona Teklė dvi poras marškinių, vilnones kojines ir lašinių gabalėlį įdėjo. Pradžiai, “jei valdiško maisto trūktų”, kaip sakė mama. Kai Sartoji atsigeria, atimamas iš jos ir dedamas į roges maišas su šienu, iš kurio ji atokvėpio minutėmis kramsnos. Galas rogių prikrautas iš klojimėlio atneštų šiaudų. Jis irgi kvepia praėjusia vasara. Ateina Antanas, motina. Kandidatas į raštininkus liūdnas, vos ašaras sulaiko.
- Kas čia dabar, vaike? – sako viršaitis. - Viešpats suteikia jam progą būti mokytu žmogum, o jis – lyg žemę pardavęs? A?
Vaikas jau geras pusbernis, nieko neatsako, tik prisiglaudžia prie mamos.
- Į kuparėlį įdėjau spatkelį ir medinį šaukštą, jei valdiškas būtų nuvalgytas. Kai sėsi prie stalo, tai būtinai puodelį į spatkelį įsidėk, kad valdiškos staltiesės nesuteptum. Net rusai, ir tie į spatkelius puodelius deda, paskui iš jų arbatą geria, - sako tyliai mama sūnui. – Ir būk geras vaikas, netriukšmauk, mokytojų klausyk. Ne visi bus tau tokie geri, kaip Lebedevas…
Spatkeliai – tai molinės lėkštutės, kurias kartu su puodeliais Baronai pirko per Mataušo atlaidus Anykščiuose. Jau trečios dienos pavakarę, kai prekiaunininkai prekes į maišus krovėsi, susigundė Teklė aštuonias lėkštutes ir spatkelius pirkti. Žydas Maušas gyrėsi, kad net iš pačios Krokuvos juos atvežęs, tai pusę tėvo valdiškos algos šiam pirkiniui išleidusi. Paskui tik sužinojo, kad tai Rubikių meistro Žukausko darbas, ale jau ar surasi tą žydą? Iki kitų atlaidų prisimirš, kaip tas žydas ir atrodė: jai visi žydai tokie panašūs – su ilgomis barzdomis ir švepla kalba.
Visi atsisveikina. Viršaitis pataria rašyti laiškus ir jam, nuvažiavus perduoti Rumšiškių valsčiaus viršaičiui linkėjimus nuo jo, liepia, jei bus bėdų, kad jo vardu Antanas į viršaitį kreiptųsi. Tėvas nieko nekalba, tik tvirtai paspaudžia sūnui ranką. Užtat motulė apsivynioja apie kaklą, žiūri, ar visos užsegiotos skrandelės sagos, uždengia kojas senais kailiniais, kuriuos dar patėvis Antanas Steikūnas, jaunas būdamas, nešiojo - juk trijų dienų kelionė žiemą, tai ne juokas… Jaunesnieji Baroniukai į kiemą neišeina, tik Juozukas, Rozaliutė, Anupras spokso pro trobelės langą, dar užsimiegoję, suveltais plaukais.
- Kaune paklausk, kur tie valstybinių turtų ministerijos Rūmai. Tau kiekvienas pasakys, nes jie prie Petro ir Povilo bažnyčios, pačios didžiausios Kaune, o Rūmuose, Joneli, Antanuko būsima valdžia sėdi, - jau kelintą kartą nusako Joneliui kelią viršaitis Adomas Urbonas. – Penktadienio vakarą pasieksi Kauną, tai ten Rūmų bendrabutyje pernakvosi, perduosi valdžiai šituos dokumentus, čia viskas surašyta. Ir keliausi namo. Sartoji jau kelią atgal žinos, nepaklysi…
Jonelis kiša popierius į vidinę kailinių kišenę, kelis kartus patikrina, ar užsegė ją medine saga, ar negali jie iškristi. Paskui įsirita į roges, sėdasi ant padėtos lentos važnyčiotojui, o Antanas įsitaiso šiene. Taip ir pajuda rogės nuo kalnelio. Antanas žiūri į tolstančią sodybą, dūminę trobelę, tvartą, klėtelę, klojimėlį, rankomis mojančiais jam brangiausius žmones, tai toks liūdesys apima, kad kelios ašaros nurieda ant senųjų Steikūno kailinių. Jau baigėsi ir Užupiečių gatvelė, sniego pusnyse rogių pravažinėtas kelelis veda į nežinią.
