Baisioji tuštuma – pokalbis savų ir su savais

Pasižiūrėkime, mieli visuomenės veikėjai, kai kalbame ir kalbame, ir norime bent šį tą pasakyti,- tai manome, kad, labai daug bekalbant, bent šį tą pasakyti ir pasiseks. Nepasiseks, jeigu galvoje tuščia. Juo labiau – jeigu tuščia ir širdyje. Visada reikia vengti daug kalbėjimo.
Žodžiai yra talpūs, ir gerbkime žodžius. Jeigu kalbėdami žinome, ką norime pasakyti, žodžiai ištikimai mums tarnauja. Taigi pirmiausia su jais ir pasitarkime. Jiems patikėkime savo mintį. Štai ji, štai žodžiai, ir niekada jų daug nereikės.
Kartais galbūt ryškios minties nėra, o yra tik geras jausmas. Žinoma, ir jam reikšti reikalingi žodžiai. Tik jeigu jų pasidaro daug, tai jausmas gali prapulti – tegul jį pasako keli, patys gražiausi. O jeigu dar yra daug žmonių, norinčių išreikšti jausmus, tegul visi sako po kelis gražiausius. Tada pamatysime, kad tarp mūsų nėra tuštumos.
Ne vienas tobulas kūrėjas yra sakęs – ne tada tobulas kūrinys, kai nėra ko jam bepridėti, o kai nėra ko nuo jo atimti. A. de Sent Egziuperi, rodos, taip sakė apie lėktuvą, nors pats jo nekonstravo, tik naudojosi. Jis rašė literatūros kūrinius, palyginti nedaug, bet nė iš vieno nėra ko atimti.
Kiekviena ir kiekvieno kalba yra kūrinys, mes visi galime siekti joms tobulumo. Aišku, to pasiekti – ne nuo mūsų priklauso. Priklauso siekti. Nedemonstruoti tuštumos. Ji nėra tokia prakilni, kad reikėtų ja didžiuotis.
Ką daryti, jeigu ji yra? Nagi, paslėpti ir patylėti. Ir kuo dažniau laikytis reglamento, kad ir pačių sau nusistatyto.
Kita tuštumos rūšis yra begalinis noras prieš ką nors kovoti. Štai partija, štai yra vadovai. Kuris vadovauja, tą būtinai reikia nuversti. To siekia, taip daro, ypač jeigu vadovauja žymus ir kilnus žmogus. Kartais persistengia nuvertėjai – dar vieno nesunaikinę, jau kreipia akis į galimą jo įpėdinį. Jeigu ir tą sunaikintų, tai ir vėl dairytųsi, ką dar galima nuversti, – taip būna nieko dirbti nesugebantiems žmonėms. Saugokimės ir netapkime tokie, nes neretai panašių dalykų pasitaiko.
Dvi tuštumos, o ir trečia pasitaiko – jeigu apie žymų žmogų norime pakalbėti, tai pastebime tik ką nors labai banalaus. Tikrai keistas tas noras yra tik banalybes pastebėti, ypač kad ir blogos valios tokiais atvejais nesimato. Gal norisi taip žymų žmogų prie savęs priartinti, gal prie jo save, bet tai yra klaida. Ugdysimės ir prie įžymybės artėsime tik stebėdami ir gėrėdamiesi jo pačiais geriausiais ir žymiais darbais. O gal esame tokie tušti, kad nepajėgiame gerųjų pastebėti, bet tada iš kur žinotume, kad tas žmogus yra žymus – tada nepripažintume. Gal taip sau klaida, kai truputį yra supratimo, truputį trūksta.
Tokios būna smulkmenos gerųjų žmonių ne visada geroje veikloje ir gyvenime.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2002"XXI amžius"