„Neatsikračiusi idealistinių prietarų“
Pokalbis su socialinių mokslų daktare Stase Dzenuškaite

Dr. Stasė Dzenuškaitė. 1957 m.

Stasė Dzenuškaitė už nenorą tapti saugumo agente 1949 metais buvo suimta ir ištremta į Mordovijos lagerius. Į Lietuvą grįžo po amnestijos, mirus Stalinui, 1953 metais. Baigė Vilniaus universitetą. Trylika metų dirbo auklėtoja Kuršėnų vaikų namuose. Vėliau buvo pakviesta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. 1978 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Paauglių humaniškų santykių idealas“. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė krikščioniškąją pedagogiką ir dirbo Katechetikos centre. Parengė bendrąją ir individualią katalikų tikybos mokymo programas. Kartu su Ritone Šalkauskiene parašė tikybos vadovėlį XII klasei. Ją kalbina Elona Gubavičiūtė.

Jūs buvote suimta ir ištremta į Mordovijos lagerius. Gal galėtumėte papasakoti apie suėmimo aplinkybes? Kas padėjo iškęsti tokią neteisybę?
1949 metų vasarą mane, Kauno valstybinio universiteto studentę, pradėjo persekioti gatvėse, nes vežiojau maistą Vilniaus saugumo kalėjime kalinamiems Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos vadovams - direktoriui Broniui Vaitiekūnui ir mokslinei sekretorei Birutei Valušytei. Netrukus buvau sulaikyta ir nugabenta į tą patį saugumo kalėjimą, esantį Sodų gatvėje.
Iš karto, suėmimo dieną, puikiame viršininko kabinete buvau įkalbinėjama bendradarbiauti, „gelbėjant“ iš buržuazinių nacionalistinių pinklių jaunus, patiklius žmones, ypač studentus, kurie nemoka atskirti užsimaskavusių liaudies priešų. Man žadėjo įvairius patogumus - gerą darbą, keliones po užsienį, sąlygas dalyvauti kultūriniame gyvenime, bendrauti su rašytojais, menininkais. Be abejo, stebint, ar tarp jų nėra liaudies priešų, ar nekeliaklupsčiaujama prieš „supuvusius Vakarus“, ar „nemulkinamas“ jaunimas ir t.t. Taip pat siūlėsi padėti ir man, dar galutinai neatsikračiusiai nacionalistinių ir idealistinių prietarų, ideologiškai bręsti, nes gavę žinių iš universiteto, kad esu gabi ir nebloga studentė.
Man nesutikus, buvau įmesta į tamsų, drėgną požemį. Kad greičiau apsigalvočiau, vedžiodavo į šviesius kabinetus, pro kurių atidarytus langus matėsi judri geležinkelio stoties aikštė, girdėjosi iš garsiakalbio sklindanti muzika, tai vėl stumdavo į akliną, šaltą, šlapią ir dvokiančią rūsio kamerą. Malonius įkalbinėjimus keitė grubūs grasinimai, kad amžinai nematysiu saulės, kad gyva supūsiu, nes nesutikimas bendradarbiauti rodo, kad esu jų priešas, jog esu tokia pat kaip ir tie, kuriems vežiojau maistą.
Nepasidaviau, todėl buvau išvežta į Gedimino gatvėje esančių KGB rūmų kalėjimą. Prasidėjo ilgi tardymai, buvau gražiuoju ir piktuoju verčiama patvirtinti, kad leidyklos vadovai šmeižė sovietinę santvarką, skleidė antisovietinę propagandą, turėjo ryšių su ginkluotais pogrindžio „banditais“, siekė nuversti sovietų valdžią, laukė išvadavimo iš Amerikos, klaidino nesąmoningus inteligentus ir jaunimą, diegė idealistinę pasaulėžiūrą ir pan.