Taip liūdesyje bėga valandos. Pravažiuoja Paryžių, Ryliškes. Pasirodo Kadrėnai, kur pakelės karčemoje nutarė valandą kitą leisti Sartajai atsipūsti, o patys ten išgerti puodelį karštos arbatos. Tarsi sušildo Ukmergės miestelio namai, kurie išnyra už posūkio, tačiau nutaria sustoti čia tik pusvalandžiui, kad kumelė šilto vandens atsigertų: vėjas aprimęs, kelias lengvas ir gerai išvažinėtas, tai Sartoji vis dar į nuokalnę ristele nubėga. Nakvoti sustoja Milašiūnuose, Gosienskio karčemoje Sartoji gauna šiltesnį kampą, šieno glėbį ir avižų gorčių, jiedu valgo mamos įdėtą maistą, geria šeimininko siūlomą arbatą ir susiruošia miegoti ant suspaustų kinivarpų suvarpytų suolų, ant kurių paklotas šiaudų čiužinys: pasitiesia Steikūno kailinius, susiglaudžia, užsikloja savo skrandelėmis.
Kitą dieną jau šiek tiek pusto. Sartoji nuo šieno ir dar vieno avižų gorčiaus gerokai atsigavusi ir pasiruošusi dienos kelionei. Vaikinams šeimininkas iškepa kiaušinienės iš keturių kiaušinių, išverda aviečių arbatos. Už paslaugas šeimininkui Jonas užmoka tėvo įduotus du auksinus… Taip tiesus kelelis atveda iki Karmėlavos. Jau sutemę, arkliukas tą dieną tik kartą, pusiaudienį, buvo sustojęs atgauti jėgų, todėl vaikinai vėl užsuka į pakelės karčemą…
Kauną, naujosios gubernijos centrą, pasiekė penktadienio pavakary. Viršaitis Adomas Urbonas sakė, kad tai didelis miestas. Čia gyvena apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Antanui net sunku įsivaizduoti tokį žmonių skruzdėlyną, kai vienas kito nepažįsta ir nepasisveikina rytais. Pravažiavus Žaliakalnio girią ir leidžiantis nuo stataus kalno, pasimatė mūriniai namai, bažnyčios. Pro šalį einantis žmogus ir nurodė Petro ir Povilo bažnyčią, o paskui - ir Rūmus. Kai jie privažiavo reikiamą vietą, buvusios rotušės, dabar pritaikytos pravažiuojančio caro rezidencijai, pastato laikrodis išmušė keturis dūžius. Tik nė vienas iš Baroniukų nesuprato šių dūžių prasmės…
Rūmuose kaimietukus pasitiko šveicorius: su kareivio uniforma, ilgais ūsais, rusiška sentikio barzda. Ne iš karto kareivis suprato vaikinų rusišką kalbą apie “pisorius” ir “školą”, tad nuvedė į didelį kambarį, kuriame už ąžuolinio stalo sėdėjo pusamžis žmogus. Jiedu sustojo prieš jį su kepurėmis rankose, atsisagstę skrandutes, Antanas su kupariuku, kurio nenorėjo niekur palikti. Vyriškis atsistojo, kaukštelėjo kulnimis:
- Sovietnik palaty Ivan Ivanovič Bielinskij!

***

Atsikėlė Jonas su Antanu anksti, dar visas bendrabutis miegojo. Sužinoję, kad Rumšiškės, kur yra raštininkų mokykla, netoli, tik penkiolika varstų, ir kad kitą dieną turi atvažiuoti į ten rogės, Jonas greitai susiruošė ir iškeliavo namo. Taip broliai buvo susitarę, nes pirmadienį Jonui reikėjo su Sartąja dirbti miške. Jonas dar lyg ir siūlėsi nuvežti į Rumšiškes, tačiau Antanas atsisakė. Gal pakeleivingos pašto rogės paveš?
Jau įdienojus Rūmuose pasakė, kad iš Rumšiškių rogės neatvyks. Tad penkiolika varstų Antanas ryžosi nueiti pėsčiomis. Juo labiau kad keliauti pėsčiomis – jokia naujiena. O čia – tik trijų – keturių valandų kelionė. Rūmuose praktiką atliekantys Rumšiškių raštininkų mokyklos mokiniai nusakė kelią, patarė pirmame miškelyje susirasti lazdyno lazdą. Jei kaimų šunys užpultų, tai būtų kuo apsiginti... Atsipjovė motinos įduotos duonos, lašinių bryzelį, paskubomis suvalgė, išgėrė puodelį arbatos ir išsiruošė į nežinią. Liūdesys jau buvo praėjęs, stūmė noras tapti mokytam…

SVEIKUTIS

Arklys sparčiai traukė sunkiai pakrautas roges. Sniegas storu sluoksniu buvo užklojęs vieškelio juostą, nubaltinęs pakelės medžius, juoduojančius iki pat horizonto. Ir jei ne kelio provėžos, rogės galėjo lengvai nuslysti nuo pylimo į sniegu užpustytą griovį.
Vieškelis, kuriuo slydo ryšuliais ir statinėmis pakrautos rogės, nutįsęs iš Kauno į Vilnių, buvo vadinamas kunigaikščio Vytauto vardu. Tęsėsi jis plačia panemune, vietomis susiaurėjusia, kad miškas ar laukai pasiekdavo upę. Ir taip iki pat Rumšiškių. Miestelyje kelias išsišakoja: dešinioji jo juosta pasuka panemune į Merkinę ir Gardiną, o kairioji – staiga šokteli per kalną, šalia Nedėjos – Žiežmarių link. Iš ten slėniais ir kalneliais pasiekia Vilnių.
Vežėjas paragino sušilusį arklį. Šis kelias kuineliui buvo gerai žinomas jau dešimt metų. Jis juo tris kartus per savaitę traukdavo vežimą ar roges, taip uždirbdamas duoną šeimininkui, o sau – avižų gorčių.
Pravažiavus Petrašiūnų kaimelį, arklys jau bėgo ristele, paskui pristabdė žingsnį. Prie Amalių, kylant į kalnelį, arklio krūtinėn įsiveržė pakinktai. Žmogus nušoko nuo rogių.
– Na, abudu, abudu, – ragino arklį kirsdamas botagu į sniegą ant vieškelio. Tačiau maitintojo nemušė. Abu gerai žinojo, kad sunkumas greit baigsis, kad ant kalnelio vežikas sės į roges, o arklys, truputį atsikvėpęs, ilga nuokalne aplink Kamandulių šilą lengvai temps roges. O gal jos pačios, įsibėgėjusios nuo kalnelio, čiuoš žemyn, o arklys galės ramiai risnoti mažai pravažinėtu vieškeliu.
1851 metų vasario dešimtoji diena, šeštadienis. Pusiaudienis. Blausus saulės diskas jau buvo pasiekęs Pažaislio vienuolyno valdų medžių viršūnes. Šalčio sukaustytas sniegas piktai girgždėjo po pavažomis ir arklio kanopomis.
Posūkyje, Kamandulių šilo pakraštyje, kur arkliukas tikėjosi atgauti prarastas jėgas, vežikas pamatė žmogų. Stovėjo jis prie išlakios pušies ir, užvertęs galvą, spoksojo į jos viršūnę. Viena ranka jis prilaikė ausinę kepurę, kita – spaudė prie šono medinę skrynelę su jaučio odos rankenėle ir vielos kabikėliu prie šono.
Iš pradžių vežikas abejojo – stabdyti ar paraginti arklį: juk tiek daug baisybių pripasakota apie tą mišką. Antai praėjusią savaitę plėšikas Stankus apšvarino grafo Tiškevičiaus karietą, o tos pačios dienos pavakary dar atėmė iš Rumšiškių pirklio žydo Goldo dvi statinaites silkių ir makaronų dėžę. Goldas dabar pats prekių nebevežios, o samdys vargingesnius rumšiškiečius, kuriuos arkliukai vargais negalais išmaitino.