Su Dievo pagalba pasisekė atsilaikyti - priešų naudai neliudijau, bendradarbiauti nesutikau. Todėl 1950 m. gegužės 27 d. buvau už akių nuteista penkeriems metams pagal RTFSR BK str.: 58-10 I dalį ir 58-11 (tėvynės išdavimas).
Bausmę atlikau Mordovijos spec.lageriuose - Potmoj. Nors ir ten nesutikau talkinti saugumui, dirbau pačius sunkiausius darbus: kirtau mišką, roviau kelmus, kasiau griovius, krovikų brigadoje teko iškrauti daugybę akmens anglių, tampyti nepakeliamus krovinius, dirbti beveik visą parą. Atvažiavus traukiniams, per naktį keldavo tris ar keturis kartus, o rytą, be miego, - vėl į sunkų darbą.
Ir man, kaip visiems politiniams kaliniams, teko ištverti spygliuotas užtvaras, nuolatines žeminančias kratas, barakų tvaiką, ginkluotą sargybą su šunimis, karcerį, alkį, alinantį vergo darbą. Viską padėjo pakelti: tikėjimas ir malda; meilė Lietuvai, tėveliams, seserims, artimiesiems ; likimo draugių žmoniškumas; eilėraščių kūrimas; vidinis orumas, išdidumas; tiesos pergalė prieš smurtą; per radijo tašką girdima klasikinė muzika; mūsų tylios dainos; giesmės; mamos ir sesers siuntinukai. O labiausiai – pasitikėjimas Dievu: sunkiausiais momentais tiesiog jaučiau Kristaus globą.
Jūs gimėte tvirtai tikinčių katalikų šeimoje. Kokią įtaką jums turėjo tėvai?
Netrumpo gyvenimo patirtis stiprina nuostatą, kad laimė yra gimti ir augti tvirtai tikinčių, nuoširdžiai pamaldžių tėvų šeimoje. Visiškai sutinku su religijos psichologų išvadomis, kad tikėjimas, kurį kūdikis gauna su motinos pienu, lieka žmogaus vidaus gelmėse amžinai. Gali užeiti abejonių audros, netikėjimo pagundos, gali tęstis ilgas laikotarpis, kai gyvenama, tarsi Dievo nebūtų, gali būti metas, kai pasiilgstama lengvesnių, patogesnių, mažiau įpareigojančių „dievų“. Ir mano gyvenime buvo nemažai įvairių išbandymų, bet tėvų kūdikystėje įžiebta, vaikystėje kurstyta tikėjimo kibirkštėlė neišblėso. Tėvų maldos budėjo ir lydėjo, kad ir kur eičiau, ką daryčiau, sąžinė mokėjo skirti - kas balta, o kas juoda.
Kai tėvas prieš mirtį laimino suklupusius prie jo žmoną ir dukteris, aš nebuvau su jais. Bet tėvas manęs nepamiršo. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Kad tik Stasytė nenueitų su jais…“ Jais - tai su universiteto komjaunuoliais, su ateistais, su tautos ir tikėjimo priešais. Tie tėvo žodžiai man yra labai brangūs - tai tikinčio mirštančiojo testamentai! Stasytė, nors ir viliota gundančiais pažadais, prievarta tempta, nenuėjo su jais. Išgelbėjo visą laiką giliai rusenusi tėvų įžiebta ir jų maldomis gaivinama katalikų tikėjimo kibirkštėlė. Ji yra svarbiausia tėvų įtaka mano gyvenime. Už tai jiems esu labai dėkinga.
Viktoras Franklis, kalėdamas koncentracijos lageryje, sakė, kad „jei gyvenimas apskritai turi prasmę,tai prasmę privalo turėti ir kančia. Žmogus savo dvasia gali būti stipresnis už išorinį likimą - ir ne tik koncentracijos stovykloje“. Ką jūs apie tai galvojate?
Kad žmogus gali būti stipresnis už išorinį likimą, parodė tūkstančiai mūsų tautos kankinių, kentėjusių ir žuvusių už Tėvynę ir Tikėjimą. Sunku juos visus įvardyti. Vien Rasos Paulavičienės knygoje „XX amžiaus Lietuvos mokytojai“ pateiktas septynių tūkstančių kentėjusių mokytojų sąrašas. Jeigu kančia neturėtų prasmės, tai kaip ją būtų galima tauriai, oriai, šventai iškentėti?
Mano, kalinės, kančių kelias palyginti neilgas - penkeri metai. Bet ir tiek užteko suvokti, kad kančia gali būti gniuždanti, žudanti; ir kelianti, teikianti dvasinių jėgų. V.Franklis yra vaizdžiai pastebėjęs, kad nacių koncentracijos lageryje labai greitai vieni virto alkanomis kiaulėmis, hienomis, o kiti tapo angelais. Esu ir aš kalėjime, lageryje mačiusi, kaip kančia bukino, lašą po lašo sunkė iš kalinių žmoniškumą, kaip ne viena kalinė išprotėjo, bet esu mačiusi ir tai, kaip kančia, Šatrijos Raganos žodžiais tariant, valė nuo širdies rūdis, kėlė aukštyn sielą nuo lagerio purvų, vidines akis kreipė į tolimuosius, amžinuosius horizontus. Kentėjusiųjų patirtys rodo, kad čia labai daug priklauso nuo tikėjimo, nuo suvokimo, kad kančioje Dievas aplanko žmogų, jeigu Jam atverta širdis.
Teologas, filosofas ir psichologas Giuseppe Colombero, knygos „Vidinio išgijimo kelias“ autorius, daugelio kančių ligoninėse liudytojas, priėjo prie išvados, kad geriausias būdas įprasminti kančią - tai suteikti jai sakralumą ir sutrukdyti tapti sukilimu prieš Dievą. Įsitikinau, kad vienas žmogus yra nepajėgus. Tik su Dievo pagalba „juodoji“ kančia gali būti „išbalinta“ - t.y. gali stiprinti tikėjimą, teikti vidinę ramybę, skleisti meilę, dvasinę šilumą, dėkingumą.
Niekados nepamiršiu ramaus veido senos, nuogos sentikių vienuolės, kai ją pienburniai prižiūrėtojai varinėjo po zoną, įbedę į nugarą šautuvą. Tai viršijo juodžiausias fantazijas mano visų patirtų ir girdėtų lagerinių kankinimų „banke“. Mat pačioje lagerio zonoje buvo dar viena, aukšta tvora aptverta, nedidelė zona. Ten buvo kalinamos sentikių vienuolės, kurios atsisakė dirbti „šėtonui“, valgyti priimdamos tik duoną ir vandenį. Lagerio valdžia sumanė iš jų atimti drabužius ir aprengti kalinių uniforma. Joms pasipriešinus, vieną seną moterį išrengė nuogai, šaipydamiesi ir žemindami ėmė varinėti po zoną. Pamačiusios vienos kalinės sukliko, kitos pravirko, dar kitos ėmė burnoti. Bet tame pašaipų, keiksmų, ašarų, patyčių, siaubingų sukrėtimų sūkuryje išliko skausmingas, bet ramus senos vienuolės veidas. Ji dvasia pasirodė stipresnė už išorinį pažeminimą, kaip V.Franklis pasakytų - už išorinį likimą. Esu tikra, kad ji sieloje meldėsi už tuos, kurie nesupranta, ką daro.
Jūs minėjote Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykloje dirbusius žmones - B.Vaitiekūną ir B.Valušytę, kuriems į kalėjimą vežiojote maistą. Kokia buvo jūsų pažintis su jais?