Peržvelgęs akimis aukštų pušų kamienus, vežikas pristabdė arklį. ”O jei kas, – padrąsino save, – kaip kulka šausiu nuo kalniuko…” Taip pagalvojęs vežikas pažvelgė į besitęsiančią du varstus lygumą.
Stovėjo prie pušies gal šešiolikos metų berniokas juodais avikailiais ir ausine kepure. Garsiai ošė šilo medžiai, braškėjo vėjyje stori jų kamienai, todėl vežėjas ir nenustebo, jog berniokas neišgirdo jo atvažiuojančio.
Žmogus valandėlę irgi pažiūrėjo į pušies viršūnę, bet, nieko nuostabaus nepamatęs, prakalbino stovintįjį:
– Sveikutis! Ko stovi galvą užvertęs? Ką matai?
– Nieko... - suglumo užkalbintasis.
– O aš maniau, kad bėda kokia ar razbaininkai turtą medin įkėlė… O jis – nieko…
Vežikas dar atidžiau peržvelgė sutiktąjį.
Vaikinas buvo ištįsęs, bet dar vaikiškų veido bruožų, drovios šypsenos. Galbūt baimė bus jį nudažiusi švelniu raudoniu. Kiek atsitokėjęs, jis pagarbiai pasisveikino ir pasidomėjo:
– Ar čia ir razbaininkų yra?
– A, yra čia tokių, – nesileido į kalbas žmogus. – O pats kas būsi ir iš kur atsiradai?
– Antanas Baranauskas aš, – atsakė stovintysis, o paskui dar pasitaisė: – Baronas…
– Pavardė lenkiška, – nusprendė vežėjas ir, nelaukdamas patvirtinimo, palingavo galvą. – Ale mūsiškai gražiai šneki, – pridėjo.
– Kad, gerbiamasis, lietuvis esu, lenkiškai prastai moku. – Antanas atsitraukė nuo pušies kamieno, perėmė skrynelę į kitą ranką. – Einu į Rumšiškes, ten raštininkų mokykloje mokysiuos.
– A, ponaitis iš Kauno, – nutęsė žmogus. – Tai reikėjo važiuoti Tiškevičiaus karieta iki Rumšiškių.
– Ne iš Kauno. Iš Anykščių aš. Mano tėvai valstiečiai, – užsikirsdamas aiškino Antanas. – Vakar brolis į Rūmus atvežė, net permiegojau ir traukiu į Rumšiškes. Pamokos prasideda tik pirmadienį, tai nenorėjau mieste likti. Galvojau su pašto rogėmis važiuoti, bet nesuspėjau, o rytdienos laukti nenorėjau… Be to, kelionė rogėmis dvylika kapeikų kainuoja...
(nukelta į 11 p.)
(atkelta iš 10 p.)
– Iš Anykščių, sakai, ir į pašto roges pavėlavai? – pasitikslina vežėjas, tarsi gerai neišgirdęs. – Kad negirdėjau tokių… O aš – Jonas Eidukevičius iš Rumšiškių. Va, žydams prekes vežioju. Patys bijo razbaininkų… Rumšiškėse, netoli raštininkų mokyklos, gyvenu, Gardino gatvėj…
– Tikrai? – nudžiugo vaikinas. – Tai gal su jumis galima kartu? Aš šalia eisiu.
– Bėris nuo kalnelio abudu patemps, – sutiko žmogus. – O pusę kelio reiks pėsčiomis. Arkliuko gaila... Kartu eisim.
Jie nusirito nuo kalnelio suvirtę į roges. Mat bėris, bekramsnodamas šieną iš maišo, parišto už kaklo, jau buvo atgavęs jėgas, todėl lengvai tempė pasunkėjusias roges.
– Ale, vaike, tu ir mane išgąsdinai, – prisipažino Jonas Eidukevičius. – Šimtus kartų per Kamandulių šilą važiuoju ir vis bijau – atims žydo turtą, tai ką pasakysiu, kaip išsimokėsiu?
Prieš akis bolavo apsnigti laukai. Tik po gero varsto sutiko pirmas roges, prikrautas medžių ritinių. Priekyje važiavęs žmogus išlipo iš rogių, kojomis surado po sniegu kelio kraštą ir pasuko prie jo. Pravažiuojančiam Eidukevičiui linktelėjo galva. Sveikutis paaiškino bendrakeleiviui:
– Mūsiškis, rumšiškėnas, malkas į Kauną veža.