1944 metais pirmųjų gimnazijos klasių brandinta svajonė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą atvedė į Kauno valstybinį universitetą. Mane, pirmakursę lituanistę, kolegė pakalbino eiti į Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklą prašyti korektorės darbo, nes iš menkos stipendijos alkanais pokario metais pragyventi buvo nelengva. Nuėjau tikėdamasi kasdienės sprangios duonos kąsnio, o sutikau žmones, kuriems labiausiai rūpėjo dvasinės vertybės. Leidyklos vadovai - B.Vaitiekūnas ir B.Valušytė telkė po karo ir okupacijų audrų Lietuvoje likusius mokslininkus. Prisimenu profesorius bei aukštųjų mokyklų dėstytojus: Kazimierą Baršauską, Kazį Brundzą, Juozą Matulį, Paulių Slavėną, Tadą Ivanauską, Zigmą Žemaitį, Stepą Stulginskį, Petrą Vasinauską. Taip pat redaktorius, gimtosios kalbos žinovus ir puoselėtojus: Napalį Grigą, Kazį Kasparavičių, Antanę Kučinskaitę, Aleksandrą Žirgulį. Prisimenu jų pokalbius, diskusijas, projektus, darbų aptarimus, iš kurių ypač įsiminė Sezemano „Estetikos“, Gutmano „Nervų ligų“ aptarimai. Pagal to meto galimybes, leidykloje buvo nuoširdžiai rūpinamasi mokslu, kultūra, dirbama tautos labui. Ten glaudėsi ne vienas okupantų persekiojamas ir ujamas inteligentas.
Į tai buvo atkreiptas „organų“ dėmesys. 1947 metais leidyklos direktoriumi buvo paskirtas aukštas saugumo pareigūnas Danielius Todesas, kurio tikslas buvo išdraskyti tautinės kultūros židinį ir iškelti bylą leidyklos kūrėjams. Už nepritarimą stalinizmui, bandymą puoselėti Lietuvos kultūrą, domėjimąsi pasaulio dvasinės kultūros lobiais, už pritarimą N.K.Rericho kultūros paktui B.Vaitiekūnas ir B.Valušytė buvo suimti ir pripažinti liaudies priešais bei tėvynės išdavikais.
Mane ypač žavėjo B.Valušytė savo asmenybės vientisumu, dvasios giedra, inteligencija, išmintimi, taktu, tolerancija, kuklumu. Pažinau ir pamilau Birutę, kai ji dar buvo elegantiška leidyklos mokslinė sekretorė, apsupta išmintingų, ją gerbiančių bendradarbių, mokslininkų, menininkų.
Tačiau gyvenimas leido pamatyti B.Valiušytę ir kitomis sąlygomis. Iš Lukiškių kalėjimo kartu buvome išvežtos į Mordovijos sustiprinto režimo lagerį - Potmą. Šėtoniškas lagerių mechanizmas taip buvo užsuktas, kad nežinau, ar būčiau atlaikiusi, jei šalia nebūtų buvę Birutės, kurios meilė žmogui iš tikrųjų buvo nepaprasta. Ji lageryje gyveno visiškai laisvą gyvenimą - be pagiežos, pykčio, neapykantos persekiotojams. Birutė stiprino kalinių dvasią, žadino viltį, net gerbė prižiūrėtojus, kurių ragino gailėtis. Savo dvasia ji skaidrino lagerio atmosferą.
Ant jūsų stalo matau dar „šiltą“ rankraštį. Tai „Krikščioniškos meilės ženklai Marijos Pečkauskaitės tikrovėje“. Jau, atrodo, nemažai knygų apie Šatrijos Raganą parašyta. Kodėl jus taip traukia ši asmenybė?
Enciklikoje „Redemptoris Missio“ („Apie misijų veiklos aktualumą“) popiežius Jonas Paulius II pakartojo Pauliaus VI „vakar ir šiandien“ aktualią mintį, kad nūdienos žmogus labiau tiki liudytojais, negu mokytojais. Marija Pečkauskaitė - liudytoja! Visa, ką ji rašė, kalbėjo, ko mokė, kuo tikėjo, patvirtino gyvenimu: darbais, veikla, kūryba, elgesiu. Ir tai labiausiai traukia, nes gražiai kalbančiųjų apie Dievo ir artimo meilę yra ne taip jau mažai, tačiau gyvenimą paverčiančių skelbiamų tiesų argumentu - ne taip daug.