Vaikinas tylėjo.
”Liūdna bus su tokiu pakeleiviu”, – pamanė sau vežėjas, sukdamas naminio tabako suktinę.
Užšalusio Nemuno juosta priartėjo prie kelio, jau matėsi takai per ledą ir kitapus alksnynuose pražuvusių mažų upelių vagos.
”Va, mokytas bus”, – pamanė vėl Eidukevičius, žiūrėdamas į bendrakeleivį, kuris tylėdamas dangstė paklode šąlančias kojas, o jo žvilgsnis buvo nuklydęs toli toli, gerokai už Nemuno.
– Ar ne vienturtis būsi? – bandydamas pradėti nutrauktą pokalbį, ištarė Eidukevičius.
– Penkiese mes, – pabudo iš apmąstymų vaikinas. – Keturi broliai ir sesuo.
Kalba apie namus, matyt, patiko Antanui. Netrukus jo pašnekovas jau žinojo, kad jauniausiam Anuprui dar tik devyneri, ir jis ruošiasi lankyti Anykščių parapinę mokyklą. Vyresnieji broliai dirba tėvo ūkelyje. Tėvas, vardu Jonas, kilęs nuo Vabalninko, mama – vietinė Teklė Povilonytė. Tėvas jau pusę amžiaus nugyvenęs, moka rašyti bei skaityti lenkiškai ir rusiškai. Turi Baranauskai dvylika dešimtinių žemės, tačiau daug krūmynų, dirvonų, griovių, laiko arklį, du jaučius ir tris karves. Tėvas dar dirba valsčiuje mokesčių rinkėju, nes žemė prasta, neišmaitina visų.
Prieš akis išdygo aukštas skardis. Medžiai juo tarsi laiptais kilo į kalnus, kad net galvą užvertęs neaprėpsi visų. Kelias ėjo pro nukastą šlaitą – toj siauroj vietoj jis tarsi buvo pakibęs virš Nemuno, kuris toliau darė vingį, nutoldamas į pietus.
– Ropos kalnas, – supratęs, ko nutilo vaikinas, paaiškino Eidukevičius. – Gal labai neužpustė kelio, gal lengvai prasmuksim... O tai būna…
Bėris vėl įsirėžė į pakinktus. Keleiviai iš rogių iššoko į sniegą.
– Pavasarį, kai pakyla Nemunas, prasigauti sunku. Užkeikta vieta, – nusispjovė vežėjas. – Tai vandeniu užlieja, tai lyčių kalnai susigrūda. Visko būna. Užtat Velnio tiltas tai kasmet per potvynius po vandeniu dingsta.
Baranauskas žvilgtelėjo nurodyton vieton – per užšalusį Nemuną ėjo akmenų rikiuotė tarsi kelias. Vagos viduryje akmenys praretėję ir pro tarpus buvo galima praplaukti sieliams ir laivams. Visa tai buvo gražu ir netikėta.
– Iš kur čia tie akmenys? – paklausė Antanas.
– Sena ir ilga istorija. Va, matai kitoje Nemuno pusėje sodybą? Ta, kur stogai raudonuoja. Matai? – Eidukevičius botkočiu parodė kiton Nemuno pusėn. – Tai Dvareliškių dvaras. Iš ten turėjo būti tiltas per Nemuną į Vytauto vieškelį. Ilga istorija...
Antanas dar kartą žvilgtelėjo į akmenis.
– Ar greit Rumšiškės? – paklausė.
– Trys varstai bus.
– Tai kokia ta istorija? – nenurimo vaikinas. Paskui dar pridūrė: – Kalbant kelionė greičiau baigsis.
Jiedu įlipo į roges, nes kelias vėl leidosi žemyn, gerokai nutoldamas nuo užšalusios Nemuno juostos.
– Tai klausykis, jei taip nori, jei kantrus. Iki Aštrago gal užbaigsiu, – ragindamas arklį pasiryžo vežikas.
– Seniai seniai ana tame Dvareliškių dvare gyveno nepaprasto grožio panaitė, vienturtė bajoro dukra. Švelni ir trapi kaip lelija, lino akelių, nendrelės liemenėliu, apynėlio kaselėm. Gražiai išauklėta buvo, išvažinėjusi visus tuos paryžius ir varšuvas, tačiau tik pas tėvelius tikrą laimę turėjusi.
Kai tik susirenka dvare svečiai, ji vis – pirmoji. O ir svetur būdavo linksmiausia visame būryje, gražiausia visame pulkelyje. Lakštingalos balseliu ir gulbelės baltumo rankomis apkerėjo ne vieną jaunikaitį. Gal todėl čia niekada netrūkdavo svečių, net iš tolimiausių apylinkių atvažiuodavo į bajoro vienturtėlę pasižiūrėti.
Linksmybių metu jaunimas dainuodavo dainas, žaisdavo žaidimus, mindavo mįsles. Iš daugelio bajorų sūnelių Dvareliškių mergelė išskirdavo vieną. Buvo jis gražiai pasirėdęs, gyrėsi esąs didelių turtų savininkas, gyvenantis aukštoje pilyje, mūro sienomis ir geležies stogu, lieknas ir judrus, lygiais juodais plaukais, pailgu veidu, retais ūseliais, smaila barzdele ir pakumpusia nosim. Ne gražuolis, bet gudrus. Vos tik paskelbdavo galvosūkį, užduodavo mįslę, jis pirmasis atsakymus žinojo. Pamažu ir nenoromis, lyg per prievartą, linko mergelės širdis prie svečio. Neradusi jame grožio, už protą pamilo. Tačiau ir kitiems ji buvo meili, lipšni, jei reikia – užjaučianti, jei reikia – besidžiaugianti kad ir maža svečio laime.
Supratęs, kad bajoraitė jam neabejinga, atvažiavo su karieta pas Dvareliškių ponus su piršliu. Tėvus apstulbino brangiausiomis dovanomis, pasakojimais apie begalinius savo turtus, didelę galią.
– Auksine karieta bažnyčion važiuosi, auksu siuvinėtais drabužiais pasipuoši, – gundė jis bajoraitę, spausdamas jos ranką savo karštame delne.
– Kad jauna dar dukrelė... - lyg ir atsisakinėjo motina.
– Tegu pasidžiaugia jaunyste, – pritarė tėvas.
– Kartu džiaugsimės, mamaite, – žaibavo akimis jaunikis. – Pusę pasaulio aplankysime…
Bajoraitė juokdamasi paklausė:
– Kaip mudu ta auksine karieta per Nemuną perplauksim? Juk ir Vytauto vieškelis, ir Rumšiškių bažnyčia kitoje pusėje.
Nesuspėjus ponaičiui atsakyti, paskelbė sąlygą:
– Jei pastatysi tiltą per Nemuną iki šeštadienio, tai tekėsiu.
– Dukrele, tai kadgi rytoj šeštadienis, – nustebo motina.
– Per naktį, mamaite, per naktį! Ko laukti? – nenusileido dukra.
Ji tikėjosi išgirsti neigiamą ponaičio atsakymą. Bet tuo, ką išgirdo, pati nepatikėjo:
– Bus padaryta, mano karalaite, – pasakė ir išėjo apsisukęs, tėvui tespėjus tik ranka mostelėti.
Jau prie durų jį pasivijo mergaitės juokas:
– Tik iki rytojaus, girdi?
Paryčiui, kai užgiedojo pirmasis Dvareliškių kaimo gaidys, pasigirdo baisus trenksmas ir nuaidėjo per laukus. Sako, dar iki tikro giedojimo pusvalandis buvęs, kad gaidys supainiojęs laiką. Tačiau išbėgę laukan dvaro žmonės pamatė per Nemuną – nuo Dvareliškių Ropos kalno link – akmeninį tiltą. Tik pačiame upės viduryje trūkę vieno akmens: vanduo čia putojo ir blaškėsi į krantus. Tam plyšiui užkimšti akmuo gulėjo numestas ant Ropos kalno šlaito.
Visi suprato, kad ponaičio velnio būta. Jei ne per ankstyvas Dvareliškių kaimo gaidys, būtų jis užbaigęs tiltą.