M.Pečkauskaitė - skaidrus krikščioniškosios meilės žiburys. Ji savo gyvenimu parodė, kad Kristaus atneštoji Geroji Naujiena - ne vien nepasiekiamas idealas, ne vien „kieti žodžiai“, kuriuos net apaštalams kartais nelengva buvo priimti. Marija paliudijo, kad Dievo karalystė gali būti ir tarp mūsų, kad galime su Jėzumi „vakarieniauti“, jei tik Jam neužtrenksime širdies durų. Prisiminkime: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20).
Nuoširdus tikėjimas, pasitikėjimas Dievu, viltingas atsidavimas Jo valiai, vidinio pasaulio turtingumas, sielos aristokratiškumas, taurumas, veikli krikščioniškoji meilė, neapsimestas kuklumas, tolerancija, gėrio ir grožio adoracija, švelnumas, chamatinė dvasios galia traukė prie jos ją pažinojusiuosius. Traukia ir šiandien pažįstančiuosius jos tikrovę iš raštų, laiškų, atsiminimų, monografijų, straipsnių.
Rašydama apie krikščioniškosios meilės ženklus M.Pečkauskaitės tikrovėje, pamačiau, kad tie ženklai atskleidžia jos dvasinę giminystę su visų amžių ir įvairių tautų ryškiausiais krikščionybės švyturiais. Ji - visų atsigręžusiųjų į Dievą dvasinė sesuo. Panašiai mąsčiusi, tikėjusi, mylėjusi Kūrėją ir Jo kūriniją, liudijanti dvasios galią, šviesos ir meilės nenugalimumą „dabar ir visados“ . Todėl negaliu sutikti su gerbiamos profesorės Viktorijos Daujotytės raštu ir žodžiu mesta mintimi, kad Šatrijos Ragana - davatka. Žodis „davatka“ ir lietuvių kalbos žodžiuose, ir mūsų grožinėje literatūroje, ir žmonių supratime turi neigiamą, menkinančią prasmę, kurią vargu ar gali sušvelninti pakėlimas į aukštesnį „rangą“. Iš tikrųjų Marija ne tik nebuvo perdėtai pamaldi ar apsimetėlė šventeiva, bet ji baisėjosi tuo, ką esame įpratę laikyti davatkyste: „esu giliai tikinti, bet baisi man ta forma, užmušanti dvasią, baisi ta davatkystė visa“, - rašė laiške Pranui Augustaičiui (1908 m. birželio 3 d.).
Nejaugi nuoširdus, tvirtas tikėjimas, sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas - netekėjimas, visas jėgas nesavanaudiškai atiduodant meilės, šviesos ir šilumos stokojantiesiems, yra davatkos požymis?
Manau, kad, pradėjus rūpintis jos beatifikacijos byla, pats metas argumentuotai kalbėti apie jos autentišką krikščioniškąją meilę kaip švento gyvenimo ženklą. Reikia, kad žmonių sąmonėje įsitvirtintų ne tik M.Pečkauskaitės - talentingos rašytojos, pedagogės, altruistės, bet ir M.Pečkauskaitės - šventosios įvaizdis. Tai, manau, ypač svarbu iškelti dabar, kai moralinis reliatyvizmas, sekuliarinis humanizmas skverbiasi net į manančiųjų esančiais katalikais mąstyseną ir veikseną.

Redakcijos prierašas. Kito trečiadienio numeryje spausdinsime pluoštelį dr. S.Dzenuškaitės eilėraščių.

© 2002"XXI amžius"