Nuo to laiko niekas jau nematė Dvareliškėse panaitės. Išvažiavo ji gyventi į tolimą miestą.
O velnio darbas įsipyko žmonėms: kiek čia sielių apvirto, kiek laivų sudužo – niekas ir nesuskaičiuos. Dar mano jaunystėje buvo galima pereiti į kitą Nemuno pusę kojų nesušlapus. Paskui žmonės skaldė tuos akmenis, skaldą pylė ant kelių, statė ant jų trobas, klėtis. Tik iš to milžino, pasilikusio ant Ropos kalno, priskaldė šimtą šešias dešimtis ir dar keturis kubinius sieksnius skaldos. Toks jis didelis buvo.
Antanas akių nenuleido nuo pasakotojo. O kai tas baigė, paklausė:
– O jeigu velnias būtų tiltą pastatęs?
Eidukevičius, lyg laukdamas tokio klausimo, tyliai susijuokė:
– Būtų tai būtų. Tada būtų sėdę jaunieji į auksinę karietą, pervažiavę tiltą ir vietoj Rumšiškių bažnyčios būtų prasmegę po Ropos kalnu, nuvažiavę pragaran.
– Pragaran?
– O kur kitur, jei ne pragaran?
Bėris nuo sunkios naštos vėl sulėtino žingsnį, todėl vyrai vėl nušoko ant sniego. Rogės čiuožė per kaimą, išsimėčiusį panemune vienoje kelio pusėje, nes kitoje baltavo ledų sukaustytas Nemunas.
– Aštragas, – pasakė Eidukevičius. – Šitą kaimą gudai pastatė, sielininkai. Sustodavo jie čia su sieliais nakvoti, nes bijodavo naktį per Velnio tiltą plaukti. Tik su ryto saule leisdavosi į pavojingą ruožą. Sodybas vėliau pasistatė, savas šeimas atsigabeno. Pirmasis gyventojas naujakurys buvo Navickis. Dabar Navicku vadinas. O kaimas nuo žodžių ”ostrij rog” sulietuvintai Aštragu imtas vadinti. Rusiškai moki?
– Moku. Anykščiuose pas mokytoją Lebedevą dvejus metus parapinę mokyklą lankiau.
Tuoj už Aštrago prasidėjo Rumšiškių šilas. Gailiai šaltyje traškėjo medžiai, tylėjo sužvarbę paukščiai ir žvėrys. Eidukevičius pastebėjo, kad vaikiną jaudina ir graudina miškas, apsnigtos pievos ir upė.
”Ilgisi namų”, – nusprendė Eidukevičius ir keleivį paliko ramybėje. O kai pravažiavo Kokalnį, kai prasibrovė pro užšalusį Pravienos upelį, iškilmingai pratarė:
– Rumšiškės.
Prieš akis matėsi išsibarstę šiaudiniais stogais, mažučiais langeliais nameliai, dauguma jų dūminiai. Tik bažnyčia išsiskyrė dydžiu ir puošniu skiedrų stogu. Stovėjo ji ant kalnelio, aplink medžiais apaugusi.
– Jurzdikas... Tikras Jurzdikas, – ne pasakė, o lyg suvaitojo vaikinas.
– Čia Rumšiškės, sakau, ne Jurzdikas, – nenusileido vežikas. – O kas per Jurzdikas?..
– A, tai mano tėviškė, – paaiškino Baranauskas.
Pašnekovas nieko neatsakė, tik mįslingai pakraipė galvą. Vaikino žodžiai nustebino jį: dar neseniai sakėsi gyvenąs Anykščiuose, o dabar – Jurzdike…
Kai Antanas Baranauskas jau buvo kiek nutolęs, Eidukevičius prisiminė į svečius nepakvietęs.
– Gyvenu Gardino gatvėje, atmink! – suriko nueinančiajam. – Užsuk kada nors. Tik neklausk Eidukevičiaus, niekas mano trobelės neparodys. Mane visi Sveikučiu vadina.
Antanas pritariamai mostelėjo ranka, gi vežėjas pamanė, kad vaikinas jo neišgirdo.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

© 2002"XXI amžius"